MOKSLO LIETUVA Nr 11 (301) 2004 m. birželio 3-16 d.

Šakotas Domeikų giminės medis (2)

Pradžia Nr. 8

Tęsiame įspūdžius iš metinio Lietuvos Ignoto Domeikos draugijos susirinkimo, kuris šį pavasarį vyko Lietuvos mokslų akademijos salėje.

Prisiminsime V. Biržišką
ir A. M. Račkų

Prof. Vytauto Juodkazio pranešimus Tarpukario nepriklausomos Lietuvos spauda apie Ignotą Domeiką gal ir ne visai atitiko pavadinimą. Tai pripažino ir pats pranešėjas, kalbėjęs tik apie du tarpukario spaudos atstovus – čikagietį medicinos daktarą Aleksandrą Mykolą Račkų (1893–1965), prisiekusį numizmatą, ir kaunietį bibliografą, kultūros istoriką prof. Vaclovą Biržišką (1884–1956). Jei tiksliau, tai apie tarp jų 1928 m. Šaulių sąjungos leistame Trimito žurnale užsimezgusią diskusiją. V. Juodkazis apie tą 1928 m. tarp A. M. Račkaus ir V. Biržiškos kilusią diskusiją yra parašęs straipsnį, kurį išspausdino Lietuvos geologų sąjungos žurnale Geologijos akiračiai1, šią diskusiją nagrinėjo ir metiniame Lietuvos Ignoto Domeikos draugijos susirinkime. V. Juodkazis tvirtina domėjęsis visai kitais klausimais ir aptikęs žurnale Trimitas jo dėmesį patraukusias publikacijas.

Prof. Vaclovo Biržiškos skaitytojams gal ir nėra būtinybės išsamiai pristatinėti, nes tai gerai žinoma asmenybė: bibliografas, kultūros istorikas, daugelio knygų autorius, leidinių redaktorius. 1933–1944 m. redagavo ir Lietuviškąją enciklopediją. Vertingų leidinių sudarė, knygų parašė ir pasitraukęs į Vakarus, nuo 1949 m. apsigyvenęs JAV.

A. M. Račkaus asmenybei skirsime kiek daugiau dėmesio. Jis buvo knygnešio Mykolo Račkaus sūnus, gimęs Čekiškėje, 1910 m. emigravęs į JAV, nuo 1915 m. studijavęs Loyolos universitete sociologiją. Vėliau pradėjo medicinos studijas. 1922 m. baigęs Čikagos medicinos mokyklą ir įgijęs medicinos mokslų diplomą, Čikagoje vertėsi privačia gydytojo praktika ir gyvai reiškėsi lietuvių visuomeniniame gyvenime, taip pat ir spaudoje. Buvo Lietuvos vyčių organizacijos narys, centro valdybos sekretorius, tapo vienu žurnalo Vytis steigėjų ir pirmuoju redaktoriumi. Beje, dar jaunystėje pasižymėjo labai gera iškalba, neeiliniais oratoriniais gabumais, tad kai kurių lietuvių buvo net pravardžiuojamas „lietuviškuoju Ciceronu“. 1916–1917 m. leido ir redagavo Laisvamanių žinias. Bendradarbiavo Darbininke, Tautos ryte, Dirvoje, Aušrinėje, XX amžiuje, Giedroje, Kosmose, Lietuviškoje enciklopedijoje. Paskelbė publikacijų apie knygnešius.

Artėjame prie mūsų temai esmingo dalyko: 1917 m. Čikagoje A. M. Račkus įsteigė numizmatikos muziejų, kuriame buvo sukaupta gana daug eksponatų. 1935 m. Kaune jis surengė numizmatikos parodą ir visus eksponatus – apie 80 tūkst. – padovanojo Lietuvai. Tais pačiais metais Lietuvos vyriausybė A. M. Račkų apdovanojo Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu, o 1939 m. jis buvo apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu. 1938–1940 m. Kaune jis buvo JAV konsulato gydytojas, vertėsi ir privačia praktika. 1940 m. pačiu laiku suskubo grįžti į JAV.

