|
Mokslo
populiarinimas:
svarbiausia
rasti ir papasakoti įdomią istoriją
2004 m. lapkritį Britų tarybos
kvietimu Vilniuje lankėsi britų žurnalistai Kventinas Kuperis (Quentin
Cooper) ir Mykas Rigulsfordas (Myc Riggulsford). Jie vedė seminarą apie
mokslo populiarinimo svarbą.
Kventinas Kuperis yra BBC 4-osios
radijo (BBC radio 4) programos žurnalistas ir populiarios Jungtinėje
Karalystėje mokslo populiarinimo laidos Materialusis pasaulis (The Material
World) autorius bei vedėjas. Jis taip pat veda ir prodiusuoja
dokumentinę laidą Jungtis (Connect), skirtą mokslo ir technologijų
laimėjimams, kalba apie jų įtaką mūsų gyvenimui. Rengia reportažus Discovery
bei BBC Four televizijos kanalams. Rašo mokslo populiarinimo
straipsnius ir šia tema veda diskusijas.
Britų spaudoje Kventinas Kuperis
giriamas už tai, kad ir nuobodžiausią temą jis sugeba pateikti patraukliai,
kalbėti apie viską, nuo pop muzikos iki astrofizikos.
Britų taryba Mokslo Lietuvai suteikė
galimybę pakalbinti abu šiuos Didžiosios Britanijos mokslo populiarintojus.
Šiame savaitraščio numeryje bendrausime su Kventinu Kuperiu.
Mokslas tai
ateities perspektyva
Gerbiamasis Kventinai Kuperi, kaip Jūs
apibūdintumėte, kas svarbiausia mokslo populiarinimo veikloje?
Manau, kad svarbiausia suvokti, jog mokslas
tai nėra tema ar uždavinys, bet perspektyva, kuri mums padeda žvelgti į
pasaulį. Aišku, dažnai mes manome, kad mokslas turi svarbesnes ir mažiau
svarbias dalis, gal net periferinius, visai nesvarbius ar net
kontraversiškus uždavinius. Tačiau, mano įsitikinimu, svarbiausia moksle
yra tai, kad būtent jo raida ir lemia mūsų visų ateitį. Dėl to
populiarinant mokslą vienas svarbiausių dalykų ir yra ateities perspektyva,
kurią reikia perteikti žmonėms, gyvenantiems čia, dabar ir gyvensiantiems
ateityje.
Ar vienodai suvokia mokslą jį darantis
mokslininkas ir jį propaguojantis mokslo populiarintojas?
Ne, nevienodai. Galiu papildyti šį savo
trumpą atsakymą. Ir mokslininko, ir mokslo populiarintojo veikloje yra
bendrų sąlyčio taškų, bet jų interesai nėra tokie patys. Mokslininko mintis
nukreipta į pamatinių tiesų paiešką, be to, mokslas yra labai preciziškas
dalykas. Mokslo populiarintojas, mokslo tema rašantis žurnalistas
pirmiausia savo dėmesį sutelkia esamajame laike ir turi įvertinti tas
galimybes, kurios visuomenei aktualios būtent šiuo metu. Jo veikla aprėpia
daug platesnį interesų lauką, negu tik konkretaus mokslininko poziciją ir
mokslo padėtį, bet taip pat ir viso sociumo įtakas, tai kas žmonėms
šiandien įdomu. Vadinasi, galime įvertinti mokslininko privalumus ir tai,
kas šiandien galbūt kelia šiokių tokių abejonių.
Ar lengva populiarinti mokslą?
Tikriausiai turėčiau atsakyti, kad tai
sunkus užsiėmimas, bet aš mėgstu šį darbą. Aišku, pasitaiko visokių
sunkumų, kurie dažnai kyla iš to, kad mokslininkams sudėtinga aiškiai ir
paprastai kalbėti apie savo uždavinius bei tyrimus, ypač jei tai nėra
stulbinanti ir šokiruojanti informacija. Reikia surasti tas įdomias
istorijas. Plačioji žiniasklaida, būdama tingi ir bodėdamasi ieškoti tokių
istorijų, daug ką praleidžia pro ausis, o mano užduotis atrasti ir
papasakoti tuos dalykus. Antraip jie paprasčiausiai nepasieks visuomenės.
Štai dėl ko aš šį savo darbą taip dievinu.
Anksčiau teko imti interviu iš kino
žvaigždžių. Galiu pasakyti, kad tie pokalbiai dažniausiai vykdavo
viešbučio kambaryje, dalyvaujant paprastai dar bent dešimčiai kitų
žurnalistų. Šių pokalbių metu žvaigždė prasitardavo, kad galvojanti
pakeisti savo dietą, gal spėjo nusipirkti naują automobilį, o dabar ketina
pirkti namą jai atrodo, kad tai labai išskirtiniai įvykiai, turintys
visus dominti. Plačioji žiniasklaida šiais nepaprastais dalykais labai
džiaugiasi ir visokiais būdais mėgina sukelti visuomenės susidomėjimą.
