MOKSLO LIETUVA  Nr 18 (308) 2004 m. spalio 21 – lapkričio 3 d.

 

 

 

Tarptautinis dėmesys Lietuvos Statutams neslopsta (1)

 

 

Vilniaus universitete, mininčiame savo gyvavimo 425 metų sukaktį, vyko Pirmojo Lietuvos Statuto 475 metų sukakčiai skirta mokslinė konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos Statutų tyrinėtojai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, suprantama, ir Lietuvos. Mūsų pašnekovas – ilgametis Lietuvos Statutų tyrinėtojas ir vienas jų žinovų – Vilniaus universiteto prof. Stanislovas Lazutka, kuris atidarė konferenciją ir skaitė pranešimą.

 

Ketvirtojo Statutui skirto tomo vis nesiseka baigti

Gerbiamasis Profesoriau, daug savo mokslinės veiklos metų paskyrėte Lietuvos Statutų tyrinėjimui, esate bene didžiausias šios srities autoritetas. Šiemet 1529 m. išleistam ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigaliojusiam pirmajam Lietuvos Statutui sukanka 475 metai. Todėl reikšminga Jūsų nuomonė, atsakant į klausimą: ko dar nepadarė ir ką artimiausiais metais turėtų padaryti Lietuvos Statutų tyrinėtojai?

Ką Lietuvos Statutų tyrinėtojai turėtų nuveikti iki 2016 m., kalbėjau atidarydamas konferenciją. Pirmajam Lietuvos Statutui skirta dabar rusų kalba pasirodžiusi knyga – jau devintoji, tačiau ji pilniausia. Tą knygą būtų galima pavadinti mažuoju akademiniu Statuto leidiniu. Mes planavome išleisti tikrą akademinį leidinį, tačiau pavyko išleisti tris Pirmajam Lietuvos Statutui skirtas knygas (tarp jų ir Pirmojo Lietuvos Statuto tekstologinė nuorašų analizė, Lauryno Dzialinskio ir Ališavos nuorašų faksimilės, tekstai valstybine LDK, lotynų ir senąja lenkų kalba), bet ketvirtosios knygos nebaigėme. Prasidėjo Atgimimas, baigėsi Statutų leidybai skirti pinigai, apskritai „statutininkų“ tyrinėtojų grupės padėtis buvo visiškai neaiški. Net ir man pačiam grėsė atleidimas.

Vis dėlto ir senasis rektorius Jonas Kubilius, ir jį pakeitęs Rolandas Pavilionis pasisakė už tai, kad nors pinigų nėra, bet Lietuvos Statutų tyrinėtojų grupė, jei net ir teks labai smarkiai glaudinti programas, bus naikinama paskutinė. Taigi mūsų grupė išliko, bet gerokai nukentėjo. Į kitą veiklą pasitraukė dr. Aldona Vasiliauskienė, kuri ne vienerius metus dirbo prie Antrojo Statuto (išleistas 1566 m.). Ne taip paprasta parengti gerą Statutų tyrinėtoją. Štai kad ir Edvardas Gudavičius. Jis aukščiausios kvalifikacijos tyrinėtojas, manau, kad tai vienas intelektualiausių mūsų istorikų. Tačiau E. Gudavičius buvo „užpultas“ politizuotos istorijos entuziastų, todėl jam neliko laiko tyrinėti Statutą. Teko rašyti straipsnius tai į vieną, tai į kitą leidinį, dalyti interviu į kairę ir dešinę. Kolegai E. Gudavičiui sakau tiesiai į akis: Iki Liublino unijos pats esi geriausias Lietuvos istorikas. (E. Gudavičių vertinčiau net geriau už Zenoną Ivinskį.) Po Liublino unijos ir ypač mūsų laikų istorijos klausimais pats esi jau blogas politikas ir politizuotas istorikas.

Ką į tokį griežtą nuosprendį atsako prof. Edvardas Gudavičius?

Jis labai geras žmogus. Teisinasi negalįs atsiginti nuo jį kaip vapsvos puolančių korespondentų ir t. t.  Irena Valikonytė dirba labai intensyviai, ir jau ją pavadinčiau ne tiek savo pagalbininke, kiek savarankiška ir labai gera Statuto tyrinėtoja. I. Valikonytė tapo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto katedros vedėja, tad administracinė veikla iš istorikės atima daug laiko. Jaunimą sunku išlaikyti, nes atlyginimai maži, vieni patraukė į verslą ar dar į kitas sritis, todėl ketvirtojo tomo ir nebaigėme. Jame turėjo būti Pirmojo Lietuvos Statuto vertimas į lietuvių kalbą ir išsamūs visų 282 Statuto straipsnių bei terminų komentarai.

