|
Japoniška anagama
Gojaus kaime
Lietuviškuose
žodynuose ir enciklopedijose tokio žodžio anagama
nerasime, užtat ji yra tarp miškų pasislėpusiame Gojaus kaime, Trakų
rajone. Tiesa, kaime reikėtų ieškoti ne paties žodžio, kuris vietinių
gyventojų lūpose taip pat gali būti dar labai retas ir neįprastas, bet šiuo
žodžiu įvardytos japoniškos krosnies, skirtos keramikiniams kūriniams
išdegti. Anagama japonų kalba ir reiškia krosnis
kalne. Tokią krosnį šalia Gojaus kaimo plytinčiame lauke per 40 dienų
pastatė japonai Rikijo Hakudo
Hašimoto (Rikio Hakudo Hashimoto) ir Juičis Nišida (Yuichi Nishida).
Tradicija iš gilios
senovės
Šalia
anagamos kalbindamas Rikijo
sužinojau, kad japonai nuo seno stato anagamas
krosnis, kuriose išdegami tradiciniai japoniški keramikiniai gaminiai ar
meno kūriniai. Sunku pasakyti, ko statant tokią krosnį yra daugiau inžinerijos
ir technologijos ar meno, nes juk esama ir tokios meno rūšies kaip krosnių
statyba. Anagamos krosnyje susidaro tam tikri
įkaitusio oro srautai, kurie sudegintos medienos pelenais padengia
išdeginamą keramiką, o dėl aukštos temperatūros poveikio pelenai ant
išdegamo molio virsta glazūra, kuri japonišką keramiką ir daro unikalia,
pasaulyje pripažinta vertybe.
Beje,
Rikijo pripažino, kad ne patys japonai išrado anagamos krosnis. Ši tradicija gilioje senovėje gimė
Azijos žemyne, nuo seno buvo žinoma Kinijoje, Vietname ir kitose Azijos
šalyse. Vėliau buvo perimta ir Japonijoje, kur įgavo ir vietinės tradicijos
požymių.
Ta beprotiška
beprotiška idėja
Rikijo nebūtų pastatęs jokios krosnies Lietuvoje ir
apskritai nieko nežinotų, kad yra toks žalių miškų supamas Gojaus kaimas,
jei ne dailininkė keramikė Dormantė
Steponavičienė. Gojaus kaime ji nupirko miško supamą smėlingos žemės rėžį,
svajodama čia sėti visai ne grikius, nors ši tradicinė Dzūkijos pamiškių
kultūra žydėdama ir papuoštų lauką bei Gojaus kaimą. Kaip sakyta, svajojo
pastatyti japonišką anagamos krosnį. Tvirtina
sykį susapnavusi šį savo neįtikėtiniausią
sumanymą.
Kai
Dormantė užsidegė ta naujos ir niekur Lietuvoje
negirdėtos statybos idėja, ne vienas jos bičiulis pagalvojo ji skraido
padebesiais, įdomu, ar nekris iš aukštai. Kaimynai pradėjo skaičiuoti, kiek
tokiai krosniai reikėtų plytų ir kiek tai galėtų kainuoti, jei vienos šamotinės plytos kaina trys litai.
Dormantės draugų ratas labai platus, bet net ir
geriausi draugai skraidymu padangėmis nelabai tikėjo. Ar lengva pagaliau
praktiškiems mėtytiems ir vėtytiems lietuviams patikėti tamsių kaip čigonės
plaukų, šelmiškų akių žvilgsnio moterimi!? Užkerėtas, įtrauktas į vylingų
akių spąstus taip, gali būti, bet patikėti to iš paprasto mirtingojo reikalauti būtų pernelyg daug. Juk ir vardas
paslaptingas, mistiškas Dormantė. Kai
artimiausi draugai taria trumpiniu Dorma,
skamba taip pat mįslingai, tarsi Norma.
Kad
skaitytojas geriau įsivaizduotų, kokių vardų sąskambyje gyvenama,
įsiklausykime į penkių D. Steponavičienės dukterų vardus. Pradėkime nuo
jauniausios ir eikime link vyriausios: Lauksminė,
Gaudilė, Deima, Aurėja ir Indrė.
