Naujame pranešime teigiama, kad nepaisant to, jog daugėja įrodymų, jog rūkymas po to, kai diagnozuojamas vėžys turi reikšmingą neigiamą poveikį gydymo efektyvumui, bendrai išgyvenimo tikimybei, kitų vėžio formų rizikai ir gyvenimo kokybei. Iki pusės vėžiu sergančių rūkančių pacientų ir toliau rūko arba nesugebėję mesti grįžta prie šio įpročio. Publikuotame pranešime taip pat teigiama, kad rūkymo atsisakymas yra nuvertintas įrankis kovoje prieš vėžį, tačiau sveikatos priežiūros darbuotojai dažnai pamiršta patarti savo pacientams mesti. Rūkymo sukelia grėsmė sveikatai yra gerai suvokiama. Rūkymas siejamas su daugeliu svarbių ligų, pavyzdžiui, su vėžiu ir kvėpavimo takų susirgimais. Pagal neseniai atliktų tyrimų rezultatus, pacientams, kuriems buvo diagnozuotas vėžys, rūkymas taip pat siejamas su prastais gydymo rezultatais. Nepaisant šios rizikos iki 50 procentų vėžiu sergančių pacientų ir toliau rūko arba grįžta prie rūkymo pabandę mesti. Šio žalingo įpročio gydymo dėmesys buvo sutelktas į sveikus rūkalius ir kritiškai priklauso nuo rūkaliaus motyvacijos. Tyrimo duomenimis, vėžio diagnozė daugeliui rūkančiųjų yra tvirta motyvacija, todėl suteikia galimybę pradėti gydyti nuo rūkymo. Ellen R. Gritz vadovaujami mokslininkai peržiūrėjo mokslinę literatūrą norėdami pateikti išsamią ataskaitą apie metimą mesti ir vėžį, ypatingai apie įrodymais pagrįsta gydymą nuo šio žalingo įpročio. Jie nustatė, kad literatūra pateikia pakankamai įrodymų, kad pacientų, kurie metė rūkyti maždaug tada, kai jiems buvo diagnozuota liga, gydymas buvo sėkmingesnis, nei tų, kurie ir toliau rūkė. Pacientų, kurie nemeta rūkyti, vėžio gydymas rečiau būna sėkmingas, pasitaiko šalutinių gydymo poveikių atvejų, mažiau pacientų išgyvena. Nerūkančių pacientų gyvenimo kokybė taip pat geresnė. Pavyzdžiui, daugelio tyrimų metu buvo nustatyta, kad kasdieninė rūkančių fizinė ir psichologinė būklė yra prastesnė. Tyrėjai pateikia bendras išvadas apie metimą rūkyti, bet padedant mesti rūkyti vėžiu sergantiems pacientams turėtų būti atsižvelgta į daug veiksnių. Pavyzdžiui, tam tikrų farmacinių priemonių taikymas gali sukelti neigiamą poveikį arba apskatinti ligos paūmėjimą, derėtų atsižvelgti į tokius veiksnius kaip depresija, suvartojamo alkoholio kiekis. Sukurtose gydymo gairėse siūloma derinti elgesio terapiją ir gydymą vaistais, bet tėra atlikti keli tyrimai, kurie įvertino tokio gydymo efektyvumą. Kitas trūkumas yra tai, kad visi šie tyrimai be išimties dėmesį sutelkia į vėžiu segančius pacientus, kurių vėžio forma susijusi su rūkymu. Dažna išvada yra tai, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas turi didžiulės įtakos metimui rūkyti. Intervencija šiuo atveju turėtų didesnį poveikį, jeigu ji būtų pradėta iš karto po ligos diagnozės. Tarp autorių rekomendacijų yra tai, kad vėlesni tyrimai turėtų nustatyti, kokios individualios priežastys paskatina vėžiu sergančius pacientus nemesti rūkyti,. O tyrimuose turėtų dalyvauti ir pacientai, kurių vėžio forma nėra susijusi su rūkymu. Galutinė autorių išvada yra, kad pacientai, sugebantys mesti rūkyti po diagnozės ir nepradedantys vėl rūkyti vėliau, gali tikėtis geresnės gyvenimo kokybės, jų fizinė ir psichologinė būklė pagerėja, galima gyvenimo trukmė pailgėja.

Eureka Alert

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).