MOKSLO LIETUVA  Nr 17 (307) 2004 m. spalio 7 –   20 d.

 

 

 

Japoniška anagama Gojaus kaime

 

 

Lietuviškuose žodynuose ir enciklopedijose tokio žodžio – anagama – nerasime, užtat ji yra tarp miškų pasislėpusiame Gojaus kaime, Trakų rajone. Tiesa, kaime reikėtų ieškoti ne paties žodžio, kuris vietinių gyventojų lūpose taip pat gali būti dar labai retas ir neįprastas, bet šiuo žodžiu įvardytos japoniškos krosnies, skirtos keramikiniams kūriniams išdegti. Anagama japonų kalba ir reiškia – krosnis kalne. Tokią krosnį šalia Gojaus kaimo plytinčiame lauke per 40 dienų pastatė japonai Rikijo Hakudo Hašimoto (Rikio Hakudo Hashimoto) ir Juičis Nišida (Yuichi Nishida).

Tradicija iš gilios senovės

Šalia anagamos kalbindamas Rikijo sužinojau, kad japonai nuo seno stato anagamas – krosnis, kuriose išdegami tradiciniai japoniški keramikiniai gaminiai ar meno kūriniai. Sunku pasakyti, ko statant tokią krosnį yra daugiau – inžinerijos ir technologijos ar meno, nes juk esama ir tokios meno rūšies kaip krosnių statyba. Anagamos krosnyje susidaro tam tikri įkaitusio oro srautai, kurie sudegintos medienos pelenais padengia išdeginamą keramiką, o dėl aukštos temperatūros poveikio pelenai ant išdegamo molio virsta glazūra, kuri japonišką keramiką ir daro unikalia, pasaulyje pripažinta vertybe.

Beje, Rikijo pripažino, kad ne patys japonai išrado anagamos krosnis. Ši tradicija gilioje senovėje gimė Azijos žemyne, nuo seno buvo žinoma Kinijoje, Vietname ir kitose Azijos šalyse. Vėliau buvo perimta ir Japonijoje, kur įgavo ir vietinės tradicijos požymių.

Ta beprotiška
beprotiška idėja

Rikijo nebūtų pastatęs jokios krosnies Lietuvoje ir apskritai nieko nežinotų, kad yra toks žalių miškų supamas Gojaus kaimas, jei ne dailininkė keramikė Dormantė Steponavičienė. Gojaus kaime ji nupirko miško supamą smėlingos žemės rėžį, svajodama čia sėti visai ne grikius, nors ši tradicinė Dzūkijos pamiškių kultūra žydėdama ir papuoštų lauką bei Gojaus kaimą. Kaip sakyta, svajojo pastatyti japonišką anagamos krosnį. Tvirtina sykį susapnavusi šį savo neįtikėtiniausią sumanymą.

Kai Dormantė užsidegė ta naujos ir niekur Lietuvoje negirdėtos statybos idėja, ne vienas jos bičiulis pagalvojo – ji skraido padebesiais, įdomu, ar nekris iš aukštai. Kaimynai pradėjo skaičiuoti, kiek tokiai krosniai reikėtų plytų ir kiek tai galėtų kainuoti, jei vienos šamotinės plytos kaina – trys litai.

Dormantės draugų ratas labai platus, bet net ir geriausi draugai skraidymu padangėmis nelabai tikėjo. Ar lengva pagaliau praktiškiems mėtytiems ir vėtytiems lietuviams patikėti tamsių kaip čigonės plaukų, šelmiškų akių žvilgsnio moterimi!? Užkerėtas, įtrauktas į vylingų akių spąstus – taip, gali būti, bet patikėti – to iš paprasto mirtingojo reikalauti būtų pernelyg daug. Juk ir vardas paslaptingas, mistiškas – Dormantė. Kai artimiausi draugai taria trumpiniu – Dorma, skamba taip pat mįslingai, tarsi Norma.

Kad skaitytojas geriau įsivaizduotų, kokių vardų sąskambyje gyvenama, įsiklausykime į penkių D. Steponavičienės dukterų vardus. Pradėkime nuo jauniausios ir eikime link vyriausios: Lauksminė, Gaudilė, Deima, Aurėja ir Indrė.

