|
Sergejaus
Kovaliovo teisme Vilniuje
Pradžia Nr. 20
Lapkričio
3 d. Genocido aukų muziejuje vyko vakaras, skirtas žymaus disidento,
kovotojo už laisvę ir demokratiją Sergejaus
Kovaliovo teismo procesui, kuris vyko Vilniuje, prisiminti.
Visi mikrofilmai pasiekė
Ameriką
Bene
1989 m. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, tada dar tik kunigas, gavęs progą
nuvykti į JAV, rado visą krūvą savo ir kitų pagamintų Lietuvos Katalikų
Bažnyčios Kronikos ir Aušros mikrofilmų. Jie sėkmingai pasiekė
adresatą. Tuo lobiu rūpinosi kunigas Kazimieras Pugevičius.
Pagal Kronikos ir Aušros tekstus parengtos medžiagos būdavo
transliuojamos per Vatikano ir Laisvės radiją, Amerikos Balsą.
Pastarasis nuo antrojo Kronikos numerio pradėjo ją versti į anglų
kalbą, leisti atskirais numeriais. Visi Kronikos numeriai būdavo
leidžiami 1000 egz. tiražu ir išsiuntinėjami į Europą, Šiaurės ir Pietų
Ameriką, net Australiją.
Beje,
vertimą į anglų kalbą finansavo organizacija Amerikos lietuvių kunigų
vienybė, vėliau vertimu ir leidyba rūpinosi Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Kronikoms leisti sąjunga. Vėliau Kronika būdavo perduodama į Lietuvos
Katalikų religinės šalpos informacijos centrą Brukline, Niujorke. Kronika
buvo leidžiama įvairiomis pasaulio kalbomis anglų, ispanų, prancūzų,
portugalų.
Beje,
kaip S. Tamkevičiui tvirtino K. Pugevičius,
Amerikos lietuviai net ir nepažinodavo tų asmenų, kurie jiems perduodavo
tuos brangius ritinėlius su Kronikos mikrofilmais. Ateidavo,
įteikdavo ir atsisveikindavo.
S.
Tamkevičius S. Kovaliovo teisme Vilniuje nedalyvavo, nenorėdamas per daug
savęs atskleisti. Tačiau po vienos kitos kratos suprato, kad jo
nedalyvavimas KGB keltų dar didesnių įtarimų. Todėl Viktoro Petkaus ir
Antano Terlecko procesuose LTSR Aukščiausiajame
Teisme jau stengėsi dalyvauti, bent jau su kitais bendraminčiais
pasisukioti vestibiulyje, mat į teismo salę neįleisdavo.
Atsargumo nebuvo
per daug
Katalikų
kunigai buvo ne vieninteliai asmenys, su kuriais Maskvos disidentai
palaikydavo ryšius Lietuvoje. Arkivyskupas S. Tamkevičius prisimena, kad
Maskvoje bendraujant su vietiniais disidentais buvo stengiamasi neminėti
pavardžių, neklausinėti apie kitus asmenis, su kuriais palaikomi ryšiai.
Bijojo KGB užvesti ant tikrų pėdsakų. Nors KGB pareigūnai, atrodo, žinojo
daugiau, negu manė kai kurie disidentai ir žmogaus teisių gynėjai. S.
Tamkevičius pripažįsta bene 1975 m. dar galvojęs, kad apie jo slaptą veiklą
sovietų saugumas nedaug žino. Vis dėlto Kaune, kai kuriuose butuose,
pasiklausymo įranga veikė visai neblogai ir sovietiniam saugumui pavyko
įrašyti ne vieną ten susirinkdavusių asmenų pokalbį. Tai paaiškėjo jau
nepriklausomybės metais, kai dalis buvusio KGB archyvo (dabar jis vadinamas
Lietuvos ypatinguoju archyvu) tapo prieinami tyrinėtojams. Taigi
atsargumas visada pasiteisina.
Žinios iš Simo Kudirkos
teismo
Antanas
Terleckas tvirtina su maskviečiu žmogaus teisių gynėju Aleksandru Lavutu susipažinęs po to, kai buvo suimtas Sergejus Kovaliovas. Įvairius dokumentus apie žmogaus
teisių Lietuvoje pažeidimus į Maskvą veždavo Vaclovas Sevrukas,
Stasys Jakas, Pavelas Jakiras.