Vis
dėlto kaip kad tokiais atvejais kartais pasitaiko, atsirado ir kas palaiko nutrūktgalviškiausią idėją. Vieni tokių buvo Vitalija
ir Vitalius Stepuliai, kurie buvo tikri: išeis,
reikia daryti, nes idėja gera. Visuomenei gerai žinomi asmenys, tačiau
rašinyje vis dėlto dera priminti, kad architektė Vitalija Stepulienė daug metų dirbo Paminklų restauravimo
institute, daugybės restauruotų ir rekonstruotų architektūros paminklų bei
kitų statinių projektų autorė. Vitalius Stepulis
inžinierius, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno sukūrimo Ožkabaliuose, daktaro Jono Basanavičiaus gimtinėje,
idėjos autorius bei ąžuolų sodinimo pradininkas. Apie Tautinio atgimimo
ąžuolyną praėjusį pavasarį rašėme ir Mokslo Lietuvoje. Taigi
meniškos prigimties žmonės, nuolat kupini įvairiausių sumanymų. Nieko
nuostabaus, kad ir D. Steponavičienei vieni pirmųjų atėjo į talką.
Padėjo anapusinės jėgos
Žvelgiant
iš laiko perspektyvos, dabar gali atrodyti, kad dangiškos ir žemiškos jėgos
šį kartą laimingai susimokė padėti Dormantei.
Visai netikėtai atsirado žemės sklypas šalia Gojaus kaimo ir minimalios
tokiam dideliam projektui būtinos lėšos. Pagaliau lyg paties dangaus
siųsti japonai. Joks valstybinis ar oficialus fondas Rikijo
Hakudo Hašimoto nerėmė,
bet iš savo draugų aplinkos jis pats sugebėjo surinkti šiek tiek pinigų.
Mat Rikijo yra sukūręs kelis filmus apie Lietuvą,
kuriuos parodė savo pažįstamiems ir draugams, o šie atsidėkodami paaukojo
geriems darbams ir būsimiems naujiems projektams. Nedaug, bet krosnies
statybos pradžiai pakako. Vėliau iniciatyvą parėmė ir Kaune gyvenantis Rikijo tautietis Fuminoris Noba (Fuminori Noba), japoniškų kardų kolekcionierus,
kurio parodą galima pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.
Pagaliau net ir šamotinių plytų, atlaikančių
aukštą temperatūrą, pavyko gauti trigubai pigiau, nei lenkdami pirštus
skaičiavo skeptikai.
Kaip susikalbėti su
Rytais
Kai
kalbėjomės su Rikijo, įžvalgesnis klausytojas iš
šalies tikriausiai pastebėjo, kad tai Rytų ir Vakarų pasaulių, labai
skirtingų ir ne visur susieinančių, atstovų pašnekesys. Rikijo
atsakymai nedaugiažodžiai, kartais nelengvai suprantami, nes iracionalūs,
šiek tiek mistifikuoti, atėję visai iš kitų vaizdinių ir kitos savivokos
pasaulio. Klausėjui svarbu suprasti priežastį,
tikslus ir veikiančias jėgas tada bus suprantamas ir padarinys. Supratus,
kokie fizikiniai ir cheminiai procesai veikia anagamos
krosnyje, suvoksime, kokiu būdu įkaitę pelenai ant keraminio paviršiaus
virsta ypatinga glazūra. Deja, esmė Rytams ir Vakarams, matyt, nėra ten
pat, todėl kiekvienas Rikijo atsakymas iššaukia
vis naujų klausimų.
Japonui,
atrodo, svarbu visai kas kita, nei klausinėtojui. Jis kalba apie orą,
aplinkos nematomą įtaką visam tam, kas vyksta krosnies viduje, o tai
pajusti ir perprasti gali tik įžvalgus ir su ta aplinka bendrą bežodę kalbą
sugebantis rasti kūrėjas. Kuo daugiau klausinėju Rikijo,
tuo mažiau suprantu, kas vyksta toje paslaptingoje anagamoje
ir visoje mūsų aplinkoje, kurioje, man iki šiol atrodė, buvo daugmaž viskas
suprantama, bent jau žmogaus protu paaiškinama. Pasirodo, ne.
Rikijo kantrus pašnekovas, regis, jo išmušti iš vėžių
negali nei įkyrūs klausimai, nei bereikalingas noras mėginti suprasti tai,
kas turi būti iš aukščiau duota ar bent per motinos pieną gauta iš mažens.
Atrodo,
kai kas rimtai pasiryžęs išgelbėti Rikijo nuo
žurnalistinio teroro. Viena ponia pasisako esanti keramikė iš Vilniaus, ir jau
kelis kartus demonstratyviai dėkoja Rikijo už
atsakymus ir taip jį nori išvaduoti iš įkyraus klausinėtojo gniaužtų. Bet
šis vis nesiliauja, jam vis dar negana, nors jau
ir didžiausiam nesusipratėliui viskas turėtų būti
aišku kaip du kart du keturi. Gailestingajai poniai atrodo, kad klausimai
niekada nesibaigs, ir ji ryžtasi žūtbūt išvaduoti niekuo nenusidėjusį
japoną Rikijo.
