MOKSLO LIETUVA Nr 1 (291) 2004 m. sausio 8-21 d.

DĖLĖS – GYVIEJI BAROMETRAI

Daugelis biologų, o ypač neurobiologų, gerai žino, kad medicininės dėlės dažnai naudojamos įvairiuose biologiniuose eksperimentuose kaip patogus modelinis gyvūnas sprendžiant tiek specifines, tiek pačias bendriausias ir sudėtingiausias biologines problemas. Apie tai plačiau rašyta Mokslo Lietuvoje (2002 m. Nr. 6) bei D. Zapkuvienės ir L. Petrauskienės knygoje Medicininė dėlė: anatomija, fiziologija, ekologija. Šįsyk norėtume grįžti į tolimesnę praeitį, palikę nuošalyje audringai besivystančius šiuolaikinius mokslus ir prisiminti kitą, kiek neįprastą dėlių savybę –nuspėti orus. Medicininės dėlės gali būti naudojamos, ir anksčiau buvo gana plačiai naudojamos kaip meteorologų arba gamtininkų pagalbininkės prognozuojant orų permainas. Vilniaus Universiteto fizikos profesorius Juozapas-Rinvydas Mickevičius (Adomo Mickevičiaus dėdė) apie dėlių sugebėjimą nuspėti orus žinojo jau XIX a. pradžioje. Aiškindamas apie atmosferos slėgį, demonstruodavo ne tik barometrus, bet ir dėles – lygindavo jų elgesį su barometro parodymais prieš oro permainas. To meto Fizikos kabineto pajamų ir išlaidų knygoje yra išlikęs įrašas, datuotas 1801 m. balandžio 2 d. Jame sakoma, kad už 8 dėles, skirtas palyginimui su barometru nuspėjant atmosferos pasikeitimus, sumokėti 3 zlotai. Įrašą aptiko dr. Rasa Kivilšienė, tyrinėdama Vilniaus Universiteto fizikos dėstymo planus XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Dirbant su medicininėmis dėlėmis ši žinutė buvo impulsas istoriniam tyrimui, kuris yra publikuotas mokslų istorikų konferencijos Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, vykusios Gedimino technikos universitete 2003 m. rugsėjo 17–18 d., pranešimų rinkinyje. Čia norėtųsi populiariau pateikti faktus, kurie, gal būt, būtų įdomūs platesniam skaitytojų ratui.

Norėjosi išsiaiškinti keletą klausimų. Kokie gi dėlių elgesio pokyčiai rodo oro pasikeitimus? Be to, įdomu, ar medicininės dėlės buvo naudojamos ir kitų meteorologų ar gamtininkų kaip oro „prognozuotojos“, ir kas pirmasis aprašė šias dėlių reakcijas. Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, peržiūrėta daugybė senųjų enciklopedijų ir knygų apie medicinines dėles bei meteorologiją, naršyta internete.

Daugelis stebėtojų labai panašiai aprašė dėlių reakcijas kintant orams. Taigi, jei Jūs sugalvojote įsitaisyti namie dėlių barometrą (taip dabar vadinamas bet kokios formos indas su dėlėmis, skirtas oro prognozei), tai orą galite spėti iš šių dėlių elgesio pokyčių: jei dėlės nejudėdamos guli indo dugne, susisukę į spiralę, galima laukti gero oro (vasarą) arba šalčių (žiemą); jei dėlės laikosi indo viršuje – bus lietaus (vasarą) arba snigs (žiemą); jei dėlės yra neramios, daug plauko – bus vėjuotas oras; o jei jos labai neramios, daug plauko ir netgi iššliaužia iš vandens – bus audra.