Taigi į pateiktą klausimą atsakau taip: svarbiausias Lietuvos Statutų tyrinėtojų uždavinys – parengti ir išleisti šią ketvirtąją Pirmojo Lietuvos Statuto knygą su išsamiais straipsnių bei terminų komentarais.

Tikras Babilonas

Visi trys Lietuvos Statutai (1529 m., 1566 m. ir 1588 m.) surašyti oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Kaip ją turėtume vadinti? Pačiuose Statutuose ta kalba vadinama „rusų“ (руський). Taip ją vadino ir carinės Rusijos istorikai. Tačiau įdomu, kad ta „rusų kalba“ XVI a. skyrėsi nuo Maskvoje tuo metu vartotos „rusų kalbos“. Būta mėginimų tą Statutų kalbą vadinti „lietuvių-rusų“ (литовско-русский). Baltarusių istorikai ją vadina „senąja baltarusių kalba“, kartais net tiesiog „baltarusių kalba“. Ukrainiečių istorikai Lietuvos Statutų kalbą vadina „rusų“, kai kurie taip pat tiesiog „ukrainiečių“ kalba. Būta mėginimų net vadinti „slavų-ukrainiečių-gudų“ kalba. Literatūrologų darbuose galima sutikti ir tokius tos kalbos pavadinimus kaip „senoji gudų, senoji slavų kalba“. Esu girdėjęs vadinant ir „rusinų kalba“. Žodžiu, tikras Babilonas.

Kaip Jūs siūlote vadinti Lietuvos Statutų kalbą?

Lietuvos Statutų kalba neturi tikslaus pavadinimo. Tokių rusinų iš viso nėra – tai išgalvotas pavadinimas. Tai tie patys rusai, kurių pavadinimas išverstas į lotynų kalbą. Visuose lotyniškuose tekstuose Maskvos ir Rusijos gyventojai vadinami Rutenus. Vadinasi, tai ir buvo senoji rusų kalba. Tačiau filologai labai priešinasi tokiam tos kalbos pavadinimui ir teisingai elgiasi. Viena autoritetingiausių lingvisčių Vilniaus universiteto docentė M. Zakarjan, jau velionė, kurią aš cituoju kaip labai nešališką tyrinėtoją, griežtai atriboja tas kalbas. Mat kitaip kyla aliuzija į Maskvoje vartotą rusų kalbą, nors tos kalbos buvo visai skirtingos. Maskvėnų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės kalbos, nors abi slavų kalbos, bet buvo visiškai skirtingos.

Tiesa, mano didžiausias oponentas akad. Zigmas Zinkevičius, dabar vėl išleidęs naują knygą, gali nesutikti su mano nuomone. Jis ir nesutinka, ypač nesutinka, kad ir Žemaitijos bajorai mokėjo šią oficialiąją LDK kalbą, tačiau jie negalėjo nemokėti, nes ta kalba buvo kalbama teismuose, seimuose ir kitur.

Nuo priešų
apgins Statutas

Tačiau Pirmajame Statute apie šią kalbą nėra nė žodžio?

Visiems buvo savaime suprantama, kad Statutų kalba – Lietuvos valstybės oficialioji kalba. Antrojo Statuto laikais (1566 m.) lenkų kalba jau pradėjo labai smarkiai veržtis į valstybinį ir visuomeninį Lietuvos gyvenimą, o didikai dažniausiai kalbėjo lenkiškai. Trečiojo Statuto (1588 m.) prakalboje LDK pakancleris Leonas Sapiega kreipdamasis į visus luomus, taip pat ir į žemaičius, sako: O jei kuriai tautai gėda savo įstatymų nežinoti, tai pirmiausia mums, kurie  ne kuria nors svetima kalba, bet savo nuosava surašytus įstatymus turime… Ir tie žodžiai nukreipti pirmiausia prieš lenkus ir apskritai prieš visus Vakarų feodalus: esą lietuvių bajorai turi pagrindinį įstatymų sąvadą, surašytą „savo nuosava“ jiems suprantama kalba.

Toliau L. Sapiega rašo: ...ir kiekvieną kartą, kada mums reikia, galime žinoti, kaip atsakyti į bet kokią skriaudą. Potekstė tokia, kad Vakarų Europos feodalai apsiginti šitaip negali, kadangi jų valstybių įstatymai surašyti lotynų kalba, kurios dauguma jų nemoka. Lygiai taip pat ir lenkų feodalai buvo tokioje padėtyje, nes lenkai vadovavosi Kazimiero Didžiojo Statutais, iš kurių svarbiausias buvo Vislicos statutas (1347 m.).