Pašventinta pagal
katalikiškas apeigas
Vos
prieš metus Gojaus kaime pasklido anagamos
kvapas, o šį rugpjūtį jau vyko šventinimo iškilmės ir statinio pristatymas
visuomenei.
Gojaus
kaime yra graži klasicistinio stiliaus koplyčia, kurioje sekmadieniais Rūdiškių klebonas Tadas Švedavičius
laiko katalikiškas pamaldas. Jos vyksta lenkų kalba, kadangi lenkiškai
kalba dauguma kaimo gyventojų. Tai labai nuoširdūs žmonės, kurie pakviesti
į anagamos krosnies pašventinimo bei atidarymo
iškilmes, suskato mokytis lietuviškų giesmių, nes, jų manymu, būtent jos
labiausiai tinkančios tokia proga.
Kunigas
T. Švedavičius pašventino anagamos
krosnį, Dormantė dėkojo į iškilmes atėjusiems
kaimo gyventojams ir ypač artimiausiems kaimynams, iš kurių šulinio gauna
pasisemti vandens, kurie leido naudotis jų elektra ir net krosniai parūpino
malkų. Visiems kaimo gyventojams dėkojo už tai, kad jie neburnodami pakenčia
naujųjų įsiveržėlių triukšmą, kurio čia ateityje gali būti ir daugiau, nes
numatomi tarptautiniai renginiai, dailininkų seminarai, vasaros stovyklos
ir aibė kitų dalykų. O dar kai pradės rūkti krosnis! Taigi Dormantė pasidžiaugė kitų žmonių artumu, draugyste ir
nuoširdumu.
Jaudinančiai
skambėjo giesmė Marija, Marija, kurią Gojaus kaimo moterys giedojo
lietuviškai. Šią giesmę išmoko tokiai iškilmių progai. Visai be reikalo
atsiprašinėjo Dormantės, kad nelabai gerai moka
lietuviškai. Nauji sumanymai, kuriais ir šiandien pramušta Dormantės galva, galima neabejoti, gerokai sujudins
ligi šiol tyliai snaudusį Gojaus kaimą. Gal ateityje ir Mokslo Lietuvai bus
proga Gojaus kaimo pavyzdžiu panarplioti temą, kaip kūrybinė inteligentija
gali paveikti nuošalaus kaimo gyvenimą, pagaliau ir kokių kūrybinių impulsų
bei sumanymų kūrėjams, menininkams gali teikti kaimo aplinka. Jei vyks
judėjimas, visiems bus geriau. Sveika inteligentijos invazija į vadinamojo
Vilniaus krašto kaimą būtų labai sveikas reiškinys, padėtų kaimo ir miesto
žmonėms vieniems kitus geriau suprasti. Gojaus kaimo žmonės rodo
geranoriškumo pavyzdį. Išties teisus V. Stepulis,
kai pastebi, kad paprasti žmonės, jeigu tik toli nuo politikos, visada yra
geranoriški ir teisingi, su jais malonu bendrauti.
Vertinant statybininko
žvilgsniu
Vertinant
krosnį statybininko žvilgsniu, statybininkas inžinierius Vitalius Stepulis pripažino, kad tai nepaprastai gerai atliktas
darbas. Iš skliauto matyti, kaip milimetro tikslumu susieina siūlės: mat šamotinės plytos laiko karštį, o siūlė silpnoji
vieta. Štai kodėl siūlių turi būti kuo mažiau. V. Stepulis
neslepia naiviai manęs, kad ir patys galėtume pasistatyti tokią krosnį. Iš
tikrųjų ne. Nepaprastai kruopštus japono darbas. Štai kad ir krosnies
apmūrijimas dar viena sienute: nuo karščio krosnis plečiasi ir, kad
neišvirstų atraminė sienutė, ji apdairiai sustiprinta. Kaminas apskritas,
kad būtų mažesnis pasipriešinimas dūmų judėjimui. Dabar visas kaminas
aptaisytas metalu, kad neatsirastų plyšių, nes iš kamino sklis dviejų metrų
liepsnos liežuviai. Krosnį kūrenant visą savaitę, vis keliant temperatūrą,
karštis bus labai didelis.
Krosnies
viduje yra trys pakopos, liepsna ir įkaitusio oro judėjimas turėtų vis labiau kelti temperatūrą. Anagamos
statytojui keliami labai aukšti reikalavimai, V. Stepulis
abejoja, ar mūsų meistrams pakaktų kruopštumo ir sumanumo sumūryti tokią
krosnį.