Vis dėlto kaip kad tokiais atvejais kartais pasitaiko, atsirado ir kas palaiko nutrūktgalviškiausią idėją. Vieni tokių buvo Vitalija ir Vitalius Stepuliai, kurie buvo tikri: išeis, reikia daryti, nes idėja gera. Visuomenei gerai žinomi asmenys, tačiau rašinyje vis dėlto dera priminti, kad architektė Vitalija Stepulienė daug metų dirbo Paminklų restauravimo institute, daugybės restauruotų ir rekonstruotų architektūros paminklų bei kitų statinių projektų autorė. Vitalius Stepulis – inžinierius, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno sukūrimo Ožkabaliuose, daktaro Jono Basanavičiaus gimtinėje, idėjos autorius bei ąžuolų sodinimo pradininkas. Apie Tautinio atgimimo ąžuolyną praėjusį pavasarį rašėme ir Mokslo Lietuvoje. Taigi meniškos prigimties žmonės, nuolat kupini įvairiausių sumanymų. Nieko nuostabaus, kad ir D. Steponavičienei vieni pirmųjų atėjo į talką.

Padėjo anapusinės jėgos

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, dabar gali atrodyti, kad dangiškos ir žemiškos jėgos šį kartą laimingai susimokė padėti Dormantei. Visai netikėtai atsirado žemės sklypas šalia Gojaus kaimo ir minimalios tokiam dideliam projektui būtinos lėšos. Pagaliau – lyg paties dangaus siųsti japonai. Joks valstybinis ar oficialus fondas Rikijo Hakudo Hašimoto nerėmė, bet iš savo draugų aplinkos jis pats sugebėjo surinkti šiek tiek pinigų. Mat Rikijo yra sukūręs kelis filmus apie Lietuvą, kuriuos parodė savo pažįstamiems ir draugams, o šie atsidėkodami paaukojo geriems darbams ir būsimiems naujiems projektams. Nedaug, bet krosnies statybos pradžiai pakako. Vėliau iniciatyvą parėmė ir Kaune gyvenantis Rikijo tautietis Fuminoris Noba (Fuminori Noba), japoniškų kardų kolekcionierus, kurio parodą galima pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Pagaliau net ir šamotinių plytų, atlaikančių aukštą temperatūrą, pavyko gauti trigubai pigiau, nei lenkdami pirštus skaičiavo skeptikai.

Kaip susikalbėti su Rytais

Kai kalbėjomės su Rikijo, įžvalgesnis klausytojas iš šalies tikriausiai pastebėjo, kad tai Rytų ir Vakarų pasaulių, labai skirtingų ir ne visur susieinančių, atstovų pašnekesys. Rikijo atsakymai nedaugiažodžiai, kartais nelengvai suprantami, nes iracionalūs, šiek tiek mistifikuoti, atėję visai iš kitų vaizdinių ir kitos savivokos pasaulio. Klausėjui svarbu suprasti priežastį, tikslus ir veikiančias jėgas – tada bus suprantamas ir padarinys. Supratus, kokie fizikiniai ir cheminiai procesai veikia anagamos krosnyje, suvoksime, kokiu būdu įkaitę pelenai ant keraminio paviršiaus virsta ypatinga glazūra. Deja, esmė Rytams ir Vakarams, matyt, nėra ten pat, todėl kiekvienas Rikijo atsakymas iššaukia vis naujų klausimų.

Japonui, atrodo, svarbu visai kas kita, nei klausinėtojui. Jis kalba apie orą, aplinkos nematomą įtaką visam tam, kas vyksta krosnies viduje, o tai pajusti ir perprasti gali tik įžvalgus ir su ta aplinka bendrą bežodę kalbą sugebantis rasti kūrėjas. Kuo daugiau klausinėju Rikijo, tuo mažiau suprantu, kas vyksta toje paslaptingoje anagamoje ir visoje mūsų aplinkoje, kurioje, man iki šiol atrodė, buvo daugmaž viskas suprantama, bent jau žmogaus protu paaiškinama. Pasirodo, ne.

Rikijo kantrus pašnekovas, regis, jo išmušti iš vėžių negali nei įkyrūs klausimai, nei bereikalingas noras mėginti suprasti tai, kas turi būti iš aukščiau duota ar bent per motinos pieną gauta iš mažens.

Atrodo, kai kas rimtai pasiryžęs išgelbėti Rikijo nuo žurnalistinio teroro. Viena ponia pasisako esanti keramikė iš Vilniaus, ir jau kelis kartus demonstratyviai dėkoja Rikijo už atsakymus ir taip jį nori išvaduoti iš įkyraus klausinėtojo gniaužtų. Bet šis vis nesiliauja, jam vis dar negana, nors jau ir didžiausiam nesusipratėliui viskas turėtų būti aišku kaip du kart du – keturi. Gailestingajai poniai atrodo, kad klausimai niekada nesibaigs, ir ji ryžtasi žūtbūt išvaduoti niekuo nenusidėjusį japoną Rikijo.

Pašventinta pagal katalikiškas apeigas

Vos prieš metus Gojaus kaime pasklido anagamos kvapas, o šį rugpjūtį jau vyko šventinimo iškilmės ir statinio pristatymas visuomenei.

Gojaus kaime yra graži klasicistinio stiliaus koplyčia, kurioje sekmadieniais Rūdiškių klebonas Tadas Švedavičius laiko katalikiškas pamaldas. Jos vyksta lenkų kalba, kadangi lenkiškai kalba dauguma kaimo gyventojų. Tai labai nuoširdūs žmonės, kurie pakviesti į anagamos krosnies pašventinimo bei atidarymo iškilmes, suskato mokytis lietuviškų giesmių, nes, jų manymu, būtent jos labiausiai tinkančios tokia proga.

Kunigas T. Švedavičius pašventino anagamos krosnį, Dormantė dėkojo į iškilmes atėjusiems kaimo gyventojams ir ypač artimiausiems kaimynams, iš kurių šulinio gauna pasisemti vandens, kurie leido naudotis jų elektra ir net krosniai parūpino malkų. Visiems kaimo gyventojams dėkojo už tai, kad jie neburnodami pakenčia naujųjų įsiveržėlių triukšmą, kurio čia ateityje gali būti ir daugiau, nes numatomi tarptautiniai renginiai, dailininkų seminarai, vasaros stovyklos ir aibė kitų dalykų. O dar kai pradės rūkti krosnis! Taigi Dormantė pasidžiaugė kitų žmonių artumu, draugyste ir nuoširdumu.

Jaudinančiai skambėjo giesmė Marija, Marija, kurią Gojaus kaimo moterys giedojo lietuviškai. Šią giesmę išmoko tokiai iškilmių progai. Visai be reikalo atsiprašinėjo Dormantės, kad nelabai gerai moka lietuviškai. Nauji sumanymai, kuriais ir šiandien pramušta Dormantės galva, galima neabejoti, gerokai sujudins ligi šiol tyliai snaudusį Gojaus kaimą. Gal ateityje ir Mokslo Lietuvai bus proga Gojaus kaimo pavyzdžiu panarplioti temą, kaip kūrybinė inteligentija gali paveikti nuošalaus kaimo gyvenimą, pagaliau ir kokių kūrybinių impulsų bei sumanymų kūrėjams, menininkams gali teikti kaimo aplinka. Jei vyks judėjimas, visiems bus geriau. Sveika inteligentijos invazija į vadinamojo Vilniaus krašto kaimą būtų labai sveikas reiškinys, padėtų kaimo ir miesto žmonėms vieniems kitus geriau suprasti. Gojaus kaimo žmonės rodo geranoriškumo pavyzdį. Išties teisus V. Stepulis, kai pastebi, kad paprasti žmonės, jeigu tik toli nuo politikos, visada yra geranoriški ir teisingi, su jais malonu bendrauti.    

Vertinant statybininko žvilgsniu

Vertinant krosnį statybininko žvilgsniu, statybininkas inžinierius Vitalius Stepulis pripažino, kad tai nepaprastai gerai atliktas darbas. Iš skliauto matyti, kaip milimetro tikslumu susieina siūlės: mat šamotinės plytos laiko karštį, o siūlė – silpnoji vieta. Štai kodėl siūlių turi būti kuo mažiau. V. Stepulis neslepia naiviai manęs, kad ir patys galėtume pasistatyti tokią krosnį. Iš tikrųjų – ne. Nepaprastai kruopštus japono darbas. Štai kad ir krosnies apmūrijimas dar viena sienute: nuo karščio krosnis plečiasi ir, kad neišvirstų atraminė sienutė, ji apdairiai sustiprinta. Kaminas apskritas, kad būtų mažesnis pasipriešinimas dūmų judėjimui. Dabar visas kaminas aptaisytas metalu, kad neatsirastų plyšių, nes iš kamino sklis dviejų metrų liepsnos liežuviai. Krosnį kūrenant visą savaitę, vis keliant temperatūrą, karštis bus labai didelis.

Krosnies viduje yra trys pakopos, liepsna ir įkaitusio oro judėjimas turėtų vis labiau kelti temperatūrą. Anagamos statytojui keliami labai aukšti reikalavimai, V. Stepulis abejoja, ar mūsų meistrams pakaktų kruopštumo ir sumanumo sumūryti tokią krosnį.

Pati ugnis yra kūrėja

Mėginant suvokti, kur yra anagamos krosnies esmė, į pokalbį įsitraukia Dormantė. Ji tvirtina, kad esmė – tai labai stiprus ryšys su gamta, aplinka. Taip tvirtino ir krosnies statytojas Rikijo. Pradžią meno kūriniui suteikia žmogus, menininkas, o kita proceso dalis – meno kūrinio tapsmas jau priklauso nuo ugnies stichijos. Ir štai kuo skiriasi japonų ir europiečių ar amerikiečių požiūris į tą pačią anagamos krosnį. Vakarų civilizacijos žmonės anagamos krosnyje vykstantį procesą mėgina suvaldyti, o japonai visą laiką išlieka stebėtojai, leidžia ugniai pačiai atlikti jai skirtą darbą. Žmogus gali tik padėti ugniai, bet ne ją veikti. Štai kodėl ugnies atliekamas darbas yra toks ilgas.

Tai, kas Rikijo lūpose mums kartais gali skambėti kaip neišsakyti, neapibrėžti mistiniai dalykai, Dormantė išaiškina pakankamai racionaliai. Daug, jei ne viskas, priklauso nuo oro sąlygų, ypač atmosferos slėgio. Kiekvienai molio rūšiai išdegti reikalinga kita temperatūra, kuri, net deginant tas pačias malkas, esant tokioms pačioms degimo sąlygoms, priklauso nuo atmosferos slėgio, gal ir kitų sąlygų. Vienai molio rūšiai temperatūrą tenka kelti, kitai – mažinti, ilginti procesą. Jau sakėme, kad pelenai krosnyje padengia keraminį paviršių ir aukštoje temperatūroje virsta glazūra. Pasirodo, kad pelenai „mėgsta“ ne tiek aukštą temperatūrą, kuri juk puikiausiai pasiekiama ir elektrinėse krosnyse, bet vykstančią reakciją, kuri nuolat kinta, priklausomai nuo daugybės veiksnių. Norint prisiderinti prie krosnyje vykstančio vyksmo protingai ir sumaniai, reikia didelio patyrimo, meistriškumo ir intuicijos.

Šis oksidacijos ir redukcijos procesas vyksta nuolat. Iš tikrųjų tai savotiški tarpusavio mainai: kuo aukštesnė temperatūra, tuo labiau tenka ją mažinti, atidaryti specialias orkaites. Pelenuose yra silicio, aliuminio, daug kitų medžiagų, kurios jungdamosi su moliu aukštoje temperatūroje virsta glazūra. Anagamos krosnyje deginamos malkos, teikiančios ilgą liepsną. Tam tinka pušis, galima ją maišyti ir kitų medžių malkomis. Vargu ar kas gali pasakyti, koks įvairių šalutinių medžiagų – dūmų, pelenų ir visos aplinkos poveikis, tad labai daug erdvės lieka improvizacijai. Tačiau būdami europiečiai, Vakarų civilizacijos žmonės,  viską mėginame suvokti protu, pačiupinėti ir suprasti racionaliai. Japonui Rikijo atrodo, kad tai mūsų, europiečių, bėda.

Sapną verčia tikrove

Smalsumas būdingas ir keramikams. Dormantė mėgino iškvosti Rikijo, kodėl jis ryžosi imtis tokio sunkaus darbo – statyti anagamos krosnį atokiame Gojaus kaime. Šį very crazy dream – labai beprotišką sapną, pasirodo, ir Rikijo susapnavo, panašiai kaip Dormantė. Sapną paversti tikrove dabar jam paprasčiausiai labai įdomu.

Kam priklausys anagama? Įsteigta viešoji įstaiga Žemės fragmentai, jos steigėjai yra keturi asmenys. Tai dailininkai keramikai Gytis Talmantas ir Dormantė Steponavičienė bei jos duktė Aurėja su savo draugu Giedriumi Zygmantu.

Dormantės nuostata – kad kuo daugiau žmonių galėtų pasinaudoti krosnimi, ir ne vien dailininkai keramikai. Jau šiais metais projekte dalyvavo apie 30 menininkų. Kad ši vieta Gojaus kaime taptų ir savotiška atsipalaidavimo vieta, kur vyktų kūrybinės stovyklos, seminarai. Gal pavyktų susisiekti ir su kitų kraštų „anagamistais“, kuriems įdomūs šie dalykai. Juk ne kiekvienam keramikui įdomus būtent šis procesas ir būtent tokia keramika.

Tad gal atsiras ir naujas terminas – „anagaminė keramika“? Kodėl gi ne. Statydami šią krosnį, dailininkai išėjo didelę Rikijo mokyklą, kur daug kartų teko ardyti blogai sumūrytas sienas. Tekdavo perdaryti kartais net ir nežinia kodėl blogai nusisekusią krosnies dalį.

Tai penktoji anagamos krosnis, kurią pastatė Rikijo. Lietuvoje – pirmoji. Baltijos šalyse estai skelbiasi turį anagamą. Dormantė aiškina, kodėl taip svarbu Lietuvoje turėti šią japonišką krosnį ir pasisemti tai tolimai šaliai būdingos keramikos degimo technologijos. Dailininkė teigia, kad mūsų nepasiekė tikrasis senosios keramikos amatas. Net ir juodoji keramika, kuria mes didžiuojamės, tėra atkurta, panašiai kaip Stakliškėse gaminamas midus. Ir ne tiek pati degimo technologija D. Steponavičienei atrodo įdomi, kiek puodų sukūrimo, žiedimo, lipdymo subtilumai. Tas darbas su moliu pamirštas, nors, sprendžiant iš mus pasiekiančių archeologinių radinių, puodų šukių, keramikos meną mūsų protėviai buvo labai išplėtoję.

Senasis amatas buvo prarastas, prasidėjus fabrikinei gamybai, o sovietmečiu lietuviškoji keramika, bent jau taip griežtai linkusi vertinti D. Steponavičienė, užsivėrė savyje, tapo provinciali. Vadinasi, esame savamoksliai, kuriems labai praverstų ne tik technologinė kitų kraštų patirtis, bet ir auklėjamoji, dvasinė šio kūrybinio proceso dalis. Sąveika su Japonijos šios srities kultūra, žinant subtilų tos tautos žmonių santykį su gamta, aplinka, kelia bent jau mažiausia pavojų, kad tai peraugs į masinės kultūros lygmenį.

Pašnekovė mums primena Anglijos pavyzdį. Tos šalies manufaktūros sunaikino rankų darbą, o kartu išnyko ir senieji amatai. Atsirado toks Bernardas Ličas (Bernard Lich), kuris išvyko į Japoniją mokytis grafikos meno. Susižavėjo keramika, pasikvietė į Angliją keletą japonų keramikų ir ne tik Anglijoje, bet ir Europoje sugebėjo atgaivinti didžiulį dėmesį ir susižavėjimą rankų darbo kūriniais.

Tai štai D. Steponavičienės suburtoji keramikų grupė Lietuvoje ir nori labai aukštos kokybės keramikos. Tikriausiai to tikslo galima siekti įvairiais būdais, bet Rikijo siūlo bene natūraliausią kelią: lietuvišką keramiką reikia kurti iš vietinių medžiagų. Tačiau ką daryti, jei Lietuvoje nėra aukštai temperatūrai atsparių molio rūšių? Rikijo siūlo neskubėti daryti išvadų, nes juk galima rasti ir kitų sprendimų. Gal pavyks molį komponuoti su smėliu?

Ukmergės karjere pavyko aptikti gal iš pirmo žvilgsnio ir mažai įtikėtiną keramikai žaliavą – pusiau molį su smėliu. Ši žalsvos spalvos medžiaga, iki šiol buvusi keramikos atlieka, pasirodo išlaiko aukštą temperatūrą. Veikiausiai šis žalsvas molis ir bus nauja lietuviška žaliava anagamos deginiams. Tai labai svarbu – surasti tinkamą lietuvišką molį, kuris suteiktų savitumą lietuviškai keramikai. Pridursime, kad ir japonų „anagamistai“ siekia savitumo,  kūrėjo individualumo. Žaliavos savitumas šiame procese Rikijo atrodo labai esmingas dalykas.

Galimas dalykas, bus nauja medžiaga keramikams. Tokios tvirtos ir kokybiškos medžiagos labai reikia. Tik su žemas temperatūras atlaikančiu moliu mūsų keramikams sunku išplaukti į bent kiek platesnius tarptautinio pripažinimo vandenis. Būna graudu, kai puikūs mūsų keramikai dar nespėja savo sukurtų darbų atvežti į parodą, o jie jau trupa, skylinėja. Iš prastos medžiagos nesukursi ilgaamžio ir kokybiško meno kūrinio, atsparaus oro pokyčiams, mechaniniams smūgiams ir t. t. Į kūrybą įdėtoji energija neturi dingti veltui.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

 

 

Komentarai