1519–1522 m. Krokuvos seimas išreikalavo, kad ir Lenkijoje būtų priimtas savas statutas. Taigi lenkai norėjo priimti panašų į Lietuvos teisyną, gal net ir aukštesnio lygio. Deja, lenkai taip ir nesusitarė tarpusavyje – sutrukdė „demokratija“. Visa ta „demokratija“ XVII a. peraugo į anarchiją ir pačių lenkų buvo apibrėžta lakiu aforizmu – Polska nie żondem stoji (Lenkija ne tvarka laikosi). Taigi nei feodalinė Lenkija, nei feodalinė Europa nesukūrė tokio lygio įstatymų sąvado.

 Dar XIX a. viduryje vienas žymiausių feodalinės  teisės tyrinėtojų V. A. Maciejovskis (W. A. Maciejowski) rašė: Statutas yra toks teisės paminklas, kurio neturėjo tuometinė Europa.

Lietuvos Statute jau
yra visos teisės sritys

Vis dėlto kodėl Lietuvoje XVI a. neįsitvirtino Romėnų teisė, bet reikėjo savo teisyno, t. y. Statutų?

Lietuviai Romėnų teisės ir nežinojo. Paprotinė teisė, kuria Lietuvoje buvo remiamasi nuo seno, susiformavo dar XII–XIII amžiuje. Kol nebuvo rašytinės teisės, t. y. Statuto, tol ir žmonės teisėsi paprotinės teisės tvarka. Pirmas Statutas pavadintas Правa пиcaныe (t. y. rašytinė teisė). Kai kas, versdamas tą sąvoką, žodį пиcaныe praleidžia, o be reikalo. Nes tuo norėta pabrėžti, kad tai, skirtingai nuo paprotinės, rašytinė teisė: nuo dabar kiekvienas vaivada, maršalka (tada dar buvo administraciniai teismai) turi griežtai vadovautis tik šia rašytine teise.

Konferencijos dalyvis iš Vokietijos Dytmaras Veloveitas (Dietmar Veloveit) teigė, kad Lietuvos Statutuose įtvirtinta karalių priedermė rūpintis našlėmis, našlaičiais ir tai, girdi, eina dar iš frankų teisės. Kokia Jūsų nuomonė, kiek Lietuvos Statutai akumuliavo tą Europos šalių, taigi ir frankų teisės tradiciją?

Ne su viskuo sutinku, kas buvo pasakyta konferencijoje. Kaip ir šiais laikais, taip ir anais sąsajų galėjo būti ir perimtų netiesiogiai. Analogijas gimdė panaši santvarka, todėl ir Lietuvos Statutų sudarytojai galėjo nieko nežinoti apie senąją frankų teisę. Greičiausiai nežinojo. Rusijos monarchistiniuose ir šovinistiniuose sluoksniuose buvo paplitusi keista nuomonė. Vienas jos atstovų  Fiodoras Leontovičius buvo žymus teisės istorikas ir teisės žinovas. Tačiau jis tvirtino, kad Lietuvos Statutas – tai žodis žodin nurašytas iš Rusų tiesos (Правдa Pyccкaя), t. y. iš XI a. pradžios Kijevo Rusios teisyno. Tačiau iš tiesų tai nepalyginami dalykai, nes Rusų tiesa, palyginti su Statutu – tai archaika, kur surašytos iš esmės vien rusų baudžiamosios teisės normos. Kuo išsiskyrė Lietuvos Statutas? Savo renesansine dvasia, kai iškeliamas žmogus, asmenybė. Ir svarbiausia, kad jame jau yra visos teisės sritys.

Iki tol buvusiuose visuose teisynuose – Piotrkovo, Vislicos (1346–1347 m.) – nieko to nebuvo, net iš romėnų teisės mažai kas buvo perimta. Vis dėlto per tą laiką iki Lietuvos Statuto pasirodymo 1529 m. prabėgo daug laiko, teisė pažengė toli į priekį.

Kaip reiškiasi
istorijos paradoksai

„Būtovės slėpinių“ laidoje girdime, kad Lietuvoje feodalinė sankloda, palyginti su  Vakarų Europa susiformavo daug vėliau. Jei tokio didelio atsilikimo būta, tai kaip Lietuva sugebėjo sukurti tokio europinio masto teisės sąvadus kaip Statutai? Kaip atsilikusioje valstybėje gali atsirasti toks pažangus teisės kūrinys?

