MOKSLO LIETUVA Nr 3 (293) 2004 m. vasario 5 - 18 d.

Homero poezijos žinovas iš Juodžionių

Minime profesoriaus Vladimiro Šilkarskio gimimo 120 metų sukaktį

Profesorius, filosofas, klasikinis filologas, mokslo istorikas Vladimiras Šilkarskis gimė 1884 m. sausio 27-ąją Juodžionių dvare, Pabiržės valsčiuje, Biržų apskrityje, dvarininkų Šilkarskių šeimoje. Kaip ir kiti šios šeimos vaikai baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją. Įstojo į Maskvos universiteto istorijos-filologijos fakultetą. 1910 m. sėkmingai jį baigė ir jam buvo pasiūlyta ruoštis profesūrai. Savo pedagoginį darbą būsimasis profesorius pradėjo vieninteliame tuo metu Pabaltijyje veikiančiame Tartu universitete, dėstė filosofijos dalykus. 1917 m. apgynė disertaciją Būties problema, 1918 m., būdamas 34-erių, tapo profesoriumi. Po I-ojo pasaulinio karo persikėlė į lenkų Vilniuje įkurtą Stepono Batoro universitetą ir jame profesoriavo 1919–1920 m. 1921 m. buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo Universitetą dirbti humanitarinių mokslų fakulteto graikų kalbos ir literatūros katedros profesoriumi. Kaune V. Šilkarskis dėstė graikų kalbą, graikų literatūros istoriją, antikinės kultūros istoriją, graikų autorius, skaitė epizodinius kursus apie Aristotelio Metafiziką (ją buvo tyrinėjęs ir vertęs į rusų kalbą dar dėstydamas Tartu), kursą apie Sokratą, Demosteną, Platoną ir kitus graikų mąstytojus bei literatus, vadovavo graikų literatūros seminarui. Kauno universitete jis dirbo iki 1940 m., paskui su Humanitarinių mokslų fakultetu persikėlė į reorganizuojamą Vilniaus universitetą ir tais pačiais metais, užėjus sovietinei okupacijai, emigravo į Vokietiją. Nuo 1946 m. profesoriavo Bonos universitete, dėstė slavų kultūrų istoriją. Mirė 1960 m. rugpjūčio 20 d. Bonoje, sulaukęs septyniasdešimt šešerių metų.

V. Šilkarskis nemažai rašė lietuvių, vokiečių, lenkų , rusų kalbomis. Pirmuosius savo darbus paskelbė rusiškai, dar būdamas Maskvos universiteto studentas. Dėstydamas Kaune spausdino straipsnius Logos, Židinio, Vairo, Akademiko žurnaluose. Jo raštus galima sutelkti į dvi tarpusavyje susijusias grupes: filosofijos istorijos tyrinėjimus ir klasikinės filologijos darbus. Dėstydamas graikų kalbą ir literatūrą Lietuvoje profesorius paskelbė du stambius veikalus – Homeras ir graikų epinė poezija ir Graikų literatūros istorija. Parašė įvadą Homero Iliados vertimui, taip pat įvadą bei komentarus Odisėjos vertimui. Platų įvadą prof. V. Šilkarskis parašė A. Smetonos išverstiems Platono dialogams Sokratas ir jo Evangelija. Minėtinas profesoriaus atviras laiškas daktarui Jonui Šliūpui Ateizmas ir mokslas. Šios poleminės brošiūros tituliniame lape cituojamas daktaras J. Šliūpas: Laisvamanis tesijaučiu ir laisvamanybę platinu... Mano žinioje yra konfliktas tarp tikybos ir mokslo. Tikėjimo hidrai reikia nusukti sprandą. V. Šilkarskis šiame atvirame laiške apžvelgė, kaip didieji mokslininkai – fizikai, chemikai, matematikai, astrologai, biologai, gydytojai – drauge buvo ir tikintieji krikščionys.

