Vaizduotės tauta: bandymai suprasti istoriją ir save (2)

Pradžia Nr. 5

Lietuvos valstybės 90-mečiui paminėti Vasario 16-ąją Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje vyko apskritojo stalo konferencija 1918 metai: išmoktos pamokos ir klaidos. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos santykiai tarpukario metais ir po Šaltojo karo pabaigos. Konferencijoje dalyvavo Lenkijos Respublikos Parlamento, Vokietijos Federacinės Respublikos Parlamento, federalinių žemių parlamentų ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lenkijos Respublikos ambasados ir generalinio konsulato Lietuvos Respublikoje, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos ambasadų užsienio valstybėse atsakingieji asmenys, trijų valstybių mokslo institucijų atstovai, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojai, asociacijos Lietuvos–Vokietijos forumas nariai, Lenkijos ir Lietuvos žiniasklaidos atstovai.

Neišauklėto vaiko veiksmai išliko istorijoje

Kaip Vokietijoje buvo sutikta žinia, apie Lietuvos nepriklausomos valstybės paskelbimą 1918 m. vasario 16-ąją? Šis diskusijos vedėjo klausimas buvo skirtas dr. J. Tauberiui. Padėkojęs lietuviškai, kad LR Seime Vokietijos istorikas gali kalbėti apie Vasario 16-ąją, J. Tauberis užduotąją temą plėtojo vokiečių kalba.

Vokietijoje Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo suprastas kaip neišauklėto vaiko veiksmai. Mat Vokietijos požiūriu, Lietuvos nepriklausomybė jau buvo paskelbta 1917 m. gruodžio 11-ąją. Ir toji „nepriklausomybė“ reiškė sąjungą su Vokietijos reichu. Lietuvos sutikimas su bendra muitų, pinigų politika taip pat reiškė ir karinę sąjungą tarp Vokietijos ir Lietuvos. Tokio tikslo ir siekė Vokietija – Lietuvos priklausomybės nuo Vokietijos.

Tačiau 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba pasisakė už visišką Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo labai svarbus žingsnis: Lietuvos taryba pareiškė, kad atkuriamoji valstybė vadovausis demokratiniais pagrindais ir tik Steigiamasis susirinkimas priimsiąs lemtingus valstybės ateities sprendimus dėl santvarkos ir pan.

Lietuva 1918 m. įgijo naują politinį vaidmenį, kurį jau kitaip teko vertinti ir Vokietijai. Po Versalio sutarties, kai Vokietija patyrė kapituliacijos kartėlį kaip pralaimėjusi Didžiajame kare, į Lietuvą jau pradėta žvelgti kaip į potencialų sąjungininką prieš Lenkiją. Susidarė ašis Berlynas–Kaunas–Maskva. Ir Vokietija, ir Sovietų Rusija siekė susilpninti Lenkiją, o pastaroji kėlė didžiausią grėsmę ir Lietuvai. Vis dėlto Vasario 16-osios Aktas Vokietijoje, net ir pralaimėjusioje karą, nebuvo pripažintas. Bent jau ne iš karto.

Dilema, kurią Lietuvai buvo neįmanoma išspręsti

Lietuvos santykiai su Lenkija nuo pat mūsų valstybės atsikūrimo klostėsi sudėtingai. Bet galbūt mes ne viską žinome, o Lenkiją įsivaizduojame kaip vieningą vienodai galvojančiųjų valstybę? Taip suformuluotą klausimą Alvydas Nikžentaitis pateikė Lenkijos istorikui Robertui Trabai. Taigi ar būta nuomonių įvairovės atsikūrusios Lietuvos valstybės atžvilgiu?

Dr. R. Traba padėkojo diskusijos vadovui už pasakymą „kaip mes įsivaizduojame“. Išties, norėdami suprasti 1918 m. situaciją, politikai, istorikai ir žurnalistai turi išjudinti vaizduotę, o tai nėra paprasta. Daug paprasčiau vertinti iš 2008-ųjų perspektyvos. Bet pamėgink, žmogau, pasijusti gyvenąs 1918-aisiais: jau 123 metai praėjo, kai Rytų ir Vidurio Europoje buvo nelikę nei Lietuvos, nei Lenkijos valstybių. O juk taip buvo Pirmojo pasaulinio karo metais.