Čia ir yra istorijos paradoksai: labiausiai atsilikusieji staiga iššoka į priekį. Lietuva buvo atsilikusi ir galėjo sukurti pirmąjį teisyną, vadinamą Kazimiero teisynu tik 1468 metais. (Nuo Piotrkovo ir Vislicos teisynų sukūrimo Lenkijoje jau buvo praėję daugiau kaip šimtas metų). Ir vis dėlto Kazimiero teisynas dar labai menkas, nors gal ir nėra menkesnis už Piotrkovo teisyną. Lietuvos Statutai jau atspindi visai kitą epochą.

Gal per daug girtis nėra ko, nes nuo valstybės susikūrimo Mindaugo laikais praėjo kone 300 metų, kol Lietuva sukūrė savo teisinę sistemą, kurią įtvirtino Pirmasis Lietuvos Statutas.

Lietuva vėlavo, užtat laimėjo kokybės prasme. Dėl renesanso kultūros poveikio, teisinė sistema pasiekė gana aukštą lygį. Vis dėlto nors Lietuvoje jau būta bajorų demokratijos, tačiau dar būta ir stiprios centrinės valdžios, o Lenkijoje jau visiškai įsigalėjo ši demokratija. Lietuvoje autokratiška valdžia dar buvo Vilniaus vaivados, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto rankose. Jis per septynerius metus, nuo 1522 m. iki 1529 m., sugebėjo parengti aukšto lygio įstatymų sąvadą ir pasiekti, kad jis būtų priimtas LDK seimo. Vienas iš Lietuvos Statutų tyrinėtojų Juliušas Bardachas (Juliusz Bardach) savo paskutinėje knygoje rašė, kad nė vienoje šalyje nebuvo tokio be galo produktyvaus proceso kuriant teisę, kaip Lietuvoje XVI amžiuje. Reikia tik pagalvoti: iš eilės pasirodė trys Statutai – 1529 m., 1566 m. ir 1588 metais.

Taigi Lietuva, net ir bajorų demokratijos sąlygomis sugebėjusi išsaugoti stiprią autokratinę valdžią, įstengė parengti Statutus, ko nesugebėjo padaryti lenkai.

Teisė stiprino ne tik piliečius, bet ir valstybę

Vieno iš konferencijos dalyvių kalboje nuskambėjo mintis apie stačiatikių veiksnio įtaką Lietuvos Statutų kai kuriems straipsniams. Kokia Jūsų nuomonė?

Įtakos būta, be jokios abejonės. Pagaliau juk paprotinė teisė veikė visose į LDK įėjusiose rusų žemėse iki pat Statuto priėmimo. Polockas, Vitebskas, Kijevas, Volynė naudojosi privilegijomis, kurias jiems buvo davęs dar Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras. Visos žemės turėjo atskiras privilegijas, kuriomis ir vadovavosi iki Statuto priėmimo. Kai kas iš tų privilegijų buvo pasiskolinta Pirmojo Statuto kodifikatorių.

Apie tai savo pranešime dar 1929 m. kalbėjo prof. Ignas Jonynas, kurį vadinu savo mokytoju. Pirmojo Lietuvos Statuto 400 metų sukaktį 1929 m. minėjo ne tik Vilniaus Stepono Batoro, bet ir Kauno universitetas. Kaune tas minėjimas platesnio masto neįgavo, pasitenkinta trimis perskaitytais pranešimais. Vilniaus universitete sugebėta parengti ir išleisti atskirą leidinį. Tai štai noriu grįžti prie I. Jonyno pranešimo, kuriame profesorius tvirtino, kad Lietuvos valstybė XVI a. „susicementavo“ tiek, kad pribrendo turėti ir bendrus visai valstybei įstatymus. Iki tol Žemaitija naudojosi savo privilegijomis, taip pat kaip ir kitos atskiros žemės. Praktiškai bendromis privilegijomis vadovavosi tik dvi vaivadijos – Trakų ir Vilniaus.

Ar galėtume teigti, kad Statuto rengimas – tai buvo ne tik siekis įtvirtinti „bajorų demokratiją“, bet ir mėginimas teisinėmis priemonėmis stiprinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę?

Žinoma, šie procesai ėjo greta, pagaliau tai skatino tą bendrą teisę sukurti ir įtvirtinti raštiškai. Antra vertus, teisė darė neabejotiną poveikį ir valstybės stiprinimui.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 

 

Komentarai