Buvo nuvežtas ir Simo Kudirkos teismo, vykusio Vilniuje, aprašymas.
Aprašymas buvo šiek tiek išplėstas, nes S. Kudirka tuo metu negalėjo žinoti
visko, kas tuo metu vyko Lietuvoje.
Praėjus
daugeliui metų vieno JAV lietuvio A. Terleckas paklausė, kaip amerikiečiai
vertino reportažą apie S. Kudirkos teismą. Pasirodo, tą medžiagą
išspausdino didieji JAV ir Kanados laikraščiai. Amerikos lietuviai
supirkinėjo tuos laikraščius, palikdavo kirpyklose bei kitose žmonių
susibūrimo vietose taip platino informaciją apie įvykius Lietuvoje.
Kaip A. Terleckas
žydo ieškojo
A.
Terleckas papasakojo apie savo pirmą susitikimą su A. Lavutu,
vienu artimiausių Andrejaus Sacharovo ir S. Kovaliovo bendražygių, kurio
nepažinojo, nes Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos mikrofilmus ir
popieriuje išspausdintą leidinio egzempliorių į Maskvą veždavo kiti
asmenys, dažniausiai kunigai. Tai štai vieno žymiausių Lietuvos disidento
Viktoro Petkaus paprašytas, A. Terleckas turėjo sutikti A. Lavutą, kuris iš Maskvos atvežė maisto
S. Kovaliovui. Norėta maskvietį sutikti, pamaitinti ir jį užimti. Be
didelio malonumo A. Terleckas sakosi ėjęs į tą KGB lizdą, didvyriu
nesijautė. Gal konjako nori? paklausė V. Petkus. Duok,
sutiko A. Terleckas. Taurę išgėręs lyg ir padrąsėjo, paklausė, kaip tą
maskvietį pažinti, kaip jo klausti. Žydas, lakoniškai pasakė V.
Petkus.
A.
Terleckas nuėjo ieškoti žydo. Siuntinių priėmimo punkte trys asmenys po
savo duonmaišius naršo, bet nė vieno žydo
nematyti. A. Terleckas paklausė lietuviškai: Kas čia iš Maskvos? Vienas
vyras pasisakė esąs iš Maskvos. Man sakė, kad turi būti žydas,
tarė A. Terleckas. Vyriškis prisipažino ir esąs žydas. Kad visai
nepanašus į žydą, nieko negalįs pakeisti.
Abu
pasijuokė ir pėsčiomis patraukė pas V. Petkų. Žygį pradėjo kreipdamiesi
vienas į kitą jūs, o kol atėjo iki V. Petkaus buto, jau vienas kitą
vadino tu. Niekas taip žmonių nesuartina, kaip bendra kova, tegul ir
tyli, disidentiška. Lietuviškai papietavo, pabendravo, o vakare A.
Terleckas išlydėjo A. Lavutą į Maskvą.
Antrą
kartą su A. Lavutu susitiko Maskvoje, kur A.
Terleckas ir V. Petkus atvyko paminėti S. Kovaliovo gimtadienio. Tai
vyko S. Kovaliovo bute, 26 Baku komisarų gatvėje. Beje, lietuvius
disidentus paskatino vykti į Maskvą, kaip vėliau paaiškėjo, KGB agentė.
Atvyko iš Maskvos, aiškino, kad bus minima S. Kovaliovo gimimo diena ir
būtinai reikia kas nors iš Lietuvos turi dalyvauti.
Svarbiausi
Maskvos disidentai tame S. Kovaliovo gimtadienio minėjime, regis,
nedalyvavo, tačiau šis epizodas rodo, kad sovietų saugumas jau ne tik sekė
Maskvos ir Lietuvos disidentus, bet mėgino jų veiklą kreipti sau reikalinga
vaga, provokuoti bei kontroliuoti jų veiklą.
Nors Helsinkio aktas ir
buvo pasirašytas...
Prasidėjus
S. Kovaliovo teismo procesui Vilniuje, 1975 m. gruodį iš Maskvos atvyko
didelė grupė Rusijos disidentų, su akademiku A. Sacharovu priešakyje.
Lietuvos žmogaus teisių gynėjai rengėsi maskviečius sutikti ir juos
globoti.