Pati ugnis yra kūrėja
Mėginant
suvokti, kur yra anagamos krosnies esmė, į
pokalbį įsitraukia Dormantė. Ji tvirtina, kad
esmė tai labai stiprus ryšys su gamta, aplinka. Taip tvirtino ir krosnies
statytojas Rikijo. Pradžią meno kūriniui suteikia
žmogus, menininkas, o kita proceso dalis meno kūrinio tapsmas jau
priklauso nuo ugnies stichijos. Ir štai kuo skiriasi japonų ir europiečių
ar amerikiečių požiūris į tą pačią anagamos
krosnį. Vakarų civilizacijos žmonės anagamos
krosnyje vykstantį procesą mėgina suvaldyti, o japonai visą laiką išlieka
stebėtojai, leidžia ugniai pačiai atlikti jai skirtą darbą. Žmogus gali tik
padėti ugniai, bet ne ją veikti. Štai kodėl ugnies atliekamas darbas yra
toks ilgas.
Tai,
kas Rikijo lūpose mums kartais gali skambėti kaip
neišsakyti, neapibrėžti mistiniai dalykai, Dormantė
išaiškina pakankamai racionaliai. Daug, jei ne viskas, priklauso nuo oro
sąlygų, ypač atmosferos slėgio. Kiekvienai molio rūšiai išdegti reikalinga
kita temperatūra, kuri, net deginant tas pačias malkas, esant tokioms
pačioms degimo sąlygoms, priklauso nuo atmosferos slėgio, gal ir kitų
sąlygų. Vienai molio rūšiai temperatūrą tenka kelti, kitai mažinti,
ilginti procesą. Jau sakėme, kad pelenai krosnyje padengia keraminį
paviršių ir aukštoje temperatūroje virsta glazūra. Pasirodo, kad pelenai
mėgsta ne tiek aukštą temperatūrą, kuri juk puikiausiai pasiekiama ir
elektrinėse krosnyse, bet vykstančią reakciją, kuri nuolat kinta,
priklausomai nuo daugybės veiksnių. Norint prisiderinti prie krosnyje
vykstančio vyksmo protingai ir sumaniai, reikia didelio patyrimo,
meistriškumo ir intuicijos.
Šis
oksidacijos ir redukcijos procesas vyksta nuolat. Iš tikrųjų tai savotiški
tarpusavio mainai: kuo aukštesnė temperatūra, tuo labiau
tenka ją mažinti, atidaryti specialias orkaites. Pelenuose yra silicio,
aliuminio, daug kitų medžiagų, kurios jungdamosi su moliu aukštoje
temperatūroje virsta glazūra. Anagamos krosnyje
deginamos malkos, teikiančios ilgą liepsną. Tam tinka pušis, galima ją
maišyti ir kitų medžių malkomis. Vargu ar kas gali pasakyti, koks įvairių
šalutinių medžiagų dūmų, pelenų ir visos aplinkos poveikis, tad labai
daug erdvės lieka improvizacijai. Tačiau būdami europiečiai, Vakarų
civilizacijos žmonės, viską mėginame
suvokti protu, pačiupinėti ir suprasti racionaliai. Japonui Rikijo atrodo, kad tai mūsų, europiečių, bėda.
Sapną verčia tikrove
Smalsumas
būdingas ir keramikams. Dormantė mėgino iškvosti Rikijo, kodėl jis ryžosi imtis tokio sunkaus darbo
statyti anagamos krosnį atokiame Gojaus kaime. Šį
very crazy dream labai beprotišką sapną, pasirodo, ir Rikijo susapnavo, panašiai kaip Dormantė.
Sapną paversti tikrove dabar jam paprasčiausiai labai įdomu.
Kam
priklausys anagama? Įsteigta viešoji
įstaiga Žemės fragmentai, jos steigėjai yra keturi asmenys. Tai
dailininkai keramikai Gytis Talmantas ir Dormantė Steponavičienė bei jos duktė Aurėja su savo
draugu Giedriumi Zygmantu.
Dormantės nuostata kad kuo daugiau žmonių galėtų
pasinaudoti krosnimi, ir ne vien dailininkai keramikai. Jau šiais metais
projekte dalyvavo apie 30 menininkų. Kad ši vieta Gojaus kaime taptų ir
savotiška atsipalaidavimo vieta, kur vyktų kūrybinės stovyklos, seminarai.
Gal pavyktų susisiekti ir su kitų kraštų anagamistais,
kuriems įdomūs šie dalykai. Juk ne kiekvienam keramikui įdomus būtent šis
procesas ir būtent tokia keramika.