Ir štai į geopolitinį „žaidimą“ įsivelia Vokietijos imperija, nuo tam tikro momento savarankiška Antantė, pagaliau bolševikinė Rusija. Tų „žaidėjų“ erdvėje pasigirsta lenkų ir lietuvių balsai: šių tautų potencialas veržiasi kurti savarankiškas valstybes. Kaip kurti? Labai paprastai, pagal 1795 m. žemėlapį, senosios Lietuvos ir Lenkijos valstybių buvusias sienas. Tai lenkų siekis.

Pasak R. Trabos, alternatyva buvo visiškai įmanoma. 1918 m. buvo momentas, kai Lietuvos ir Lenkijos istorijos galėjo pakrypti kita vaga. Tačiau lenkų istorikas atvirai prisipažino, kad jis pats negalėtų įvardyti tokio scenarijaus realumo. Įtampa buvo tokia didelė, kad taikiai ir ramiai spręsti kilusius konfliktus buvo neįmanoma. Lenkijoje buvo daug būsimos valstybės koncepcijų, bet vyravo dvi. Pirmoji – federacinė. Jos šalininkai kalbėjo apie Abiejų Tautų Respublikos rekonstrukciją. Tai Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos federacijos koncepcija. Šios vizijos konstruktorius buvo Juzefas Pilsudskis. Kai kas teigia, kad 1920 m. karas vyko tarp „Lietuvos ir Lietuvos“, nes Želigovskio divizija, esą, buvusi Lietuvos ir Baltarusijos divizija. Bet pats R. Traba tokį aiškinimą pavadino anekdotu. Pilsudskio koncepcija, beje, Lenkijoje nevyravo, nes populiaresnė buvo kaimyninių tautų inkorporavimo koncepcija.

Pastarosios „konstruktorius“ – Romanas Dmovskis. Pagal jo nuostatą buvo numatoma kaimynines tautas įtraukti į Lenkijos valstybę, o vėliau jas asimiliuoti. 1919 m. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos atstovas R. Dmovskis pareiškė, kad Lietuva nepribrendo valstybingumui, ir reikalavo ją prijungti prie Lenkijos. Dmovskis su Prancūzijos atstovu Žoržu Bendžamenu Klemenso (Georges Benjamin Clemenceau) kėlė Rytprūsių pasidalijimo klausimą: Karaliaučiui suteikti laisvojo miesto statusą, Gumbinę su Įsručiu prijungti prie Lenkijos, o likusią dalį atiduoti nuo Lenkijos priklausomai Lietuvai.

Taigi tarpukario diskusijos Lenkijoje ir buvo ištisinė konkurencija tarp Pilsudskio ir Dmovskio koncepcijų. Jos abi Lietuvai buvo nepriimtinos. Pasak R. Trabos, tai – dilema, kurią buvo neįmanoma išspręsti. 1918-ieji tuo ir skyrėsi nuo 1989-ųjų, kad buvo dar labai daug nežinomųjų neegzistuojant Europos Sąjungai.

Vaizduotės valstybė – Lietuva

Taigi išgirdome, kaip Vokietija ir Lenkija laikėsi atsikūrusios Lietuvos valstybės atžvilgiu. O kaip lietuviai žvelgė į Vokietiją ir atsikūrusią nepriklausomą Lenkiją? Į šį klausimą pamėgino atsakyti dr. Česlovas Laurinavičius. Ar J. Tauberio minėtoji Berlyno–Kauno–Maskvos ašis nesąs priekaištas lietuviams už jų tuometinį „prorusiškumą“?