Pomėgis numizmatikai atvedė prie I. Domeikos

Pomėgis numizmatikai A. M. Račkų paskatino susidomėti ir Ignoto Domeikos asmenybe. Jei tiksliau, tai I. Domeika susidomėjo, kai į numizmato rankas pateko retas medalis. Mat 1885 m. Čilės piliečiai, pagerbdami jų šaliai labai daug nusipelniusį geologą prof. Ignotą Domeiką, nukalė jo garbei atminimo medalį su mokslininko portretu. Tokie medaliai buvo nukaldinti iš aukso, sidabro ir bronzos. Vienas tų medalių atsidūrė ir A. M. Račkaus muziejuje. Kaip prisiekęs numizmatas A. M. Račkus negalėjo pro tokį medalį abejingai praeiti, tuo labiau, kad jame iškaltas lietuvio – taip I. Domeiką suvokė A. M. Račkus – portretas. Pradėjęs domėtis ir rinkti žinias, panoro ir su kitais pasidalyti.

1928 m. birželio 1–2 d. Čikagos laikraštyje Draugas pasirodė A. M. Račkaus straipsnis Garsus lietuvis mokslininkas: prof. Igno Domeikos biografija. Šį straipsnį bemat persispausdino Šaulių sąjungos žurnalas Trimitas 26 (birželio 28 d.) ir 27 (liepos 5 d.) numeriuose, tiesa, pavadinimą šiek tiek pakeitęs – Garsus lietuvis mokslininkas: prof. Ignas Domeika ir jo gyvenimas. Šią Draugo publikaciją Lietuvoje persispausdino ir žurnalas Kosmos (9), pavadinimu Ignas Domeika: 1802–1891 (jo 125 metų gimimo sukaktuvėms paminėti).

Nieko nuostabaus, kad numizmatas A. M. Račkus savo straipsnį pradeda nuo jį sudominusio medalio, nukaldintam iš istorinės Lietuvos kilusiam Vilniaus universiteto auklėtiniui I. Domeikai. Priverstinėje emigracijoje neištirpęs tarp kitų panašaus likimo žmonių, sugebėjo iškilti į mokslo aukštumas, buvo mokslo sistemos Čilėje organizatorius, 1867–1883 m. Čilės universiteto Santjage rektorius. Už nuopelnus mokslui ir Čilės valstybei jam suteiktas Čilės garbės piliečio vardas – taip įspūdingai pagerbtas. A. M. Račkus pateikė apie I. Domeiką kai kurių biografinių žinių, tačiau jo straipsnyje daug ir netikslumų. Į juos ir reagavo Kauno universiteto profesorius knygotyrininkas V. Biržiška, kuris Trimite (Nr. 37, 1928 m. rugsėjo 13 d.) išspausdino straipsnį Dar apie Igną Domeiką. Tai buvo diskusijos pradžia.

Kaip Ignotas Domeika buvo lietuvinamas

Kas mums ir šiandien įdomu toje 1928 m. užsimezgusioje polemikoje? Pirmiausia, diskusijos dalyvių požiūris į I. Domeikos „lietuviškumą“. Tuometinių įtemptų politinių santykių su Lenkija akivaizdoje svarbiausia atrodė priklausymo vienai ar kitai tautai aspektas. Trimite išspausdintuose straipsniuose ir susiduria dviejų lietuviškumo sampratų atstovai. Galima teigti, jog A. M. Račkus atstovauja tuometinėms Amerikos lietuvių pažiūroms. Autoriaus teigimu, I. Domeika buvęs „karštas lietuvis“, todėl lenkai jo nemėgę. Lenkiškai nieko neparašęs, tik knyga Araukania i jéj mieszkańcy (Araukanija ir jos gyventojai) lenkų kalba 1860 m. Adomo Zavadskio pastangomis išleista Vilniuje, nors originalas parašytas ispaniškai. Girdi, I. Domeika neprisidėjęs ir prie lenkų 1831 m. maišto prieš Rusijos valdžią, vietoj to išvykęs į Vokietiją. Užtat lenkai maištininkai konfiskavę I. Domeikos dvarą Zapolėje (Lydos apskrityje). Iš patriotizmo prieš mirtį grįžęs Lietuvos žeme pasigėrėti, keliavo jis po Žemaičius, bastėsi po Dzūkus ir po visą Lietuvą.