Filosofinės V. Šilkarskio pažiūros formavosi veikiamos Vladimiro Solovjovo ir Tartu universiteto profesoriaus, vieno iš vokiečių personalizmo pradininkų Gustavo Teichmiulerio koncepcijų. Pirmas stambesnis V. Šilkarskio veikalas buvo skirtas Benedikto Spinozos filosofijos analizei Spinozos panlogizmas, rusų kalba, vėliau išleido monografiją Tipologinis filosofijos istorijos metodas, apsigynė jau minėtą disertaciją, studiją Tipingosios filosofijos sistemos: Materializmas – Idealizmas – Spiritualizmas. Filosofinės krypties – spiritualizmo – pradininkas buvo Šv. Augustinas, o užbaigtumą jai suteikė G. Teichmiuleris. Spiritualizmo šalininku save laikė ir pats V. Šilkarskis. 1932 m. Kauno universitetas išleido monumentalią V. Šilkarskio studiją Solovjovo visavienybės filosofija, kurioje pateikiama rusų religinio mąstytojo filosofinių pažiūrų apžvalga. Ši studija daug prisidėjo prie V. Solovjovo filosofijos populiarinimo Vakarų Europoje, o drauge ir plačiau pagarsino Kauno Universitetą. Profesoriaudamas Bonos universitete, V. Šilkarskis tęsė pradėtą darbą. Į vokiečių kalbą jis išvertė daugelį V. Solovjovo veikalų, nuo 1952 m. Freiburge leido jo visų raštų rinkinį. Iš numatytų 8 tomų, pasirodė 3 (1953–VII,1954–III, 1957–II.). VII tomas yra paties V. Šilkarskio išverstas. Rašė apie G. Teichmiulerį, vokiečių filosofą sistemintoją Adolfą Dirofą, V. Solovjovą, apie jo santykius su Dostojevskiu, Tolstojumi, Schopenhaueriu ir Nietzsche.

Buvęs V. Šilkarskio klausytojas rašė: V. Šilkarskis save priskiria veikliosios dvasios filosofų grupei, kurios būdingais atstovais amžių būtyje laikomi Platonas, šv. Augustinas, Leibniz, Teichmuller, L. M. Lopatin ir Solovjovas. Visus juos jungia nerimastingas dvasinis veržlumas ir optimistiškai idealistinis polėkis.1988 metais išleistame filosofinių apybraižų rinkinyje Istorija ir būtis Vytautas Ališauskas ir Tomas Sodeika straipsnį Vladimirui Šilkarskiui – 100 metų baigia tokiais žodžiais: Prieš pusę amžiaus V. Šilkarskio rašyti tekstai patraukia skaitytoją atidžiu žvilgsniu į Europos dvasinę praeitį, tikra erudicija, sklandžiu dėstymu, taisyklinga kalba. Tad besirūpindami praturtinti šiandienės Lietuvos kultūrą europinėmis vertybėmis galėtume dažniau prisiminti nepelnytai užmirštą Vladimirą Šilkarskį. (Pagal Lietuvių enciklopediją ir V. Ališausko, T. Sodeikos straipsnį V. Šilkarskiui – 100 metų, 1988, Istorija ir Būtis).