Č. Laurinavičius pripažino, kad šiems klausimams išspręsti reikėtų bent pusės metų trukmės istorikų seminaro, bet ir glaustame pasisakyme sugebėjo išsakyti įdomių ir reikšmingų minčių. Lietuviai – tai fenomenas, kuris ir jam, Lietuvos istorikui, nesąs visiškai aiškus, – prisipažino kalbėtojas. Žodžiu, mįslė, kurią tuo labiau sudėtinga įminti lenkams, vokiečiams ar kitų tautų istorikams. Todėl lengvindamas šią užduotį kitiems Č. Laurinavičius savo atsakymą suvedė į lietuviškos specifikos identifikavimą.

Taip, esame maža tauta, praktiškai neturinti balso ir patirties tarptautinėje politinėje arenoje. Kaip valstybė Lietuva dar tėra klausimas – didelis klaustukas. Kita vertus, lietuviai – tai vaizduotės tauta, o Lietuva – vaizduotės valstybė. Štai ta vaizduotė lietuviams kartais suteikia tiesiog neįtikėtinų savybių, stebėtiną pasitikėjimą savimi ir savąja pozicija.

Česlovas Laurinavičius pasiūlė nusikelti į 1919 m. kovo mėnesį. Didelis klausimas tvyrojo, ar išliks Lietuvos valstybė, iš visų pusių apsupta priešiškų jėgų, o vyriausybė Kaune silpna. Vyriausybės vadovas Mykolas Šleževičius gauna žinių, kad Lenkijos kariuomenė planuoja eiti į Vilnių, kuris tuo metu užimtas bolševikų. Lietuva dar priklausė ir nuo vokiečių kariuomenės, kuri telkėsi vakarinėje šalies dalyje.

Kokių priemonių griebiasi Lietuvos vyriausybė? Ji siunčia nurodymus savo atstovui Vokietijoje dr. Juozui Purickiui. J. Purickis prašomas perduoti Vokietijos vyriausybei prašymą... įsakyti savo kariuomenei eiti į Vilnių, išstumti bolševikus ir pralenkti lenkus.

Juokinga ir beveik neįtikėtina situacija: milžiniškai karinei Vokietijos jėgai maža ir silpnutė Lietuva per J. Purickį mėgina nurodinėti, kur reikia pulti. Č. Laurinavičius teigia nežinąs, ar J. Purickis perdavė Lietuvos vyriausybės prašymą Vokietijos vyriausybei, bet tuo metu Vokietijos vyriausybė išties svarstė: eiti į Vilnių ar ne. Dvi dienas vyko įnirtingi ginčai. Baigėsi tuo, kad nutarė eiti pro Vilnių.

Istorikai atsiduria keblokoje padėtyje. Kaip vertinti tuos įvykius? Lietuva silpnutėlė, jos tarsi nėra, bet milžiniškos aplink Lietuvą sutelktos jėgos kažkokiu stebuklingu būdu kartais tarsi vykdytų Lietuvos nurodymus. Tokiame įvykių verpete aiškintis, kas yra kieno įtakoje, labai sunku. Anot Č. Laurinavičiaus, bendras kontekstas labai sudėtingas, kartu ir tragiškas.

Tad ir šiandien ar nėra tikras stebuklas, kad trijų valstybių atstovai sėdi Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, mandagiai kalbasi, adekvačiai vertina dabartinę tarptautinę padėtį, bet prieš 90 metų laikai buvo visiškai kitokie.

Pastebėjęs, kad tolesnė diskusija tiems dalykams išsiaiškinti galėtų būti labai plati, Alvydas Nikžentaitis pasiūlė ją susiaurinti ir prakalbo apie žmones, asmenybes. Kas Vokietijoje buvo atsakingas už Lietuvos politiką, kas ją konstravo? Mes Lietuvoje girdime daugiausia apie Viurtembergo grafą Vilhelmą fon Urachą – Mindaugą II, dar vieną kitą asmenį, bet nuo ko ta politika Lietuvos atžvilgiu priklausė?

J. Tauberis priminė, kad Lietuvoje veikė karinė Ober Ost (Vyriausioji Rytų) vadovybė. Tai santrumpa iš Oberbefehlshaber der gesamten Deutschen Streitkräfte im Osten. Karinė vadovybė darė viską, kad išguitų iš Lietuvos bet kokią civilinę valdžią, taip pat Vokietijos. Susidaro keista padėtis, nes Lietuvos Taryba ranka rankon su kai kuriais Reichstago deputatais veikia konspiraciniu būdu Berlyne. Tik 1918 m. rudenį, rugsėjo mėn., Reicho tarnyboms pavyksta sukonstruoti civilinę valdžią Lietuvoje.

