MOKSLASplius.lt

Vaizduotės tauta: bandymai suprasti istoriją ir save (2)

Kiek lietuvių istorinėje sąmonėje įsitvirtinęs Pilsudskio stereotipas yra pagrįstas? Ar tikrai jį turėtume laikyti neigiamiausia Lietuvos istorijos asmenybe? Šiais klausimais paimprovizuoti buvo paprašytas Č. Laurinavičius.

Pasak istoriko, Pilsudskio vaizdinys lietuvių sąmonėje ligi šiol nėra adekvatus, o ankstesniais laikais buvo labai ideologizuotas, mistifikuotas. Tam būta ir pagrindo, nes Pilsudskis buvo Lenkijos valstybės vadovas, o Lenkija ir lenkai lietuviams buvo grėsmės sinonimai. Su šia realija ne kažin ką padarysi.

Vis dėlto Č. Laurinavičius pamėgino sutelkti dėmesį būtent į Pilsudskį kaip asmenį, valstybės vadovą, ir Lietuvą. Negana to, istorikas pasiūlė palyginti Pilsudskį su kitų Lietuvą supusių didžiųjų to meto valstybių vadovais. Kad ir su Sovietų Rusijos vadovu Vladimiru Leninu arba su Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvą okupavusios Vokietijos kariuomenės generolu Erichu Ludendorfu (Erich Ludendorff). Šiuose palyginimuose Č. Laurinavičius įžvelgia principinį skirtumą primindamas kad ir tokį epizodą. 1920 m. rudenį, kai Lenkija sumušė Raudonąją armiją prie Vyslos, pradėjo ją stumti į rytus ir priartėjo prie Lietuvos. Prisimenant Berlyno–Kauno–Maskvos ašį galima pasakyti, kad Lietuva tuo metu veikė tarsi bolševikų sąjungininkė. Lenkijos politinėje ir ypač kariškių mintyje buvo tokia nuostata: pirmiausia reikia sunaikinti Lietuvą smogiant iš pietų į šiaurę. Bet tokiam sunaikinimui vienu smūgiu pasipriešino Pilsudskis, nors Lenkija buvo pajėgi įvykdyti tokią karinę operaciją. Įvykiai pasisuko kitaip, ir Lietuva kaip valstybė išliko.

Kaip Pilsudskio vietoje būtų elgęsis V. Leninas ar E. Ludendorfas? Klausimą uždavęs Laurinavičius pats į jį ir atsakė. Leninas, jeigu tik būtų turėjęs galią paimti Lietuvą, tą būtų padaręs nedvejodamas. Ludendorfas tą ir buvo padaręs 1915 m., bet 1918 m. lapkričio mėn. karą pralaimėjusi Vokietija iš Lietuvos buvo priversta trauktis.

Pilsudskis turėjo sentimentų Lietuvai ir net bajoriškos pagarbos tegul ir sunkiai jam suprantamiems tuometiniams lietuviams. Šią prasme Č. Laurinavičius visai pritarė lenkų kolegai R. Trabai.


Nuolatinėje kovoje dėl vizijos


Tad kokią svarbiausią neišmoktą pamoką būtų galima prisiminti iš tų įvykių ir kokių klaidų ateityje neturėtume kartoti? Šį klausimą diskusijos vedėjas uždavė visiems trims istorikams, o pirmą kalbėti paprašė J. Tauberį.

Šis suabejojo, ar istorija teikia pamokas ateičiai, nes ji nėra pranašas. Vis dėlto J. Tauberis lyg ir paneigė pats save, nes kai kurias pamokas iš tarpukario mūsų šalių istorikai įsiminė. To laikotarpio didžiausia klaida buvo įsivaizdavimas, kad praradus viena, būtinai neteksi ir kažko kito. Nebuvo įgudimo ieškoti kompromisų.