Mano mama – Marija Šilkarskytė-Jasiūnienė, Povilo Šilkarskio, profesoriaus Vladimiro Šilkarskio brolio, dukra. Broliai Vladimiras, Povilas ir Henrikas iš tėvų paveldėjo Juodžionių dvarą. Vladimiras ir Henrikas gyveno Kaune, tad 100 ha dvarą valdė jų brolis Povilas su žmona Salomeja Simonavičiūte-Šilkarskiene (mano seneliai). Buvo užveistas sodas ir nemažas medelynas, kuris 1938 metais Žemaitijos parodoje buvo apdovanotas aukso medaliu. Medelyne buvo galima nusipirkti įvairiausių rūšių obelaičių, kriaušių, slyvų, trešnių, vyšnių ir dekoratyvinių medelių. Mano mama Marija Šilkarskytė Povilo ir Salomėjos Šilkarskių šeimoje buvo jauniausias vaikas. Augo dar du vyresni broliai Simas ir Vladas, kurių, deja, jau nėra gyvų, o jie tikrai galėjo daug papasakoti apie V. Šilkarskį, nes iki sovietinės okupacijos, iki dėdės emigracijos į Vokietiją, gyveno pas dėdę Vladimirą Šilkarskį Kaune ir mokėsi gimnazijoje. Mama tuo metu dar buvo visiškai mažutė ir ne ką prisimena. Kaune mama dėdės namuose buvo tik vieną kartą. Dėdės namas jai pasirodė labai didelis ir be galo gražus. Didelį įspūdį jai paliko profesoriaus biblioteka. Daugybė knygų ir ne vien lietuviškų. Broliai Vladas ir Simas turėjo po atskirą kambarėlį. Profesorius V. Šilkarskis labai juos mylėjo, labai rūpinosi jų mokymusi. Mamytė prisimena savo mamutės pasakojimą: kartą brolis Vladas, kuris buvo labai išdykęs, kažką meistravo virtuvėje (profesoriaus namuose Kaune). Įvyko nedidelis sprogimas. Jį išgirdęs profesorius atšlepseno su šlepetėmis ir paklausė, ar jis pats nesusižeidė. Vladui atsakius, kad jis sveikas ir gyvas, profesorius vėl nušlepsėjo į savo kambarį ir pasinėrė į savo darbą. Tačiau jis labai rūpinosi savo sūnėnų mokymusi. Peržiūrėdavo jų pažymius. Kartą, Simui iš lotynų kalbos gavus dvejetą, profesorius taip supyko, privertė tiek daug mokytis, kad vėliau pasipylė vien penketukai. Čia jis buvo griežtas. Lotynų kalbos nebuvo galima nemokėti. Kaip prisimena Irena Šilkarskienė, iš savo vyro Simo Šilkarskio pasakojimų, Kaune pas profesorių namuose dažnai lankydavosi Vincas Krėvė-Mickevičius, Vosylius Sezemanas, Balys Sruoga. Jie mėgdavo vakarais drauge diskutuoti, žaisti šachmatais. Druskininkuose gyvenęs rašytojas ir vertėjas Antanas Dambrauskas 1931–1936 metais studijavo Vytauto Didžiojo Universitete Kaune ir jam teko artimiau bendrauti su V. Šilkarskiu. Mama jį aplankė Druskininkuose dar jam gyvam esant. Iš A. Dambrausko prisiminimų sužinojome, jog profesorius buvo studentų gerbiamas ir universiteto vadovybės vertinamas. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. V. Krėvė-Mickevičius laikė jį geriausiu fakulteto profesoriumi. V. Šilkarskis buvo labai tikintis, aktyviai dalyvavo katalikiškos ateitininkų organizacijos veikloje. Kas mielą šventą dienelę regėdavom jį bažnyčioje per prorektoriaus prelato B. Čėsnio studentams laikomas pamaldas. Atsivesdavo visad dvejetą brolių sūnelių, kurie pas jį gyveno ir kuriuos jis leido į mokslus, – prisiminė dabar jau amžinos atminties A. Dambrauskas, lankydamasis Pasvalyje 1994 metų sausį, minint profesoriaus 110 metų jubiliejų. A. Dambrauskas išsaugojo V. Šilkarskio dovanotas knygas Solovjovo visavienybės filosofija, Homeras ir graikų epinė poezija, Graikų literatūros istorija (I tomas). Ant jų autografai: Didžiai gerbiamam ponui Ant. Dambrauskui arba Brangiam mano mokiniui.

Mamytė prisimena, kad dėdė profesorius Vladimiras Šilkarskis labai mėgdavo sugrįžti į savo tėviškę, prisimena, kaip vieną žiemą (1937 ar 1938 m., ji tada buvo šešerių, o gal septynerių metų mergaitė) prieš Kalėdas važiavo su tėveliu į Gulbinų geležinkelio stotį pasitikti dėdės. Dėdė pasirodė jai didelis, gražus, gražiai apsirengęs. Prisimena, kaip pabučiavo ją kelis kartus, pakėlė aukštyn ir pasakė: Kokia didelė išaugo mūsų Pupa. Kalėdų rytą visi važiavo į Pabiržės bažnyčią, bet mamytės nepaėmė, nes ji buvo dar per maža ir galėjo sušalti. O kiek buvo džiaugsmo, kai per Kalėdinius pusryčius ant stalo prie lėkštės dėdė pasodino gražią, didžiulę, geltona suknyte lėlę, kuri mokėjo verkti ir vartyti akis... Tai buvo paskutinės Kalėdos, praleistos kartu su profesoriumi. Juodžionyse profesorius praleisdavo ir vasaros atostogas. Labai mėgo medžioti ir žvejoti. Medžiojo kartu su savo broliu Povilu sode ir netoliese esančiame miške, žvejojo Tatulos upelyje, kuris tuo metu buvo daug gilesnis. Dvare turėjo atskirą kambarį, nedidelę biblioteką. Labai daug skaitydavo. Jo rankose buvo galima pamatyti ir knygas apie sodininkystę. Mamytė prisimena, kad rytais, lakstant su vaikais po sodą, matydavo profesorių vaikščiojant apsisiautus ilgu chalatu su knyga rankose. Taip apsivilkęs vaikams jis atrodydavo labai keistai ir juokingai. Bet dažniausia jis būdavo pasitempęs, dėvėdavo švarką. Buvo linksmo būdo, labai mėgo šokti. Atvykęs į Juodžionis daug laiko praleisdavo su broliu Povilu kontoroje, kuri buvo šiek tiek tolėliau nuo namo. Nuo namų iki kontoros buvo nutiesta telefono linija. Mamytė prisimena, kad labai patikdavo paskambinti ir pakviesti tėvelį su dėde Vladu pietauti. Prisimena paskutinį dėdės Vlado skambutį iš Kauno 1940 metų vasarą. Profesorius V. Šilkarskis paskambino savo broliui Povilui, paklausė, ar laimingai grįžo Vladas su Simu iš Kauno, išgirdęs teigiamą atsakymą dar kartą kvietė jų šeimą kartu važiuoti į Vokietiją, bet, seneliui nesutikus, paskutinį kartą atsisveikino.