A. M. Račkus nežinojo, kad I. Domeika ne tik buvo 1831 m. sukilimo dalyvis, bet ir sukilimo vado Lietuvoje generolo Adomo Dezidero Chlapovskio (1788–1879 m.) adjutantas. V. Biržiška A. M. Račkui Trimite išaiškino, kad I. Domeika dalyvavo 1831 m. sukilime, A. D. Chlapovskio bei kitų lenkų buvo mėgiamas. Tiesa, emigracijoje Paryžiuje I. Domeika vengė veltis į lenkų emigrantų veiklą, atsidėjo studijoms Kalnakasybos institute. Ten mūsų kraštietis įgijo kalnų inžinieriaus specialybę.

A. M. Račkus Trimite (Nr. 45, 1928 m. lapkričio 8 d.) straipsnyje Pastabos apie prof. Igną Domeiką prisipažino nežinojęs, kad iš Lenkijos atsibastęs „povstancų“ vadas Chlapovskis buvo mobilizavęs Domeiką. Toliau dėsto amerikiečių lietuvių požiūrį į 1830–1831 m. sukilimą: Lietuvoje tai buvęs ne viso krašto sukilimas, o tik mažumos žmonių ir daugiausia lenkuojančių dvarininkų maištas. Esą, ypač žemaičiai tam maištui nepritarę, todėl būriai maištininkų Lietuvoje siautė ir pakorė daug lietuvių.

V. Biržiška atsišaukia bematant Trimite antrame savo straipsnyje tokiu pat pavadinimu kaip ir oponento straipsnis – Pastabos apie prof. Igną Domeiką (Nr. 48, lapkričio 28 d.) ir išdėsto visai kitą, skirtingą požiūrį į 1831 m. sukilimą. Anot profesoriaus, amerikiečių lietuvių patriotų pažiūros esančios tokios, kokias ir norėjo matyti rusų administracija, įvairiais būdais siekusi supriešinti lietuvius su lenkais ir per mokyklas diegusi nesąmones apie Lietuvos istoriją. Lietuvoje, toliau tęsė V. Biržiška, savarankiškai ta istorija tyrinėjama ir stengiamasi iš tų nesąmonių išsivaduoti. Prieinama ir kitų išvadų, kurios neatitiko Amerikos lietuvių patriotų pažiūrų tais klausimais. V. Biržiška pavyzdžiais parodė, kad įvairių sluoksnių atstovai Lietuvoje, taip pat ir Žemaitijoje, sukilimą rėmė, jame dalyvavo.

Gente lituanus,
natione polonus

Šiandien skaitant akivaizdu, kad tai mokslininko diskusija su visuomenininku, istorijos mėgėju ir karštu patriotu. V. Biržiškos požiūriui šiandien artimos ir mūsų pažiūros, kai išvadas stengiamasi daryti iš faktų, faktus aiškiai skiriant nuo interpretacijų ir spėlionių, kurios moksle jei ir pateikiamos kaip hipotezės, vis dėlto neturėtų prarasti ryšio su tikrove. A. M. Račkaus publikacijoje nemažai pritemptų teiginių. Jam labai norėjosi I. Domeiką matyti „tikru lietuviu“. Tokį jį ir matė. Jei ko nežinojo, tai išvadas padarė lietuviškumo naudai, padilgindamas ir tuometinių idėjinių nedraugų, Vilnių iš lietuvių paveržusių lenkų padus.