Pirmojo stebėtojo, aprašiusio dėlių reakcijas, t. y. dėlių barometro išradėjo, paieška buvo labai įdomi ir intriguojanti, nes labai ilgą laiką seniausia data iš aptiktų duomenų buvo 1801 m. Tai data, paminėta Vilniaus universiteto Fizikos kabineto pajamų ir išlaidų knygoje. Vieni šaltiniai tvirtino, kad anglas Dr. Georgas Merryweatheris 1850 m. pirmąkart pastebėjo, jog dėlės gali išpranašauti audrą, kiti gi šaltiniai tvirtino, jog prancūzų vienuolis iš Tours 1887 m. pasiūlė naudotis dėlių barometru orams nuspėti ir kad būtent jis pirmasis aprašė dėlių reakcijas. Atrodė, jog reikės skelbti, kad lietuviai pirmieji išrado dėlių barometrą. Vis dėlto neapleido mintis, kad Anglijoje, kur be galo senos dėlių naudojimo medicinoje tradicijos, tikriausiai ir dėlių barometras turėtų būti išrastas anksčiau. Ir tikrai, Notingemo Universiteto bibliotekos rankraščių kolekcijoje pavyko aptikti laišką, datuotą 1750 m. vasario 6 d. Šį laišką Johnas Achardas, Portlando kunigaikščio W. Bentincko namų mokytojas, gavo iš Dr. William Burtono. Aptardamas visas mokslo naujienas – naują teleskopą, neseniai praskridusią kometą ir neseniai stebėtus neaiškius dangaus reiškinius – Dr. W. Burtonas aprašo, kaip pagal dėlių elgesį vandens inde galima nuspėti orus.

Kai kuriuose šaltiniuose paminima, nors ir neužtikrintai, jog atrodo, kad ir pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas turėjo dėlių barometrą. Kadangi Dž. Vašingtonas prezidentavo 1789–1797 m., tai gali būti, kad ir Amerikoje dėlių barometras buvo žinomas jau XVIII a. pabaigoje. Akivaizdu, kad dėlių barometras buvo keletą kartų iš naujo išrastas – taip dažnai atsitinka su daugeliu naujovių.

Žmogui, besidominčiam liaudiškais oro spėjimais, gali kilti klausimas, ar iš viso įmanoma atsekti, kada medicininės dėlės buvo pradėtos naudoti meteorologijoje? Yra žinoma ir daugybė kitų įdomių faktų apie gyvūnų ir augalų sugebėjimą nujausti orų permainas. Gyvendami gamtos apsuptyje, žmonės (ypač piemenys ir žemdirbiai) turėjo matyti akivaizdžius gyvūnų elgesio pokyčius prieš orų permainas. Šios liaudiškos meteorologinės žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Ir neįmanoma būtų atsekti, pavyzdžiui, kas pirmasis ir kada pastebėjo, kad bitės sugeba nuspėti prasidedančią audrą, o vorai prieš šalčius nustoja megzti savo tinklus. Tačiau skirtingai nuo kitų lengvai pastebimų gyvūnų (vabzdžių ar paukščių) elgesio, medicininių dėlių elgesio pokyčius gamtoje be galo sunku pastebėti ir įvertinti net ir specialistui. Tai atlikti net ir šiuo metu, turint įvairios telemetrinės aparatūros, be galo sudėtinga. Kas kita – laikant dėles nelaisvėje, kuomet daug paprasčiau stebėti jų elgesį. Suprantama, kad dažniausiai didelius dėlių kiekius namuose laikydavo tik gydytojai; greičiausiai dėlių savybę nujausti orus įvertino būtent jie (kaip atsitiko Dr. G. Merryweatherio ir Dr. W. Burtono atveju). Medicinoje dėlių naudojimo „aukso amžius“ buvo XVIII a. II pusė – XIX a. pradžia – tuomet Europoje jų buvo sunaudojama milijonai vienetų. Nenuostabu, kad ir pirmosios rašytinės žinios apie dėlių sugebėjimą nuspėti orus atsirado taip pat tuo metu.

Lietuvoje meteorologijos mokslas buvo pradėtas dėstyti 1570 m. Vilniaus ir Kauno jėzuitų kolegijose, o meteorologiniai stebėjimai buvo pradėti Vilniaus Universiteto observatorijoje 1770 m., kuomet M. Počobutas, grįžęs iš kelionės po Vakarų Europą, iš Prancūzijos atvežė meteorologijos prietaisus. Belieka tik spėlioti, ar Vilniaus Universitete dėlių barometrų taikymas irgi buvo nusižiūrėtas iš Vakarų Europos, ar buvo eilinį kartą iš naujo išrastas Lietuvoje. Šiaip ar taip, šis įdomus faktas rodo, kad tuometinio Vilniaus Universiteto fizikos profesoriai domėjosi visais gamtos mokslais.

