Senieji gydymo būdai gali atgimti

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Aplinkos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. habil. dr. Vida Mildažienė kartu su dr. Vilmante Borutaite ir prof. habil. dr. Adolfu Toleikiu už darbų ciklą Mitochondrijų funkcijų valdymo ir jų atsako į stresą mechanizmai (1989–2006 m.) tapo 2007 metų Lietuvos mokslo premijos laureate. Kiti šio darbų ciklo autoriai dirba Kauno medicinos universiteto (KMU) Biomedicininių tyrimų institute. Prieš įteikiant mokslo premijų laureatams diplomus kovo 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose paprašėme Vidą MILDAŽIENĘ bent trumpai supažindinti su jos kartu su kolegomis atlikto darbo ypatumais.

Gerbiamoji daktare Vida, kodėl reikalinga išmokti valdyti ląstelių mitochondrijų funkcijas?

Tai ląstelių energijos apykaitos valdymas. Žinios apie jį labai svarbios biomedicinai, biotechnologijai ir kai kurioms kitoms sritims. Mitochondrijų yra kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje. Būtent jos sunaudoja mūsų įkvepiamą deguonį ir išskiria anglies dvideginį, nes oksiduoja maisto medžiagas. Mitochondrijos verčia jų cheminių ryšių energiją į visoms ląstelėms reikalingą junginį – ATP (adenozino trifosfatą). Apie tokią mitochondrijų funkciją mokslininkai žino labai seniai. Šį mechanizmą išaiškinusiems tyrėjams skirtos kelios Nobelio premijos. Tačiau šiais laikais atskleistos naujos, ne mažiau svarbios negu energijos transformacija, mitochondrijų funkcijos: jų gaminami laisvieji radikalai lemia organizmo senėjimą, tai yra svarbios ląstelės signalo perdavimui. Jos sukelia „programuotos“ ląstelės žūties vyksmus, dažnai lemia atsaką į įvairų stresą. Išmokti valdyti tokios organelės elgseną, reikštų žinoti, pavyzdžiui, kaip sustabdyti senėjimą, kaip sumažinti audinius nuo pažeidimų įvairiausių patologijų metu. Neatsitiktinai Rusijos mokslininkų pusiau juokais siūloma „nemirtingumo tabletė“ yra į mitochondrijas nutaikomas antioksidantas.

Neseniai KMU Kardiologijos institutas, Biochemijos institutas ir VDU Aplinkos tyrimų centras pradėjo projektą, kuriame tyrinėjamos kamieninės ląstelės. Šiame projekte taip pat neįmanoma apsieiti be mitochondrijų funkcijų pažinimo ir jų valdymo. Per pastaruosius dvejus metus pasirodė straipsnių apie mitochondrijų persigrupavimus, susijusius su tam tikrais kamieninių ląstelių diferenciacijos etapais. Žodžiu, mūsų mokslinių darbų rezultatai gali būti taikomi daugelyje aktualių tyrimų sričių, nes tai svarbus energijos požiūriu ir visoms eukariotinėms ląstelėms būdingas procesas.

Tačiau iš darbų ciklo pavadinimo galima daryti išvadą, kad Jūs su kolegomis daugiau tyrinėjote mitochondrijų funkcijų atsako į stresą mechanizmus? Beje, koks stresas turimas mintyje?

Tiksliau būtų pasakyti – ir atsako į stresą mechanizmus. Stresas gali būti labai įvairus. Esame atlikę darbų su aplinkos cheminiais teršalais. Ilgalaikiai premijuotos grupės tyrimai, ypač prof. A. Toleikio, buvo skirti išeminio miokardo pažeidimo mechanizmams ir vaistų poveikiui nustatyti. Mano vadovaujama grupė dabar yra palyginti nepriklausoma, daugiau dirbame Vytauto Didžiojo universitete. Pradėjome naują projektą, kuriame nagrinėjamas hipertermijos (padidintos šilumos) taikymas. Tiriame, kodėl, pavyzdžiui, vėžines ląsteles galima sunaikinti nesmarkiai kaitinant organizmą.

Kaitinant? Ne šaldant? Vis tenka skaityti apie gydymą šalčiu.

Būtent organizmo karščiavimo temperatūra sunaikina kai kurias vėžines ląsteles. Tai medikams buvo žinoma dar nuo Ajurvedos ir Antikos laikų.

Gal senovės Romos garsiosios termos buvo taikomos ir šiems gydymo tikslams? Bet atsiprašau, jeigu nevykusiai bandau spėlioti.