Tiesa, mažiausiai vienu atveju visuomenininkas davė kruopų eruditui profesoriui: dėl I. Domeikos gimimo datos teisus pasirodė A. M. Račkus, o ne V. Biržiška. Pastarasis klydo, teigdamas, jog mokslininkas gimė 1801 m., šią klaidą įamžinęs ir Lietuviškoje enciklopedijoje. A. M. Račkus nurodė 1802 m. rugpjūčio 22 dieną. Šiandien įsitvirtinusi nuostata, kad I. Domeika gimė minėtų metų liepos 31 dieną. Painiava kilo dėl paties I. Domeikos skirtingai pateiktų savo gimimo datų. Antai 1816 m. stodamas į Vilniaus universitetą jis nurodė gimęs 1801 m., tikriausiai norėdamas „pasisendinti“. Įvairiuose šaltiniuose skyrėsi ir jo gimimo mėnesiai.

Užtat V. Biržiška visiškai tikslus dėl I. Domeikos mirties datos ir vietos. A. M. Račkus klydo teigdamas, jog I. Domeika mirė 1891 m. sausio 23 d. ir, esą, niekas nežino, kur jis palaidotas: Telšiuose, Lydoje ar Vilniuje. V. Biržiška tiksliai nurodė I. Domeikos mirties datą ir vietą – 1889 m. sausio 23 d., Santjagas, kur mokslininkas ir palaidotas.

Ši diskusija rodo, jog bent jau V. Biržiška apie I. Domeiką jau buvo sukaupęs nemažai teisingų žinių, kurių traktuotė nedaug skiriasi ir nuo šiandieninio požiūrio. Visai natūralu, kad mokslininko asmenybė tapo diskusijų objektu, taip pat ir savotišku argumentu įtvirtinant „lietuviškai suvokiamos“ istorinės praeities momentus. To meto sąlygomis tik dešimtį metų dar gyvavusioje nepriklausomoje valstybėje tai visiškai suprantama. Karštai diskutuojant, spaudos puslapiuose verdant aistroms, dažniausiai būdavo pamirštama, jog per prabėgusius šimtą metų pasikeitė pati tautiškumo ir lietuviškumo samprata. Adomas Mickevičius, Ignotas Domeika, Emilija Platerytė ar kiti šių asmenybių amžininkai, nors ir vadino save lietuviais, bet visai kita prasme, nei mes šiandien save tuo pačiu žodžiu įvardydami. Nemokėję lietuvių kalbos ir nė kiek dėl to nesisieloję savo „lietuviškumui“ suteikdavo ne etninės, bet politinės priklausomybės ir ištikimybės Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei prasmę. Gente lituanus, natione polonus (paraidžiui reikštų priklausymą lietuvių tautai ir lenkų nacijai, kaip daug platesnio pobūdžio dariniui) – pagal šią formuluotę suvokė savo ryšį su tėvyne Lietuva ir priklausomybę abiems tautoms. Taigi ne etnine prasme save suvokė lietuviais, o istorine, politine prasme. Matyt, panašus santykis kaip ir tarp sąvokų tėviškė ir Tėvynė.

Ar jau esame laisvi

Įdomu, jog nuo tos diskusijos Trimite praėjus 75 metams, kartais vis dar iškyla kai kurie tie patys klausimai, kurie aktualūs buvo prisimintosios diskusijos Trimite dalyviams. Vienos diskusijos smaigalyje buvo atsidūrusi ir Mokslo Lietuva, nors diskusijos ir nesiekė sukelti. 2003 m. Lietuvos Ignoto Domeikos draugijos metiniame susirinkime net buvo nagrinėjamos kai kurių savaitraščio publikacijų niuansai.