O kad šiandien trijų šalių istorikai sėdi Lietuvos Seimo rūmuose ir kalbasi skaudžiausiais mūsų bendros istorijos klausimais, gal išties yra pats didžiausias laimėjimas. Pasak R. Trabos, istorija nesikartoja, todėl klausimas, ko neturėtume kartoti, yra retorinis. Lenkų istorikas pastebi tam tikrą tarpukario politikos iracionalumą. Politika buvo formuojama per savo tautos interesą. R. Traba priminė vieną vokiečių istoriką (nors neįvardijo), kuris boikotuodamas vienos iš leidyklų pasiūlymą, parašė Lenkijos ir Rusijos bendrą istoriją. Siekė parodyti, kaip tos istorijos tarpusavyje susijusios. R. Trabos nuomone, ir mūsų pareiga – žvelgti į bendrą kontekstą, nes nėra vienos tautos istorijos, nėra izoliuotos istorijos, atsietos nuo kitų tautų. To nereikėtų pamiršti, nes politiką svarbu kurti iš potencialo perspektyvos. Ši politika per Europos Sąjungos perspektyvą – tai visai kita politikos rūšis. Ir tai mums leidžia diskutuoti. Be politikų ir diplomatų labai svarbią vietą politikoje užima pilietinė diplomatija. Įdomu, kad ir R. Traba prisiminė su A. Nikžentaičiu susipažinęs ne kaip du istorikai, bet kaip nevyriausybinių organizacijų veikėjai. Tai ir esąs tas potencialas, kuris yra labai autentiškas ir svarbus.

Č. Laurinavičius įsitikinęs, kad šiandieninės Lietuvos didžiausia problema glūdi ne išorėje, ne Vokietijoje, Lenkijoje ar Rusijoje, bet pačioje Lietuvoje, lietuvių sampratoje, mąstyme, mūsų tradicijoje. O tradicija iš anų laikų buvo vizijos, įsivaizdavimo tradicija. Lietuviai įsivaizdavo gražią, puikią Lietuvą, o realybė buvo visiškai kitokia. Tarpukariu lietuviai kovojo dėl vizijos Lietuvos, keldami mirtiną pavojų faktinei Lietuvai. Praktiškai visas tarpukaris buvo toks. Žinome, kuo visa tai baigėsi.


Suvokti ir kitą pusę


Č. Laurinavičius nekonkretino, bet galima priminti. Lietuvos valstybingumo saulėlydį žymėjo trys ultimatumai – 1938 m. Lenkijos, 1939 m. Vokietijos, 1940 m. Sovietų Rusijos, o šių ultimatumų „puokštę“ vainikavo Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai. Nepriklausomybės netektis buvo logiškas ligi tol vykdytos politikos rezultatas. Kaip taikliai yra pastebėjęs istorikas Audrius Paura, tyrinėjęs Lietuvos ir Vokietijos politinius santykius 1918–1940 m., į Lietuvą buvo žvelgiama kaip į silpnąją rytinių valstybių grandį, kuria buvo galima lengvai manipuliuoti ir disponuoti. Lietuvos to meto užsienio politikoje buvo matomas aiškus šalies geopolitinio kodo ir jos gravitacijos nesutapimas, t. y. nesugebėjimas Lietuvos geopolitikos kode suderinti vidaus ir užsienio politikos santykio. Lietuvos ir Lenkijos priešprieša dėl Vilniaus klausimo ilgam užšaldė diplomatinius, politinius, kultūrinius ir bet kuriuos kitus santykius, vertė Lietuvą šlietis į jai visai svetimą Berlyno–Kauno–Maskvos aljansą. Šis nieko bendro su natūraliais interesais neturėjęs užsienio politikos orientavimas atvedė prie politinės katastrofos ir ilgai trukusių okupacijų. Beje, ne vien Lietuvai tarpukariu vykdyta politika pasirodė besanti pragaištinga.

Deja, kai ką labai panašaus mūsų dabartinėje Lietuvos politikoje pastebi Č. Laurinavičius: mūsų politika kartais stovi ant galvos. Todėl ir diskusijai baigiantis istorikas palinkėjo Lietuvai savo politiką pastatyti ant kojų ir tvirtos žemės.