Prieš
tai reikėtų štai ką priminti. Tų pačių 1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje 35
valstybių atstovai pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo
konferencijos Baigiamąjį aktą. Kadangi pasirašė ir Sovietų Sąjunga,
atsirado opozicinės veiklos galimybės šios šalies disidentams. Tačiau jos
buvo tik teorinės. Baigiamąjį aktą pasirašiusios valstybės signatarės
įsipareigojo vykdyti pasirašytojo dokumento reikalavimus. Nors Akte buvo
deklaruojamos žmogaus teisės ir laisvės, bet Sovietų Sąjungoje to nebuvo
paisoma ir toliau persekioti pasyviosios rezistencijos atstovai. Vis dėlto
Helsinkio konferencijos Baigiamasis aktas stiprino teisinį pagrindą kovoje
su totalitarine sistema, turėjo didelės įtakos formuojantis disidentiniam
sąjūdžiui Lietuvoje.
Disidentai
veikė ne pogrindyje, bet viešai, nepažeisdami galiojusių teisės normų, o
svarbiausiu savo tikslu laikė žmogaus teisių ir laisvių gynimą. Tą judėjimą
galima vertinti kaip alternatyvą oficialiajai ideologijai, vertusiai
abejoti vienpartinės sistemos teisėtumu ir oficialiai peršamų dogmų
teisingumu. Ši veikla turėjo formuoti visuomenės nuomonę šalies viduje ir
užsienyje.
1976
m. lapkričio 25 d. susikūrė Lietuvos Helsinkio grupė. Dar 1976 m. gegužės 12
d. tokia grupė susikūrė Maskvoje, o jos pavyzdžiu Ukrainos Helsinkio
grupė. Tai A. Sacharovo mintis: šios grupės turėjo tirti ir į viešumą kelti
Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamojo akto,
pasirašyto Helsinkyje, pažeidimus prieš sąžinės, religijų, minties ir
įsitikinimų laisvę. Susikūrė tokios grupės Armėnijoje ir Gruzijoje, kurios
kaip ir lietuvių bei ukrainiečių grupės prisijungė ne prie Maskvos, bet
prie tarptautinio Helsinkio grupių sąjūdžio.
Pastebėsime,
kad iš kitų Sovietų Sąjungoje veikusių Helsinkio grupių Lietuvos Helsinkio
grupė skyrėsi tuo, kad neapsiribodama reikalavimais laikytis žmogaus
teisių, reikalavo ir tautų teisių, nuolat pabrėždavo Lietuvos okupacijos
1940 m. faktą. Tuo Lietuvos disidentai skyrėsi nuo Rusijos disidentų,
kuriems tautinė ir religinė problematika iš esmės buvo svetima. Tačiau KGB
Lietuvos Helsinkio grupę vertino kaip anisovietinę
ir jos narius persekiojo, teisė laisvės atėmimu bei tremtimi.
Sovietų saugumui negaliojo tarptautinės
normos
Grįžkime
į 1975 m. gruodį ir remdamiesi tų įvykių liudininkais prisiminkime, kas
Vilniuje vyko dėl S. Kovaliovo teismo proceso. Nors Sovietų Sąjunga ir
pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą,
bet tai tebuvo propagandinė akcija tarptautinei visuomenei klaidinti. Ir
toliau kovotojai už žmogaus teises bei religines laisves buvo persekiojami,
vyko jų teismai. Nebuvo nutrauktas ir Sergejaus
Kovaliovo procesas.
Į
procesą Vilniuje atvykusius disidentus iš Maskvos ir Leningrado
pasitikti rengėsi V. Petkus, Jonas Volungevičius, A. Terleckas, Valerijus Smolkinas ir Kęstutis Jokubynas.
Pastarasis visada ateidavo tiksliai sutartu laiku, o tą kartą pavėlavo. Tai
jį išgelbėjo nuo arešto. V. Petkų, A. Terlecką, J. Volungevičių ir V. Smolkiną sovietų saugumiečiai sulaikė.
A.