Mat kai kurie mūsų savaitraščio skaitytojai karštai reagavo į Mokslo Lietuvoje (2003 01 09, Nr. 1 (269), 19 p.) paskelbtą pokalbį su ambasadoriumi prof. Zdzislavu Janu Rynu, kuris yra ir už Lenkijos ribų gerai žinomas I. Domeikos biografas bei bibliografas. Profesorius minimoje publikacijoje Ignotą Domeiką be išlygų vadina lenku. Jį papiktino, kad mokslininko 200-osioms gimimo metinėms Vilniuje Bazilijonų vartuose atidengto bareljefo užraše I. Domeika vadinamas Lietuvos ir Čilės sūnumi, bet nė žodžio nėra apie Lenkiją. Profesoriaus teigimu, taip lietuviai parodė savo istorinį neobjektyvumą.

Taigi profesorius supyko ant lietuvių, o kai kurie lietuviai skaitytojai – ant svečio ir savaitraščio, kad garsiname tokias mintis. Kaip tai primena 75-erių metų senumo polemiką! Abiejų šalių atstovų „karštas patriotizmas“, atrodo, ne visai atvėsęs. Ar jo bereikia mūsų laikais, nejau mūsų tautos taip mažai pasimokė per paskutinius 80 ar 90 metų? Formaliai žvelgiant, mes, lietuviai, ko gero, teisūs, vadindami I. Domeiką Lietuvos sūnumi. Gimęs istorinėje Lietuvoje, t. y. buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, apie kurią atmintis dar buvo gyva ilgus dešimtmečius ir po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, save laikė bajoriškai suvoktos Lietuvos ne šiaip atstovu, bet karštu patriotu, už ją kovojo su ginklu rankoje 1831 m. sukilime. Tačiau jeigu kai kuriems lenkams toks mums, atrodytų, nekaltas užrašas sukelia neigiamas emocijas, tai turėtume pagalvoti, kas čia ne visai taip, kaip turėtų būti.

Daliai skaitytojų atrodė, jog Mokslo Lietuva turėjo aštriau polemizuoti su prof. Z. J. Rynu, arba spausdindama svečio mintis parašyti, kad ne visoms pritaria. Pamirštama, kad mes buvome I. Domeikos 200-ųjų gimimo metinių jubiliejinę konferenciją rengiančioji šalis. Žurnalistams tarsi būtų neprivalomas atsakomybės jausmas už jubiliejinę konferenciją rengiančią šalį, pagaliau elementarus delikatumas kalbinant svečią iš kitos valstybės.

Iš laikraščio lyg ir norima, kad jis būtų propagandinis ruporas, idėjinis vedlys žengiant „vieninteliu teisingu keliu“. Tačiau ten mes jau buvome ir nenorime grįžti. Nenori ir didžioji dauguma skaitytojų. Mūsų nuomone, laikraštis tam ir yra, kad žmonės jo puslapiuose galėtų išsakyti savo mintis, nuomonę, poziciją pačiais įvairiausiais klausimais, o skaitytojui paliekama visiška intelektinė laisvė tai nuomonei pritarti, nepritarti ar net įsitraukti į diskusiją tais pačiais ir kitais klausimais. Tam savaitraštis ir skiriamas. Mums atrodo, kad dialogas geriau už monologą, o užvis geriausia – polilogas. To siekiame.

Griežto atkirčio kitamaniams šalininkai tik patvirtino prof. Z. J. Ryno teisumą, kad lietuviams būdingi mąstymo stereotipai, todėl mums kartais sunku atsiplėšti nuo kartą visam gyvenimui įsikaltų tiesų. Profesorius nepasakė, tačiau mūsų parapinis mąstymas ir provincialumas iš šalies tikriausiai labai krinta į akį, o nenoras ar nesugebėjimas tai pripažinti tik patvirtina šią liūdną tiesą.

Šių eilučių autoriui atrodo, jog labai geras prof. Algimanto Grigelio pasiūlymas atsižvelgti į Čilės I. Domeikos draugijos patirtį: jei jos nariai rašo, kad I. Domeika yra „polaco-lituano“, tai gal ir būtų racionaliausia išeitis? Pagal kilmę ir istorinę priklausomybę jis buvo lietuvis, bet lenkų kultūros atstovas. Nė viena šalis neturėtų jaustis nuskriausta.