Kalbėdamas su mokslininku dažnai patiriu,
kad dirbdamas savo srityje unikalų darbą jis turi sukaupęs unikalių žinių,
ir aš, ko gero, esu pirmas žmogus, kuris jį kalbina. Tai jam išties unikali
galimybė perteikti savo žinias.
Jūs pasakėte, kad stengiatės perteikti
mokslo žinias ar žinią apie mokslininko darbą kaip įdomią, patrauklią
istoriją. Kai kurie literatai, net literatūros grandai, literato darbą
supranta kaip sugebėjimą parašyti įdomią istoriją. Ar išties panašus
literato ir mokslo populiarintojo darbas?
Man atrodo, kad tai labai panašūs darbai.
Dažnai tuo įsitikinu rašydamas apie mokslą tarytum rašyčiau pagal romano
struktūrą. Nesvarbu, ar tai kelionių nuotykiai, naujų teritorijų
užkariavimo istorija, pagaliau moksle dirbančių žmonių prasimanytas naujas
užsiėmimas, rašant būtina galvoti apie auditoriją, kad ji ta istorija
susidomėtų ir skaitytų nesibodėdama.
Literatūros agentūrų darbuotojai neretai į
mane kreipiasi siūlydami parašyti knygą apie vieną ar kitą dalyką, nes
jiems patinka mano rašymo stilius. Jiems visai nesvarbu, ar tai bus
fantastinis veikalas, o gal pasakojimas apie tikrus įvykius.
Skaitytojo
teisė rinktis
Jūs nevartojate sąvokos idėjų
istorija, idėjų drama. Ar nemanote, kad populiarinant mokslą bene
svarbiausia perteikti dramatišką idėjų gyvenimą?
Iš tiesų reikėtų galvoti apie tai, ką
kiekvienas skaitytojas sugebės pasiimti iš to rašinio. Štai pavyzdys.
Galimas daiktas, esate V. Šekspyro kūrybos tyrinėtojas ir skaitydamas jo
tekstus manote, kad štai V. Šekspyras yra gavęs klasikinį išsilavinimą,
savo kūriniuose užsimena apie labai sudėtingus dalykus, išveda paraleles,
pateikia literatūrinius motyvus ir t. t. Tačiau skaitydami V. Šekspyro
kūrinius galime skaityti ir visai kitomis akimis, taip, kaip šio dramaturgo
veikalus 1650 m. suvokė bent kiek prakutęs valstietis. Tada skaitant ar
žiūrint pjesę jums kils kitų minčių.
Tas pats ir dėl mokslinės žurnalistikos.
Vienas jos siekių būti populiariai. Vadinasi, rašant negalima orientuotis
į menkiausio išsilavinimo skaitytoją. Svarbu galvoti apie tai, kad
kiekviename tekste, kaip ir geroje grožinėje literatūroje, priklausomai nuo
savo išsilavinimo ir pomėgių skaitytojas galėtų atsirinkti, kas jam įdomu.
Vienam bus įdomu, kaip suręstas pats pasakojimas, kitam kokiu žodynu
naudotasi, o trečiam gal labiausiai rūpės aliuzinė kalba. Kiekvienas
skaitytojas turi teisę pats pasirinkti, kuriuo taku jam eiti per jūsų
pasakojimą.
Raganos
šėlsta ir Jungtinėje Karalystėje
Tikriausiai sutiksite, kad Didžiosios
Britanijos skaitytojas ir Lietuvos skaitytojas nėra toks pat. Ko gero,
Didžiojoje Britanijoje labiau rūpinamasi mokslo populiarinimu. Skaitant
Lietuvos spaudą ar žiūrint televiziją kartais gali atrodyti, kad mokslo
populiarinimas gerokai nusileidžia tiesiog įkyriam horoskopų ir ekstrasensų
propagavimui. Gal niekada dar nebuvo tiek burtautojų ir ateities spėjėjų
kaip mūsų laikų Lietuvoje.
Iš tiesų padėtis Jungtinėje Karalystėje
skiriasi, tačiau labai dramatiško skirtumo nuo Lietuvos nematau. Didžiojoje
Britanijoje taip pat gyvuoja visi tie paramokslai, daugybė leidinių, radijo
ir televizijos laidų propaguoja parapsichologijos dalykus, vaiduoklius ir
kitokius paramokslinius dalykus. Šiuo atveju ir mano užduotis nėra ateiti
ir pareikšti, kad štai mes atvykome iš Jungtinės Karalystės ir dabar
mokysime lietuvius daryti taip ar kitaip. Mūsų užduotis visiškai kita.
Pirmiausia aš neatstovauju Didžiajai Britanijai, aš esu aš, o Didžioji
Britanija yra nepalyginamai didesnė. Vienintelis dalykas, kurį atvykęs į
Vilnių galiu pasakyti: Aš darau taip; mūsų šalyje įprasta daryti štai
taip. Štai kokių rezultatų taip darydami mes pasiekiame.