Alternatyvos, kurios neįvyko


Vis dėlto paskutinį žodį diskusijoje tarė ne Lietuvos istorikas. Žodžio paprašė Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato tarpparlamentinių ryšių su Lietuvos Respublika grupės narys Arturas Gurskis (Artur Górski). Jis išsakė savo nuomonę dėl alternatyvų, kurios galėjo nutikti. Daug kas priklausė nuo kelių istorinių veiksnių. Istorija vystytųsi kitaip, jeigu ne Antantė, o Vokietijos Reichas būtų laimėjęs karą. Kas būtų su Lietuva? Karo metais Lietuva buvo vokiečių okupacinės kariuomenės valdžioje ir visą laiką bijojo, kad nebūtų jėga inkorporuota į Vokietijos sudėtį. 1918 m. Vasario 16-ąją Lietuvos Tarybai paskelbus apie atkuriamą Lietuvos valstybę, tai buvo tik nepriklausomybės valia, bet ne reali nepriklausomybė. Lietuvoje šeimininkavo Vokietijos kariuomenė, o Lietuvos Tarybos galios buvo labai suvaržytos. Neturėdama išeities Taryba (nuo 1918 m. liepos mėn. tapo Lietuvos Valstybės Taryba) liepos pradžioje pasiūlė atkuriamos Lietuvos karalystės sostą Viurtembergo kunigaikščiui Vilhelmui fon Urachui, kuriam buvo siūlomas Mindaugo II vardas. Taigi laimėjus Vokietijai tiek Lietuvos, tiek Lenkijos gyvavimo forma būtų buvusi kita. Lenkijoje karo metais veikė Lenkijos karalystės regentų taryba, kuri 1918 m. spalio mėn. paskelbė manifestą dėl Lenkijos nepriklausomybės.

A. Gurskis priminė ir Litbelą – Lietuvos ir Baltarusijos sovietinę respubliką, globotą Sovietų Rusijos. Litbelas išsilaikė tik trejetą mėnesių, nes Lenkijos kariuomenė užėmė tą teritoriją, ir Litbelas nustojo egzistuoti. Tuo būdu Lenkijos nepriklausomybė išliko. Vargu ar būtų išlikusi, jeigu Sovietų Rusija per Litbelą būtų čia įsitvirtinusi. J. Pilsudskis kreipėsi į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus su viltimi, kad bus įkurta bendra su Lenkija federacinė valstybė, bet lietuviai tą pasiūlymą atmetė.

Pasak A. Gurskio, buvo daug alternatyvų. Dėl įvairių veiksnių mūsų tautų istorija galėjo pakrypti viena ar kita vaga. Lenkai, pasak kalbėtojo, daug pretenzijų visados reiškė Austrijai, Prūsijai ir Rusijai dėl Lenkijos padalijimų XVIII a. (Iš tikrųjų padalyta buvo ne Lenkija, o Abiejų Tautų Respublika, į tai atkreipė dėmesį R. Traba). Į kitų valstybių veiksmus reikėtų žvelgti ne vien iš savo valstybės pozicijų, nes Lietuvos ir Lenkijos padalijimas juk buvo minėtų valstybių interesas. Kai XX a. kūrėsi Lenkijos valstybė, pasak A. Gurskio, taip pat ne visada teisinga kalbėti apie agresiją iš Lenkijos pusės. Būtent taip atrodė iš lietuvių regos taško, bet vertinant lenkų požiūriu tai nebuvusi agresija.

Kas norėta pasakyti? Norint suprasti tuos įvykius ir istorijos procesus, nereikia vadovautis tautine neapykanta, bet reikia pažvelgti ir kitos pusės akimis. Lenkų požiūriu tai buvę natūralūs veiksmai lenkų ir Lenkijos labui. Svarbu mokėti kovoti dėl savo interesų, tačiau be neapykantos. Reiktų pamėginti suprasti priešingos pusės interesą ir labą, nes tik toks supratimas padeda išspręsti visus reikalus.

R. Traba truputį paprieštaravo prieš jį kalbėjusiajam, laikydamasis nuomonės, kad alternatyvų mūsų aptariamiems dalykams nebuvo. Ir štai kodėl. Alternatyvos – tai realūs scenarijai, o ne „kas būtų, jeigu būtų“. Tačiau A. Trabai – kaip ir mums visiems – labai patiko siūlymas bandyti suvokti ir kitą pusę. Taip pat R. Traba priminė, ką visada ir patys lietuviai turėtų prisiminti: vadinamoji Žečpospolita, mes sakytume Abiejų Tautų Respublika, susidėjo iš dviejų dalių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės. Šis istorinis darinys buvo draskomas vidinių prieštaravimų, nuolatinių ginčų, dėl to ir sugriuvo. Tik netekę valstybės lietuviai ir lenkai pradėjo suprasti vieni kitus. Nejau norint suprasti kitą, būtina išgyventi netektį? Gal gyvenkime taip, kad vieni kitus jaustume ir suprastume ne vien netekčių metais.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas