Tarptautinis dėmesys Lietuvos Statutams
neslopsta (1)
Vilniaus
universitete, mininčiame savo gyvavimo 425 metų sukaktį, vyko Pirmojo
Lietuvos Statuto 475 metų sukakčiai skirta mokslinė konferencija, kurioje
dalyvavo Lietuvos Statutų tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos,
Baltarusijos, Ukrainos, suprantama, ir Lietuvos. Mūsų pašnekovas
ilgametis Lietuvos Statutų tyrinėtojas ir vienas jų žinovų Vilniaus
universiteto prof. Stanislovas Lazutka,
kuris atidarė konferenciją ir skaitė pranešimą.
Ketvirtojo Statutui
skirto tomo vis nesiseka baigti
Gerbiamasis
Profesoriau, daug savo mokslinės veiklos metų paskyrėte Lietuvos Statutų
tyrinėjimui, esate bene didžiausias šios srities autoritetas. Šiemet 1529
m. išleistam ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigaliojusiam
pirmajam Lietuvos Statutui sukanka 475 metai. Todėl reikšminga Jūsų
nuomonė, atsakant į klausimą: ko dar nepadarė ir ką artimiausiais metais
turėtų padaryti Lietuvos Statutų tyrinėtojai?
Ką
Lietuvos Statutų tyrinėtojai turėtų nuveikti iki 2016 m., kalbėjau
atidarydamas konferenciją. Pirmajam Lietuvos Statutui skirta dabar rusų
kalba pasirodžiusi knyga jau devintoji, tačiau ji pilniausia.
Tą knygą būtų galima pavadinti mažuoju akademiniu Statuto leidiniu. Mes
planavome išleisti tikrą akademinį leidinį, tačiau pavyko išleisti tris
Pirmajam Lietuvos Statutui skirtas knygas (tarp jų ir Pirmojo Lietuvos
Statuto tekstologinė nuorašų analizė, Lauryno Dzialinskio
ir Ališavos nuorašų faksimilės, tekstai
valstybine LDK, lotynų ir senąja lenkų kalba), bet ketvirtosios knygos
nebaigėme. Prasidėjo Atgimimas, baigėsi Statutų leidybai skirti pinigai,
apskritai statutininkų tyrinėtojų grupės
padėtis buvo visiškai neaiški. Net ir man pačiam grėsė atleidimas.
Vis
dėlto ir senasis rektorius Jonas Kubilius, ir jį pakeitęs Rolandas
Pavilionis pasisakė už tai, kad nors pinigų nėra, bet Lietuvos Statutų
tyrinėtojų grupė, jei net ir teks labai smarkiai glaudinti programas, bus
naikinama paskutinė. Taigi mūsų grupė išliko, bet gerokai nukentėjo. Į kitą
veiklą pasitraukė dr. Aldona Vasiliauskienė, kuri ne vienerius metus dirbo
prie Antrojo Statuto (išleistas 1566 m.). Ne taip paprasta parengti gerą
Statutų tyrinėtoją. Štai kad ir Edvardas Gudavičius. Jis aukščiausios
kvalifikacijos tyrinėtojas, manau, kad tai vienas intelektualiausių mūsų
istorikų. Tačiau E. Gudavičius buvo užpultas politizuotos istorijos
entuziastų, todėl jam neliko laiko tyrinėti Statutą. Teko rašyti
straipsnius tai į vieną, tai į kitą leidinį, dalyti interviu į kairę ir
dešinę. Kolegai E. Gudavičiui sakau tiesiai į akis: Iki Liublino unijos pats esi geriausias Lietuvos istorikas.
(E. Gudavičių vertinčiau net geriau už Zenoną Ivinskį.) Po Liublino unijos ir ypač mūsų laikų istorijos klausimais
pats esi jau blogas politikas ir politizuotas istorikas.
Ką
į tokį griežtą nuosprendį atsako prof. Edvardas Gudavičius?
Jis
labai geras žmogus. Teisinasi negalįs atsiginti nuo jį kaip vapsvos
puolančių korespondentų ir t. t.
Irena Valikonytė dirba labai intensyviai,
ir jau ją pavadinčiau ne tiek savo pagalbininke, kiek savarankiška ir labai
gera Statuto tyrinėtoja. I. Valikonytė tapo
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto katedros vedėja, tad
administracinė veikla iš istorikės atima daug laiko. Jaunimą sunku
išlaikyti, nes atlyginimai maži, vieni patraukė į verslą ar dar į kitas
sritis, todėl ketvirtojo tomo ir nebaigėme. Jame turėjo būti Pirmojo
Lietuvos Statuto vertimas į lietuvių kalbą ir išsamūs visų 282 Statuto
straipsnių bei terminų komentarai.
Taigi
į pateiktą klausimą atsakau taip: svarbiausias Lietuvos Statutų tyrinėtojų
uždavinys parengti ir išleisti šią ketvirtąją Pirmojo Lietuvos Statuto
knygą su išsamiais straipsnių bei terminų komentarais.
Tikras Babilonas
Visi
trys Lietuvos Statutai (1529 m., 1566 m. ir 1588 m.) surašyti oficialiąja
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Kaip ją turėtume vadinti?
Pačiuose Statutuose ta kalba vadinama rusų (руський).
Taip ją vadino ir carinės Rusijos istorikai. Tačiau įdomu, kad ta rusų
kalba XVI a. skyrėsi nuo Maskvoje tuo metu
vartotos rusų kalbos. Būta mėginimų tą Statutų kalbą vadinti
lietuvių-rusų (литовско-русский).
Baltarusių istorikai ją vadina senąja baltarusių kalba, kartais
net tiesiog baltarusių kalba. Ukrainiečių istorikai Lietuvos Statutų
kalbą vadina rusų, kai kurie taip pat tiesiog ukrainiečių kalba. Būta
mėginimų net vadinti slavų-ukrainiečių-gudų kalba. Literatūrologų
darbuose galima sutikti ir tokius tos kalbos pavadinimus kaip senoji gudų,
senoji slavų kalba. Esu girdėjęs vadinant ir rusinų
kalba. Žodžiu, tikras Babilonas.
Kaip
Jūs siūlote vadinti Lietuvos Statutų kalbą?
Lietuvos
Statutų kalba neturi tikslaus pavadinimo. Tokių rusinų
iš viso nėra tai išgalvotas pavadinimas. Tai tie patys rusai, kurių
pavadinimas išverstas į lotynų kalbą. Visuose lotyniškuose tekstuose
Maskvos ir Rusijos gyventojai vadinami Rutenus.
Vadinasi, tai ir buvo senoji rusų kalba. Tačiau filologai labai
priešinasi tokiam tos kalbos pavadinimui ir teisingai elgiasi. Viena
autoritetingiausių lingvisčių Vilniaus universiteto docentė M. Zakarjan, jau velionė, kurią aš cituoju kaip labai
nešališką tyrinėtoją, griežtai atriboja tas kalbas. Mat kitaip kyla
aliuzija į Maskvoje vartotą rusų kalbą, nors tos kalbos buvo visai
skirtingos. Maskvėnų ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės valstybinės kalbos, nors abi slavų kalbos, bet buvo
visiškai skirtingos.
Tiesa,
mano didžiausias oponentas akad. Zigmas Zinkevičius, dabar vėl išleidęs
naują knygą, gali nesutikti su mano nuomone. Jis ir nesutinka, ypač
nesutinka, kad ir Žemaitijos bajorai mokėjo šią oficialiąją LDK kalbą,
tačiau jie negalėjo nemokėti, nes ta kalba buvo kalbama teismuose, seimuose
ir kitur.
Nuo priešų
apgins Statutas
Tačiau
Pirmajame Statute apie šią kalbą nėra nė žodžio?
Visiems
buvo savaime suprantama, kad Statutų kalba Lietuvos valstybės oficialioji
kalba. Antrojo Statuto laikais (1566 m.) lenkų kalba jau pradėjo labai
smarkiai veržtis į valstybinį ir visuomeninį Lietuvos gyvenimą, o didikai
dažniausiai kalbėjo lenkiškai. Trečiojo Statuto (1588 m.) prakalboje LDK pakancleris Leonas Sapiega kreipdamasis į visus luomus,
taip pat ir į žemaičius, sako: O jei kuriai tautai gėda savo įstatymų
nežinoti, tai pirmiausia mums, kurie
ne kuria nors svetima kalba, bet savo nuosava surašytus įstatymus
turime
Ir tie žodžiai nukreipti pirmiausia prieš lenkus ir apskritai
prieš visus Vakarų feodalus: esą lietuvių bajorai turi pagrindinį įstatymų
sąvadą, surašytą savo nuosava jiems suprantama kalba.
Toliau
L. Sapiega rašo: ...ir kiekvieną kartą, kada mums reikia, galime žinoti,
kaip atsakyti į bet kokią skriaudą. Potekstė tokia, kad Vakarų Europos
feodalai apsiginti šitaip negali, kadangi jų valstybių įstatymai surašyti
lotynų kalba, kurios dauguma jų nemoka. Lygiai taip pat ir lenkų feodalai
buvo tokioje padėtyje, nes lenkai vadovavosi Kazimiero Didžiojo Statutais,
iš kurių svarbiausias buvo Vislicos statutas
(1347 m.).
15191522
m. Krokuvos seimas išreikalavo, kad ir Lenkijoje būtų priimtas savas
statutas. Taigi lenkai norėjo priimti panašų į Lietuvos teisyną, gal net ir
aukštesnio lygio. Deja, lenkai taip ir nesusitarė tarpusavyje sutrukdė
demokratija. Visa ta demokratija XVII a.
peraugo į anarchiją ir pačių lenkų buvo apibrėžta lakiu aforizmu Polska nie żondem stoji (Lenkija ne tvarka laikosi). Taigi nei
feodalinė Lenkija, nei feodalinė Europa nesukūrė tokio lygio įstatymų
sąvado.
Dar XIX a.
viduryje vienas žymiausių feodalinės
teisės tyrinėtojų V. A. Maciejovskis (W.
A. Maciejowski) rašė: Statutas yra toks teisės
paminklas, kurio neturėjo tuometinė Europa.
Lietuvos Statute jau
yra visos teisės sritys
Vis
dėlto kodėl Lietuvoje XVI a. neįsitvirtino Romėnų
teisė, bet reikėjo savo teisyno, t. y. Statutų?
Lietuviai
Romėnų teisės ir nežinojo. Paprotinė teisė, kuria Lietuvoje buvo
remiamasi nuo seno, susiformavo dar XIIXIII amžiuje. Kol nebuvo rašytinės teisės, t. y.
Statuto, tol ir žmonės teisėsi paprotinės teisės tvarka. Pirmas Statutas
pavadintas Правa
пиcaныe (t. y.
rašytinė teisė). Kai kas, versdamas tą sąvoką, žodį пиcaныe
praleidžia, o be reikalo. Nes tuo norėta pabrėžti, kad tai, skirtingai nuo
paprotinės, rašytinė teisė: nuo dabar kiekvienas vaivada, maršalka (tada
dar buvo administraciniai teismai) turi griežtai vadovautis tik šia
rašytine teise.
Konferencijos
dalyvis iš Vokietijos Dytmaras Veloveitas (Dietmar Veloveit) teigė, kad Lietuvos Statutuose įtvirtinta
karalių priedermė rūpintis našlėmis, našlaičiais ir tai, girdi, eina dar iš
frankų teisės. Kokia Jūsų nuomonė, kiek Lietuvos Statutai akumuliavo tą
Europos šalių, taigi ir frankų teisės tradiciją?
Ne
su viskuo sutinku, kas buvo pasakyta konferencijoje. Kaip ir šiais laikais,
taip ir anais sąsajų galėjo būti ir perimtų netiesiogiai. Analogijas gimdė
panaši santvarka, todėl ir Lietuvos Statutų sudarytojai galėjo nieko
nežinoti apie senąją frankų teisę. Greičiausiai nežinojo. Rusijos
monarchistiniuose ir šovinistiniuose sluoksniuose buvo paplitusi keista
nuomonė. Vienas jos atstovų Fiodoras
Leontovičius buvo žymus teisės istorikas ir
teisės žinovas. Tačiau jis tvirtino, kad Lietuvos Statutas tai žodis
žodin nurašytas iš Rusų tiesos (Правдa
Pyccкaя), t. y. iš XI a. pradžios Kijevo Rusios teisyno. Tačiau iš tiesų
tai nepalyginami dalykai, nes Rusų tiesa, palyginti su Statutu tai
archaika, kur surašytos iš esmės vien rusų baudžiamosios teisės normos. Kuo
išsiskyrė Lietuvos Statutas? Savo renesansine dvasia, kai iškeliamas
žmogus, asmenybė. Ir svarbiausia, kad jame jau yra visos teisės sritys.
Iki
tol buvusiuose visuose teisynuose Piotrkovo, Vislicos (13461347 m.) nieko to nebuvo, net iš
romėnų teisės mažai kas buvo perimta. Vis dėlto per tą laiką iki Lietuvos
Statuto pasirodymo 1529 m. prabėgo daug laiko, teisė pažengė toli į priekį.
Kaip reiškiasi
istorijos paradoksai
Būtovės
slėpinių laidoje girdime, kad Lietuvoje feodalinė sankloda, palyginti
su Vakarų Europa susiformavo daug
vėliau. Jei tokio didelio atsilikimo būta, tai kaip Lietuva sugebėjo
sukurti tokio europinio masto teisės sąvadus kaip Statutai? Kaip
atsilikusioje valstybėje gali atsirasti toks pažangus teisės kūrinys?
Čia
ir yra istorijos paradoksai: labiausiai atsilikusieji staiga iššoka į
priekį. Lietuva buvo atsilikusi ir galėjo sukurti pirmąjį teisyną, vadinamą
Kazimiero teisynu tik 1468 metais. (Nuo Piotrkovo
ir Vislicos teisynų sukūrimo Lenkijoje jau buvo
praėję daugiau kaip šimtas metų). Ir vis dėlto Kazimiero teisynas dar labai
menkas, nors gal ir nėra menkesnis už Piotrkovo
teisyną. Lietuvos Statutai jau atspindi visai kitą epochą.
Gal
per daug girtis nėra ko, nes nuo valstybės susikūrimo Mindaugo laikais
praėjo kone 300 metų, kol Lietuva sukūrė savo teisinę sistemą, kurią
įtvirtino Pirmasis Lietuvos Statutas.
Lietuva
vėlavo, užtat laimėjo kokybės prasme. Dėl renesanso kultūros poveikio,
teisinė sistema pasiekė gana aukštą lygį. Vis dėlto nors Lietuvoje jau būta
bajorų demokratijos, tačiau dar būta ir stiprios centrinės valdžios, o
Lenkijoje jau visiškai įsigalėjo ši demokratija. Lietuvoje autokratiška
valdžia dar buvo Vilniaus vaivados, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
kanclerio Alberto Goštauto rankose. Jis per septynerius metus, nuo 1522 m.
iki 1529 m., sugebėjo parengti aukšto lygio įstatymų sąvadą ir pasiekti,
kad jis būtų priimtas LDK seimo. Vienas iš Lietuvos Statutų tyrinėtojų Juliušas Bardachas (Juliusz Bardach) savo
paskutinėje knygoje rašė, kad nė vienoje šalyje nebuvo tokio be galo
produktyvaus proceso kuriant teisę, kaip Lietuvoje XVI
amžiuje. Reikia tik pagalvoti: iš eilės pasirodė trys Statutai 1529 m.,
1566 m. ir 1588 metais.
Taigi
Lietuva, net ir bajorų demokratijos sąlygomis sugebėjusi išsaugoti stiprią
autokratinę valdžią, įstengė parengti Statutus, ko nesugebėjo padaryti
lenkai.
Teisė stiprino ne tik
piliečius, bet ir valstybę
Vieno
iš konferencijos dalyvių kalboje nuskambėjo mintis apie stačiatikių
veiksnio įtaką Lietuvos Statutų kai kuriems straipsniams. Kokia Jūsų
nuomonė?
Įtakos
būta, be jokios abejonės. Pagaliau juk paprotinė teisė veikė visose į LDK
įėjusiose rusų žemėse iki pat Statuto priėmimo. Polockas, Vitebskas,
Kijevas, Volynė naudojosi privilegijomis, kurias
jiems buvo davęs dar Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras. Visos žemės
turėjo atskiras privilegijas, kuriomis ir vadovavosi iki Statuto priėmimo.
Kai kas iš tų privilegijų buvo pasiskolinta Pirmojo Statuto kodifikatorių.
Apie
tai savo pranešime dar 1929 m. kalbėjo prof. Ignas Jonynas, kurį vadinu
savo mokytoju. Pirmojo Lietuvos Statuto 400 metų sukaktį 1929 m. minėjo ne
tik Vilniaus Stepono Batoro, bet ir Kauno universitetas. Kaune tas
minėjimas platesnio masto neįgavo, pasitenkinta trimis perskaitytais
pranešimais. Vilniaus universitete sugebėta parengti ir išleisti atskirą
leidinį. Tai štai noriu grįžti prie I. Jonyno pranešimo, kuriame
profesorius tvirtino, kad Lietuvos valstybė XVI
a. susicementavo tiek, kad pribrendo turėti ir bendrus visai valstybei
įstatymus. Iki tol Žemaitija naudojosi savo privilegijomis, taip pat kaip
ir kitos atskiros žemės. Praktiškai bendromis privilegijomis vadovavosi tik
dvi vaivadijos Trakų ir Vilniaus.
Ar
galėtume teigti, kad Statuto rengimas tai buvo ne tik siekis įtvirtinti
bajorų demokratiją, bet ir mėginimas teisinėmis priemonėmis stiprinti
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę?
Žinoma,
šie procesai ėjo greta, pagaliau tai skatino tą bendrą teisę sukurti ir
įtvirtinti raštiškai. Antra vertus, teisė darė neabejotiną poveikį ir
valstybės stiprinimui.
Bus daugiau
Kalbėjosi
Gediminas Zemlickas
Komentarai
|