Jei Jums kada nors nusišypsos laimė apsilankyti Okehamptono Pasauliniame barometrų muziejuje, nepraeikite pro šalį pro jau minėto G. Merryweatherio sukonstruotą prietaisą, vadinamą Audros pranašu – visų laikų įdomiausią ir egzotiškiausią (taip sako mokslo istorikai) meteorologijos prietaisą. Pats išradėjas jį laikė didžiausiu XIX a. atradimu. Šis prietaisas buvo demonstruotas 1851 m. Londone vykusioje Didžiojoje tarptautinėje išradėjų parodoje.

Audros pranašo sukūrimo istorija prasidėjo 1850 m. Anglijoje, Whytby mieste. Gydytojas George Merryweather (įdomus sutapimas – jo pavardė lietuviškai skambėtų „linksmas oras“, ir tai iš tikrųjų yra pavardė, o ne pravardė) laikė savo kabinete daug medicininių dėlių. Vieną dieną jis pastebėjo, kad dėlės elgiasi labai neįprastai. Netrukus prasidėjo stipri audra su perkūnija. Daktaras Merryweatheris labai susidomėjo šiuo reiškiniu ir pradėjo nuolat stebėti dėlių elgesį bei oro permainas. Po kelių mėnesių stebėjimų jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad dėlės gali išpranašauti orą, o ypač audras su perkūnijomis. Kadangi daktaras buvo ir gabus išradėjas, jis sukonstravo anksčiau minėtą prietaisą. Tai buvo ne tik mokslo, bet ir meno kūrinys, nuostabiai ornamentuotas ir primenantis Viktorijos laikų karuselę. Tik šioje „karuselėje“ vietoje arklių buvo išdėstyta 12 stiklinių indų su medicininėmis dėlėmis (12 apaštalų, kaip jas juokais vadino pats išradėjas). Kiekvieno indo viršuje buvo lengvas banginio kauliukas, sujungtas paauksuotomis grandinėlėmis su mažyčiais plaktukėliais, daužančiais skambutį. Prieš audrą dėlės išlįsdavo iš vandens, pakildavo į indo paviršių, čia jos prisiliesdavo prie kauliuko, o jį palietus plaktukėliai imdavo daužyti skambutį ir aliarmuoti apie artėjančią audrą.

Parodoje prietaisas susilaukė didžiulio publikos dėmesio. Joje G. Merryweatheris perskaitė ilgą pranešimą, demonstravo net 6 šio prietaiso variantų brėžinius. Pirmasis variantas, pats brangiausias, kurio paveikslą matote šiame puslapyje, buvo „saloninis“. Kiti buvo paprastesni, skirti valstybės tarnyboms, laivų kompanijoms. Išradėjas labai optimistiškai tikėjo, kad jo prietaisai pasklis po visą pasaulį. Deja, tikrovė buvo kitokia. Neaišku, ar jo Audros pranašas buvo kur nors pritaikytas; neliko nė vieno šio kūrinio originalo. Tačiau aišku, kad praėjus net 100 metų – 1951 m. – jo išradimas vėl buvo prisimintas, tiksliai atkurtas pagal išlikusius originalius brėžinius, vėl demonstruotas Londono Išradėjų rūmuose vykusioje parodoje ir vėl susilaukė didžiausio publikos susidomėjimo. Dabar prietaisas yra laikomas vienu iš vertingiausių meteorologijos istorijos eksponatų.

Yra išlikę ne tik originalūs G. Merryweatherio brėžiniai, bet ir jo korespondencija su Whytby miesto Filosofijos ir literatūros draugijos prezidentu. Ryte, kai dėlės pradėdavo skambinti, aliarmuodamos apie artėjančią audrą, daktaras siųsdavo laišką draugijos prezidentui apie laukiamą oro permainą. Per pietus prezidentas jau skaitydavo tą laišką (toks pašto paslaugų operatyvumas mūsų laikas atrodo fantastinis!) ir galėdavo patikrinti Audros pranašo prognozės patikimumą.

Šiuo metu yra padarytos net kelios Audros pranašo kopijos – viena yra G. Merryweatherio mieste Whytbyje, viena – Pasauliniame Barometrų muziejuje, be to, jau ir kai kurie akvariumai-muziejai vilioja lankytojus šio prietaso kopijomis. Kai kuriose prietaiso kopijose vietoje tikrų dėlių yra tik plastmasinės, kitose gyvos. Ir visai tiksliai nuspėjančios audras!

Dr. Laima Petrauskienė

Komentarai