Terleckas buvo įspėtas, kad gali būti sulaikytas, bet jam atrodė tai mažai
įtikėtina, nes nusikaltimo nepadarė, įstatymų nepažeidė. Tačiau prie
Aukščiausiojo Teismo pastato vos priėjusį A. Terlecką pasitiko sovietų
saugumo majoras Pranciškus Stanislovas Kalakauskas
ir dar du saugumiečiai, kurie pasiūlė A. Terleckui važiuoti kartu. Tai
reiškė, kad jis sulaikytas. Buvo nuvežtas į sovietų saugumo pastatą, ten
atvežė ir kitus suimtuosius.
V.
Smolkinas atsisakė su saugumiečiais kalbėtis
kitomis temomis, išskyrus vieną žvejybą. A. Terleckas ne žvejys,
todėl jam įdomiausia kalbėti apie politiką. Tačiau majoras P. S. Kalakauskas ne itin domėjosi politika, tad pokalbiui su
A. Terlecku buvo atsiųstas jam labiau tinkamas
Julius Česnavičius.
Tai
pasakyk, Terleckai, kada bus ta laisva Lietuva? paklausė J.
Česnavičius. Nežinau, nė viena pogrindinė organizacija nesikreipė į mane
ir neprašė parašyti programos, palaikė žodinį žaidimą A. Terleckas,
bet tai saugumiečiui nepatiko. Paminėjus žodį programa buvo aiškiai
matyti, kad šis pradėjo nervintis. Kai jaudindavosi, imdavo mikčioti. Bet
Lietuva tikrai bus laisva, nes Kremliaus ponai galų gale suvoks, kad
neapsimoka Lietuvos laikyti tokioje būklėje, A. Terleckas
jautėsi vis laisviau žodinėje dvikovoje, o J. Česnavičiaus kantrybė pradėjo
sekti. Pagaliau trenkęs durimis išėjo.
Suimtuosius
paleido, liepė eiti namo, tik jokiu būdu ne į S. Kovaliovo teismą. A.
Terleckas patraukė pas V. Petkų, kur jau buvo paruošti pietūs A. Sacharovui
ir kitiems su juo atvykusiems Helsinkio grupės nariams. A. Terleckui kaip
drąsesniam vėl teko eiti į teismo rūmus ir pakviesti pietų į procesą
atvykusius S. Kovaliovo bendražygius.
Pirmoji pažintis su
Andrejumi Sacharovu
A.
Sacharovo A. Terleckas nepažinojo, o akademikui artimos aplinkos žmonės
stengdavosi jį apriboti nuo naujų pažinčių. Saugojo A. Sacharovo nervų
sistemą ir širdį, nes jo sveikata jau buvo gerokai pašlijusi. Vis dėlto A.
Terlecko bičiuliai, rusų disidentai, A. Sacharovui jį pristatė. Atsirado proga
pakviesti akademiką pietų.
Ėjo
pėsčiomis pro sovietų saugumo rūmus priešais V. Lenino paminklą. A.
Terleckas parodė tą pastatą, paaiškino, kas ten įsikūrę, o A. Sacharovas
sako, kad netoliese kaip tik apsistojęs. Kadangi sovietų saugumo
sulaikytieji lietuviai negalėjo sutikti A. Sacharovo ir kitų rusų
disidentų, tad akademikui savo bute pasiūlė apsistoti kartu iš Maskvos
važiavęs Eitanas Finkelšteinas, beje, fizikos
mokslų daktaras.
A.
Sacharovas buvo atvestas į butą Gerelio g. 8 (dabar Domininkonų g.), kur
gyveno seserys vienuolės Marytė ir Onutė Poškutės.
Čia papietavo, o vakare susirinko ir sugrįžusieji iš S. Kovaliovo teismo
proceso. Buvo nutarta visiems eiti pas Eitaną
Finkelšteiną, nes ten žadėjo ateiti dailininkas, kuris turėjo A. Sacharovui
įteikti dovaną savo nutapytą paveikslą.
Kai
paveikslas buvo įteiktas ir pasakytos derančios tokia proga kalbos, A.
Sacharovas pasiūlė eiti ir paskambinti jo žmonai Elenai Boner
į Oslą. Mat ji buvo išvykusi, nes, negalint atvykti Andrejui Sacharovui,
jam paskirtą Nobelio taikos premiją turėjo priimti jo žmona. A. Terleckas
perspėjo A. Sacharovą, kad iš Lietuvos jam tikrai nepavyks susisiekti su
Oslu.