Tad
gal atsiras ir naujas terminas anagaminė
keramika? Kodėl gi ne. Statydami šią krosnį, dailininkai išėjo didelę Rikijo mokyklą, kur daug kartų teko ardyti blogai
sumūrytas sienas. Tekdavo perdaryti kartais net ir nežinia kodėl blogai
nusisekusią krosnies dalį.
Tai
penktoji anagamos krosnis, kurią pastatė Rikijo. Lietuvoje pirmoji. Baltijos šalyse estai
skelbiasi turį anagamą. Dormantė
aiškina, kodėl taip svarbu Lietuvoje turėti šią japonišką krosnį ir
pasisemti tai tolimai šaliai būdingos keramikos degimo technologijos.
Dailininkė teigia, kad mūsų nepasiekė tikrasis senosios keramikos amatas.
Net ir juodoji keramika, kuria mes didžiuojamės, tėra atkurta, panašiai
kaip Stakliškėse gaminamas midus. Ir ne tiek pati degimo technologija D.
Steponavičienei atrodo įdomi, kiek puodų sukūrimo, žiedimo, lipdymo subtilumai.
Tas darbas su moliu pamirštas, nors, sprendžiant iš mus pasiekiančių
archeologinių radinių, puodų šukių, keramikos meną mūsų protėviai buvo
labai išplėtoję.
Senasis
amatas buvo prarastas, prasidėjus fabrikinei gamybai, o sovietmečiu lietuviškoji keramika, bent jau taip griežtai linkusi
vertinti D. Steponavičienė, užsivėrė savyje, tapo provinciali. Vadinasi,
esame savamoksliai, kuriems labai praverstų ne tik technologinė kitų kraštų
patirtis, bet ir auklėjamoji, dvasinė šio kūrybinio proceso dalis. Sąveika
su Japonijos šios srities kultūra, žinant subtilų tos tautos žmonių santykį
su gamta, aplinka, kelia bent jau mažiausia pavojų, kad tai peraugs į
masinės kultūros lygmenį.
Pašnekovė
mums primena Anglijos pavyzdį. Tos šalies manufaktūros sunaikino rankų darbą,
o kartu išnyko ir senieji amatai. Atsirado toks Bernardas Ličas (Bernard Lich), kuris išvyko į Japoniją mokytis grafikos meno.
Susižavėjo keramika, pasikvietė į Angliją keletą japonų keramikų ir ne tik
Anglijoje, bet ir Europoje sugebėjo atgaivinti didžiulį dėmesį ir
susižavėjimą rankų darbo kūriniais.
Tai
štai D. Steponavičienės suburtoji keramikų grupė Lietuvoje ir nori labai
aukštos kokybės keramikos. Tikriausiai to tikslo galima siekti įvairiais
būdais, bet Rikijo siūlo bene natūraliausią
kelią: lietuvišką keramiką reikia kurti iš vietinių medžiagų. Tačiau ką
daryti, jei Lietuvoje nėra aukštai temperatūrai atsparių molio rūšių? Rikijo siūlo neskubėti daryti išvadų, nes juk galima
rasti ir kitų sprendimų. Gal pavyks molį komponuoti su smėliu?
Ukmergės
karjere pavyko aptikti gal iš pirmo žvilgsnio ir mažai įtikėtiną keramikai
žaliavą pusiau molį su smėliu. Ši žalsvos spalvos medžiaga, iki šiol
buvusi keramikos atlieka, pasirodo išlaiko aukštą temperatūrą. Veikiausiai
šis žalsvas molis ir bus nauja lietuviška žaliava anagamos
deginiams. Tai labai svarbu surasti tinkamą lietuvišką molį, kuris
suteiktų savitumą lietuviškai keramikai. Pridursime, kad ir japonų anagamistai siekia savitumo, kūrėjo individualumo. Žaliavos savitumas
šiame procese Rikijo atrodo labai esmingas
dalykas.
Galimas
dalykas, bus nauja medžiaga keramikams. Tokios tvirtos ir kokybiškos
medžiagos labai reikia. Tik su žemas temperatūras atlaikančiu moliu mūsų
keramikams sunku išplaukti į bent kiek platesnius tarptautinio pripažinimo
vandenis. Būna graudu, kai puikūs mūsų keramikai dar nespėja savo sukurtų
darbų atvežti į parodą, o jie jau trupa, skylinėja. Iš prastos medžiagos
nesukursi ilgaamžio ir kokybiško meno kūrinio, atsparaus oro pokyčiams,
mechaniniams smūgiams ir t. t. Į kūrybą įdėtoji energija neturi dingti
veltui.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Komentarai
|