Kai atrasdami netenkame

Diskusija tarp A. M. Račkaus ir V. Biržiškos mums padeda tarsi iš laiko nuotolio pažvelgti į pačius save, įvertinti, kas išties vertinga ir kas praeina be didesnio pėdsako. Visiškas anachronizmas būtų šiandien veltis į nevaisingas diskusijas dėl I. Domeikos lenkiškumo ar lietuviškumo, nes yra ir trečioji šalis, kuri žymųjį mokslininką kildindama iš baltarusių, jį pateikia kaip didį baltarusių mokslininką. Pagaliau, kas gali paprieštarauti teiginiui, kad jis nėra didis Čilės mokslininkas, pripažintas ir tos šalies garbės piliečiu? Tai akivaizdūs faktai. Lygiai taip pat akivaizdu, jog I. Domeikai per ankšta bet kokio tautiškumo drabužyje, nes tai asmenybė toli praaugusi vienos kurios nors tautos ribas, lygiai kaip ir bet kurios vienos valstybės sienas. Tai pasaulio pilietis, mokslo žmogus, kuris nepaneigdamas nė vienos tautos, su kuria susijęs, turtino visos žmonijos mokslą.

Baltarusiams jis yra ir visados išliks jų krašto sūnus, nes tas kraštas jį pagimdė, išleido į platųjį pasaulį. Ši pozicija mums nė kiek netrukdo I. Domeiką vadinti ir didžiu Lietuvos sūnumi, Lietuvos bajorijos ryškiu atstovu, Vilniaus universiteto auklėtiniu, filomatu. Kaip ir visa to meto Lietuvos bajorija, jis buvo persiėmęs lenkiška kultūra, širdyje save laikė Abiejų Tautų Respublikos piliečiu ir kaimynių šalių padalytos valstybės patriotu. Tai įrodo ir aktyvus I. Domeikos dalyvavimas 1831 m. sukilime.

Nuo to laiko turės praeiti geras pusšimtis metų, kol istorinės Lietuvos etninėje lietuvių teritorijoje pradės reikštis visiškai kiti procesai, rutuliosis visiškai naujas ir iki tol negirdėtas lietuviškumo supratimas, kai į šią sampratą jau bus dedama etninės priklausomybės prasmė, o kalba taps takoskyros ženklu, skiriančiu bajoriškai suvoktos senosios Lietuvos palikuonį lietuvį nuo naujų laikų etniškai suvokto lietuvio... Bajoriškai iki tol suvokiama Lietuva – kaip istorinis daugelio tautų darinys ir palikimas – pamažu ir vis labiau užleis vietą etniškai suvokto krašto idėjai ir naujai iškylančio tautiškumo sampratai.

Šios sudėtingos politinės ir visuomeninės transformacijos vyko idėjinės ir visuomeninės polemikos ugnyje. Šiandien galime svarstyti, ar gerai, kad įsitvirtino ne bajoriškasis tautiškumo supratimas, bet tautiškasis požiūris į lietuviškumą ir lietuvybę, kai skiriamuoju bruožu tapo kalba. Lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai – šis kriterijus nuo modernios tautos kamieno nukratė senosios bajorijos atstovus, tarsi vėjo gūsis nuo obels prisirpusius obuolius. Ar ne todėl kaimyninės tautos didėja ir stiprėja, kad į savo visuomenę ir kultūrą sugebėjo integruoti ir senosios lietuviškosios bajorijos atstovus. Šito negalime pasakyti apie etniškai ir labai siaurai suprastą modernią lietuvių tautą. Istorinė drama, kurios padariniai skaudūs ir paprastais matais, ko gero, neišmatuojami. Moderni lietuvių tauta taip prarado savąjį elitą, istorinės Lietuvos atminties sergėtoją ir paveldo nešėją, buvo priversta kurtis iš naujo, atsiremdama tik į konservatyvųjį kaimiškąjį etninį elementą. Tą, kuris nuo seno išlaikė seną lietuvių kalbą.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Komentarai