J. Tauberis pakomentavo Č. Laurinavičiaus prisimintą situaciją, kai Lietuva prašė vokiečių kariuomenės žygio į Vilnių 1919 metais. Lietuva siekė rasti Vokietijoje šio žygio pritarėjų. Buvo ieškoma argumentų ir Lietuvos to meto politiniame gyvenime, siekta tas jėgas nukreipti prieš Lenkiją. Tai kodėl tas vokiečių žygis nepavyko? Anot J. Tauberio, nebuvo karinių dalinių, kurie būtų tą žygį palaikę, nes tai būtų kliudę Vokietijos armijai. Taigi gana sudėtinga situacija.

Pilsudskio fenomenas

Iš Joachimo Tauberio lūpų taip ir neišgirdome naujų pavardžių, kurios būtų pasireiškusios formuojant Vokietijos santykius su Lietuva. Kalbai krypstant į to paties meto Lenkijos reikalus, neišvengiamai iškyla Juzefo Pilsudskio asmenybė. Lenkams tai daugiau negu maršalas ar asmenybė – savo metu tai buvo visas tautinis mitas, konsolidavęs Lenkijos valstybę. Tad natūralus A. Nikžentaičio klausimas R. Trabai: koks Pilsudskio vertinimas Lenkijoje dabar, ir ar tuose vertinimuose yra vietos lietuviškai problematikai?

R. Traba priminė, kad J. Pilsudskis save vadino ir laikė lietuviu, jam gyvenimas Lietuvoje ir Vilniuje buvo nepaprasta gyvenimo patirtis, jis tapatino save su Lietuva ir Vilniumi. Tai buvo jo idėja, be kurios jis negalėjo gyventi.

Lenkai skiria tris Pilsudskio politinės karjeros etapus. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo socialistas, nors apie tai bent jau Lenkijoje dažnai pamirštama. Buvo labai įsitraukęs į socialistų judėjimą. Nepriklausomybės idėja jam taip pat siejosi su Lenkijos socialistų partija.

Antras jo gyvenimo etapas (iki 1926 m.), tai Pilsudskis – Lenkijos simbolis. Kitaip negu Lietuvoje, kur minima Vasario 16-oji, Lenkijos nacionalinė šventė yra ne diena, kai buvo priimta Lenkijos nepriklausomybės deklaracija (1916 m. lapkričio 5 d.), bet 1918 m. lapkričio 11-oji, kai buvo sukurta Lenkijos vyriausybė. (Priminsime, kad Vokietija kare kapituliavo 1918 m. lapkričio 9 d.) Taigi šis antrasis Pilsudskio veiklos etapas sietinas su Lenkijos demokratinės valstybės formavimusi jau po 1918 metų.

Trečiasis etapas – tai parlamentinės demokratijos nepaisymo laikotarpis po 1926 metų. Dramatiškiausias laikotarpis tiek Pilsudskio, tiek visos Lenkijos gyvenime. Lenkija virsta autoritarine valstybe. Šis procesas kliudė visą Rytų ir Vidurio Europą, išskyrus Čekoslovakiją, bei didesniąją Vakarų Europos dalį.

Po 1926 m. prasideda nacionalistinių tendencijų stiprėjimas Europos valstybėse. Jos ypač sustiprėjo ketvirtajame dešimtmetyje. Vis labiau suveržiamas mazgas, kuris užsimezgė dar 1918 metais. Taikiu būdu susidariusių prieštaravimų buvo neįmanoma išrišti. Visi tie veiksniai Lenkijai, Vokietijai, Lietuvai buvo labai svarbūs. Lenkijai didžiausią grėsmę kėlė Vokietija. Padėtis buvo labai įtempta, 1938 m. trūko tik kibirkšties, ir būtų prasidėjęs karas.