Mūsų siekis ir yra pasidalyti įgūdžiais,
išklausyti apie Lietuvos žmonių patirtį. Suradus sąlyčio taškus, ilgainiui
gal mums pavyks mokslo populiarinimo srityje dirbti ranka rankon.
Skirtumas tarp
mokslo ir mokslo propagavimo
Mokslas sudėtingas dalykas, ir
norint jį suprantamai išdėstyti, tenka daug ką paprastinti. Kiek įmanomas
toks paprastinimas? Kiek jis leistinas?
Čia buvo keletas klausimų, ir pamėginsiu į
juos atsakyti vienu ypu. Turiu pripažinti, kad tikrai supaprastinu daug
mokslo dalykų, apie kuriuos stengiuosi papasakoti savo skaitytojams.
Skirtumas tarp mokslo ir žurnalistikos šia prasme yra tas, kad mokslininkai
nori turėti visada labai tvarkingą ir precizišką informaciją. O žurnalistas
siekia, kad ta informacija būtų skaitoma ir suprantama.
Štai kad ir Stiveno Spylbergo (Steven
Spielberg) filmas Juros periodo parkas. Kaip Jūs vertinate šį filmą: tai
mokslinė, o gal ne visai mokslinė fantastika? Vis dėlto tai ir tam tikras
mokslo populiarinimas, nors nuo moksliškumo filme nutolstama labai toli.
Man yra tekę kalbėtis su Stivenu Spylbergu,
taip pat ir su Juros periodo parko romano autoriumi. Tokie filmai
kuria fantastinę tikrovę, tačiau mums, mokslo populiarintojams, jie parengia
auditoriją. Pamatęs panašų filmą mūsų skaitytojas ateina jau pažinęs dalį
istorijos, savo sąmonėje turi susidaręs bent jau tam tikrą foną,
pagrindines žinias, į kurias atsiremiant jau galima pradėti rašyti kitą
istoriją, rodyti jam kelią, vesti už nosies, kur eiti toliau. Suprantama,
skaitytojui nereikėtų aiškinti tokių dalykų, kad čia kalbama ir apie
ekologinę bei etinę problematiką, klonavimo bei kitus dalykus. Šias žinias
skaitytojas jau turi, tos idėjos jau tarsi tvyro ore.
Filmas Juros periodo parkas buvo
geras stimulas užduoti ir kitus, gal gilesnius klausimus. Mintis, kad,
jeigu pavyktų gauti seniai išmirusių dinozaurų DNR, gal pavyktų dinozaurus
klonuoti ir juos išauginti, gana fantastiška.
Fantastiška, bet šiuolaikinis mokslas
nepasako, kad iš principo tai būtų neįmanoma. Paliekama vilties galimybė.
Pratęsdamas šią temą norėčiau priminti
neseniai Anglijoje, ko gero, ir Lietuvoje rodytą filmą Diena po rytojaus.
Iš tiesų neįmanoma prognozuoti visų mokslo kelių ir numatyti visų galimų
mokslo klaidų. Vis dėlto filmas Diena po rytojaus viešąją nuomonę ir
bendrą supratimą apie pramonės įtaką Žemės klimato kaitai paveikė daug
stipriau, nei šimtai rimtų straipsnių moksliniuose ar mokslo populiarinimo
žurnaluose.
Neseniai man dar tekdavo vesti vadinamąją Mokslo
kavinę. Ten žmonės susirenka išgerti kavos, pakalbėti, o ekrane
tiesiogiai vedama mokslinė diskusija. Vyko pokalbis su vienu žymiu
matematiku. Kai vėliau paklausiau auditorijos, kodėl jie atėjo į šią
diskusiją, nejau jiems rūpi matematika, tai daugelis atsakė, kad atėjo, nes
matė Holivudo filmą apie matematikus: tai Nuostabus protas (A Beautiful
Mind) ir Gerasis Vilis Hantingas (Good Will Hunting). Taip per
Holivudą visuomenėje kyla susidomėjimas matematika ir matematikais, o mes
galime ta tema diskutuoti.
Mokslas ir menas gali sudaryti gerą
sąjungą, nes taip galima susieti racionalų mąstymą ir jausmus, emocijas.
Toks bendradarbiavimas būtinas. Tačiau jeigu
mes į problemą pažvelgtume iš auditorijos ir skaitytojų perspektyvos, tai
reikėtų turėti mintyje, kad žmonės neperka laikraščio manydami: Štai
dabar norėčiau pasiskaityti apie mokslą. Arba apie meną. Skaitytojai
tiesiog ieško įdomių istorijų, pasakojimų. Ar tai bus apie mokslą, ar apie
meną, o gal apie sodininkystę, skaitytojui nėra svarbiausia. Jei straipsnis
bus įdomus, ras savo skaitytoją.
Bus daugiau
Kalbėjosi
Gediminas Zemlickas
Komentarai
|