Buvusi dvaro darbininkė Bronė Fergytė prisimena, kad Šilkarskiai darbininkams nešykštėdavo obuolių, bet su obuoliais duodavo ir dėžutę sėkloms. Suvalgius obuolius sėkleles reikėdavo rūšiuoti į atskiras dėželes. Vėliau sėklas pasėdavo, augino sodinukus, juos skiepydavo, išvedinėjo naujas obelaičių veisles. Šilkarskių medelynas buvo pagarsėjęs visoje Lietuvoje. Sovietiniais laikais čia įsikūrė vieno didžiausio Lietuvoje Naradavos sodininkystės tarybinio ūkio skyriaus centras. Sodininkystės pradžių pradžia – brolių Šilkarskių sodas ir medelynas, kurį kūrė ir puoselėjo mano senelis Povilas Šilkarskis, visaip profesoriaus remiamas ir skatinamas.

1941 metų lemtingą birželio 14-ąją Povilo Šilkarskio šeima buvo išvežta į Sibirą. Senelis buvo atskirtas nuo šeimos. Vargų nukamuotas iš bado mirė 1942 metais Rešiotų lageryje. Iš trijų vaikų daugiausiai vargo iškęsti teko mano mamytei. Ji 16-os metų būdama grįžo į Lietuvą, bet už tai jos laukė lagerių vargai. Brolis Vladas liko Sibire, vedė, dabar jau atgulė ten amžinam poilsiui. Brolis Simas buvęs be galo gabus. Manoma, kad jis paveldėjo dėdės Vladimiro Šilkarskio gabumus, kaip ir jis turėjo be galo gerą atmintį ir poliglotiškų sugebėjimų. Sibire tapo neįgaliu, neteko vienos kojos ir akies, nelaimės metu gyvas liko tik Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministro, inžinieriaus Konstantino Šakenio žmonos, pirmosios Lietuvos moters chirurgės, tremtinės Stasės Giedraitytės-Šakenienės dėka, kuri vienintelė sutiko jį operuoti (koja gangrenavo) ir tuo metu išgelbėjo jam gyvybę. Dėdė Simas, kuriam Šilkarskių šeima svajojo suteikti labai gerą išsilavinimą ir kuris, kaip buvo manoma, turėjo tęsti savo dėdės profesoriaus V. Šilkarskio darbus, grįžęs iš Sibiro labai siekė mokslo, nors tai daryti buvo labai trukdoma, baigė technikumą, vėliau raudonu diplomu – Vilniaus universitetą ir dėstytojavo buhalterijos technikume. 1988 metais liepos mėnesį mirė. Močiutė Salomėja iš Sibiro grįžo jau palaužtos sveikatos, mirė 1962 metų pradžioje. Mama grįžo 1958 metais. Apie dėdę V. Šilkarskį, gyvenantį Bonoje ir dirbantį Bonos universitete, mama sužinojo iš Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, su kuria profesorius V. Šilkarskis, gyvendamas Kaune ir dirbdamas tame pačiame universitete, palaikė labai draugiškus ryšius. Susirašinėjo jie iki pat profesoriaus mirties. Karo metais ponia Sofija pranešdavo profesoriui apie įvykius Lietuvoje. Pranešė ir apie brolio Povilo šeimos išvežimą į Sibirą. Tai profesoriui buvo labai didelis smūgis. Iškentėjus savo brolio Simo, sesers Bronės ir mamos tragišką mirtį (jie žuvo prasidėjus karui Lenkijoje 1939 metų rugpjūtį), žinia apie brolio Povilo šeimos išvežimą buvo per sunki. Profesorius sunkiai susirgo, tris metus buvo visiškai praradęs atmintį. R. Karmalavičius knygoje Sofija Čiurlionienė Kymantaitė rašo: S. Čiurlionienė visą gyvenimą bendravo su T. Vaižgantu, V. Jarulaičiu, kunigu ir poetu M. Vaitkumi, religiniu filosofu V. Šilkarskiu. Tačiau siejo su šiais žmonėmis kultūriniai pasaulietiniai, o ne bažnytiniai interesai bei reikalai. „Ar tiesa, kad S. Čiurlionienei asistavo V. Šilkarskis?