Vis
dėlto A. Sacharovas laikėsi savo sumanymo. Išėjo iš E. Finkelšteino buto,
ėjo per V. Lenino aikštę (dabar Lukiškių) ir pro sovietų saugumo
pastatą. Iš priekio ateina du mulai galima laukti visko. Vienas eidamas
pro šalį taip užkabino A. Terlecką pečiu, kad menkesnio sudėjimo vyras būtų
nuvirtęs. A. Terleckas išsilaikė.
Štai
ir pašto pastatas. A. Sacharovas pareiškė norįs pakalbėti su vienu iš
šeimos narių bet prisiskambinti į Oslą nepavyko.
Kad vilniečiai nepatektų
į Teismo pastatą
Norintiesiems
patekti į S. Kovaliovo teismo procesą, buvo daromos įvairios kliūtys.
Įstaigų vadovams kuo griežčiausiai buvo įsakyta stebėti savo darbuotojus,
kad niekas iš jų nedrįstų net rodytis netoli teismo rūmų. Sovietų saugumas
norėjo parodyti, kad Lietuvos žmonės visai nesidomi tuo procesu ir
nepalaiko žmogaus teisių gynėjų. Kadangi A. Terleckas kaip tik buvo
atleistas iš darbo, tai jam atkrito formali kliūtis, trukdanti ateiti į
teismą. Saugumo pulkininkas pasakė A. Terleckui, kad jis gausiąs gerą
darbą, jei išeisiąs iš teismo pastato. A. Terleckas nesusigundė. Tada
mėgino jį iš ten eliminuoti kitais būdais. Saugumiečiai kibo prie atėjusių
žmonių: Kodėl ne darbe? Ne kartą užkabindavo ir A. Terlecką. Tas
atšaudavo: Pietų metas. Pietų metu iš tiesų ateidavo daugiau žmonių,
tačiau jam baigiantis tekdavo skubėti į darbus, nes ten taip pat būdavo klausiama,
kur žmogus buvo.
Ne
visi buvo režimui parsidavę tarnai. Vos baigėsi pietų pertrauka, įstaigose
pasigirsdavo vadovų skambučiai: kur tas ar kitas darbuotojas? Kur Laujalis? klausia vienos įstaigos direktorius.
Labai žmogiška vadovė jam atsako: Darbe. Kaip darbe, jei trainiojasi
po Aukščiausiąjį teismą? Ar jums jį atsiųsti? Viršininkas atlyžo: Ne,
nereikia.
Sovietų
saugumo darbuotojus erzino tai, kad atvykėliai disidentai iš Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) susidėjo su tuo
Terlecku
Juk ne juokas: Andrejus Sacharovas tris kartus Socialistinio
darbo didvyris, šiaip ar taip figūra. Tarp disidentų buvo buvusio TSRS
užsienio reikalų ministro M. Litvinovo sūnus,
Armėnijos MA narys korespondentas Jurijus Orlovas ir kiti. Ne šiaip kokie
eiliniai asmenys. Todėl kai A. Terleckas pasirodydavo teismo pastate,
saugumiečiai vienu balsu pradėdavo šaukti: Vor,
vor (vagis, vagis)! Tačiau rusų disidentų
tokios menkos klastos negalėjo apgauti.
Pietūs geresni nei pas
Norvegijos karalių
A.
Terleckui nepamirštamą įspūdį padarė vėlyvi pusryčiai, o gal ankstyvi
pietūs po vieno rytinio posėdžio teisme. Susirinko visi žmogaus teisių
gynėjai. Tuo metu kaip tik BBC radijo stotis
transliavo Nobelio taikos premijos įteikimo iškilmes. Lyg tyčia buvo labai
gerai girdėti. Jelena Boner priimdama Andrejui
Sacharovui skirtą Nobelio taikos premijos laureate diplomą iš Norvegijos
karaliaus rankų pasakė: Dabar aš prieš jus kalbu, o mano vyras Andrejus
Sacharovas, kuriam čia turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija, šąla
Vilniuje prie teismo rūmų, kur teisiamas žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas
Tie
žodžiai labai pralinksmino Andrejų Sacharovą: Kur jau šąlu. Kad mano
žmona žinotų, jog čia mums patiekti geresni pietūs, negu ten pas Norvegijos
karalių Osle.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Komentarai
|