1930 – aisiais Prancūzijos mokslininkai paskelbė verdiktą – bitės skraidyti negali.
Žinoma, jie puikiai žinojo, kad jos vis tik skraido, bet pagal jų skaičiavimus tai prieštaravo aerodinamikos dėsniams. Jų nuomone, bičių sparnai yra tiesiog per maži, kad galėtų sukurti keliamąją jėgą, pakankamą tokiems santykinai dideliems ir sunkiems vabzdžiams pakelti į orą.

Tačiau pasirodė, kad bičių sparnai gerokai skiriasi nuo nejudančių lėktuvo sparnų, nes bitės ne tik plasnoja jais 240 kartų per sekundę greičiu, bet ir gali juos sukioti, taip sukuriant oro sūkurius, kurie ir pakelia jas į orą. Ši aerodinamika nebuvo žinoma praėjusio amžiaus mokslininkams, ir tik neseniai grupė Kalifornijos technologijos instituto tyrinėtojų matematiškai aprašė bitės skrydį.
Pasirodė, kad bitės, skirtingai nei dauguma kitų vabzdžių, sparnų mostas yra gana nedidelis, tik 90 laipsnių, tačiau jų mosavimo dažnis – gerokai didesnis. Deguonies ir helio atmosferoje, imituojančioje didelį aukštį su išretėjusiu oru, bitės kiek padidina sparnų mostą, tačiau plasnojimo dažnis išlieka toks pat. Paaiškėjo, kad bitės gali sukurti ir didesnę keliamąją galią, jei tik to reikia – o bitėms neretai tenka nešioti krovinius – lervas ar gėlių nektarą.

Mokslininkų darbas šią savaitę bus publikuojamas žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences.

Scientific American

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).