“ – klausiu dukros D. Čiurlionytės-Zubovienės. „Gal ir asistavo, gal ir simpatizavo, – atsako, – bet kad labai jau skirtingų pasaulėžiūrų buvo. Taigi. Iš p. Sofijos Čiurlionienės gavusi V. Šilkarskio adresą, mama susirašinėjo su dėde. Jis labai norėjo padėti, siuntė siuntinius. Padėjo Vanda Sruogienė, rašytojo Balio Sruogos žmona, tuo metu gyvenusi Amerikoje. Jai V. Šilkarskis siuntė pinigus, o ponia V. Sruogienė nupirkdavo tam tikrus daiktus ir siųsdavo į Lietuvą. Atsimenu savo dėdę Simą grojant V. Sruogienės nupirktu ir atsiųstu akordeonu, mamytės namuose ir dabar dar stovi p.V. Sruogienės atsiusta siuvimo mašina. Dalia Sruogaitė mokėsi toje pačioje gimnazijoje Kaune su mamos broliais Simu ir Vladu, bet dar buvo per jauna, kaip ji rašo ir mes, merginos su klasės vaikinais nedraugavome. 1969 metais D. Sruogaitė pirmą kartą sugrįžo iš Amerikos, susitiko su dėde Simu Vilniuje. O prof. Šilkarskis dažnai lankėsi pas mano tėvus, tik vėl buvau per jauna, kad ką nors prisiminčiau. Žinau tik, kad jis buvo didelis džentelmenas, malonaus būdo, dažniausiai kalbėdavo su mano mama. Prof. dėstė Vokietijoj Bonos u-te. Mūsų laikais 1946–49 m. universitete jis dėstė Solovjovo filosofiją. Ten daug padėjo lietuviams studentams – jų dokumentų dėl priėmimo tvarkyme. Ir aš ten studijavau, o mano mama ten padare filosofijos doktoratą. Prof. kartais apsilankydavo pas mus studentų lagery, dažniausiai pas mano mamą. Lankydamasi Vandos ir Balio Sruogų muziejuje Kaune, radau B. Sruogos laiškus, rašytus V. Šilkarskiui iš Štuthofo koncentracijos stovyklos Gdanske, keletą V. Šilkarskio knygų su autografais Brangiai Bičiulei P. Vandai Sruogienei. Autorius. Mamos susirašinėjimas su dėde truko neilgai. 1960 metais dėdė mirė, palaidotas senose Bonos kapinėse. 1989 metais mano tėveliai su broliu aplankė Jo kapą.

Keturi broliai Šilkarskiai ir dvi jų seserys gimė Juodžionyse. Tėvai jiems sudarė sąlygas pasiekti labai gerą išsilavinimą. Gaila, kad juos likimas išblaškė po svetimus kraštus... Karininkas Simas Šilkarskis ir jo sesuo Bronė, kuri turėjo agronomės išsilavinimą, su mama atgulė 1939 metais Lenkijoje, Povilas Šilkarskis – sodininkas, mano senelis, iš bado mirė 1942 metais Rešiotų lageryje, profesorius filosofas-filologas Vladimiras Šilkarskis 1960 m. mirė Bonoje, jauniausias brolis, teisininkas Henrikas Šilkarskis 1986-aisiais mirė Australijoje. Ir tik viena sesuo profesorė Marija Šilkarskytė-Arsenjeva guli šalia savo tėvelio mažose šeimos kapinaitėse Juodžionyse ant Tatulos kranto. Tik jiems galime uždegti žvakelę amžino poilsio vietoje.

Šių metų pavasarį profesoriaus V. Šilkarskio tėviškėje bus paminėtas jo 120 metų jubiliejus. Labai prašyčiau visų, kurie ką nors prisimena apie prof. V. Šilkarskį ar kitus šios giminės žmones apie tai pranešti el. paštu, adresu <reginara@one.lt>.

Regina Rakštienė

Komentarai