Kiek mums žinoma, onkologinius ligonius Antikos laikais guldydavo į karštą smėlį. Apie tai rašo Hipokratas. O mes siekiame išsiaiškinti molekulinį poveikio vėžinėms ląstelėms mechanizmą, kad jis galėtų būti pritaikomas gydymo tikslais. Gal paaiškės, kad tai veiksmingesnis gydymo būdas už švitinimą ar chemoterapiją.

Kiek hipertermijos taikymo būdas gali būti veiksmingas? Ar tik pagerina ligonio savijautą, o gal teikia esminių onkologinių ligonių gydymo vilčių?

Šiandien man būtų sunku vienareikšmiškai atsakyti. Svarbu sunaikinti vėžines ląsteles ir išlaikyti sveiko audinio gyvybingumą bei jo funkcijas. Mūsų darbo tikslas ir yra rasti būdus, kaip būtų galima pasiekti šiuos tikslus. Jeigu pavyktų įveikti vėžines ląsteles, o sveikoms ląstelėms galėtume padėti ištverti šį stresą, būtume pasiekę savo tikslą.

Kokioje stadijoje šiuo metu yra šie Jūsų su kolegomis darbai? Taip pat rūpėtų žinoti, ar hipertermijos metodo taikymas labiau tiktų gydymui esant pradinėms vėžio stadijoms, o gal būtų veiksmingas ir įsisenėjusioms?

Labiau tiktų pradinėms stadijoms. Kol kas man būtų sunku atsakyti, ar šis metodas tiktų gydyti ir toliau pažengusias vėžio stadijas. Mūsų darbai dar tik pradėti, todėl didesnių apibendrinimų nedrįsčiau daryti. Galimas dalykas, organizmo kaitinimo būdai galėtų padėti ir sunkesnėmis vėžio formomis sergantiems žmonėms. Bet į šį klausimą padėtų atsakyti išsamesni tyrimai.

Kai kalbame apie gydymą hipertermijos metodais, kokias temperatūras turime mintyje?

Tai iki 45 oC temperatūra. Šiuo atveju kalbama ne apie termoabliaciją, kai svilinamas audinys, išdeginama žaizda – yra ir toks chirurginio gydymo būdas. Kitas VDU Gamtos mokslų fakulteto Aplinkos tyrimų centro grupės ir Biomedicininių tyrimų instituto tyrėjų (dr. A. Gulbino grupės) projektas yra susijęs ir su radiodažnuminės termoabliacijos poveikio kepenų audiniui tyrimais. Taikant šį metodą, auglys išdeginamas specialiais elektrodais. Šis būdas tinka, kai auglio masė didelė ir jį stengiamasi fiziškai sunaikinti. O nuosaikiai kaitinant, kai temperatūra keliama kiek daugiau už organizmo karščiavimo temperatūrą, auglio ląstelės sunyksta savaime.

Termiškai paveikiamas visas kūnas ar tik auglio pažeista kūno dalis?

Priklauso nuo vėžio rūšies. Užsienyje yra onkologinės hiperterminės klinikos, kai ligonis guldomas į tam tikrą kapsulę ir ten kaitinamas – galite plačiau pasidomėti interneto tinklalapyje <http://www.esho.info/patients/>. Kai kuriais atvejais gali būti veikiama tik tam tikra paciento kūno dalis.

Tikriausiai visa tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti dabar štai Jūsų klausantis. Jeigu būtų paprasta, tie gydymo būdai seniai būtų išplitę nuo Antikos laikų.

Bėda ta, kad nervinės ląstelės jautrios didesniam karščio poveikiui, todėl šį būdą reikia atsargiai taikyti. Tokie gydymo metodai dabar tiriami su eksperimentiniais gyvūnais. Pavyzdžiui, kiaulė 45 oC kaitinimą ištveria iki valandos.

Lašiniai apsaugo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo karščio?

Mes tokių baisybių nesame darę, remiamės užsienio tyrinėtojų duomenimis.

Dabar lietuviai nukanka į tolimiausius kraštus – Egiptą, Turkiją, Indiją… Ten aplinkos temperatūra pašoka ir aukščiau 40 oC. Gal tai galėtų būti natūralus gydymo būdas taikant hipertermiją?

Žmogaus organizme veikia termoreguliavimo mechanizmas, padedantis mūsų kūnui palaikyti jam reikalingą temperatūrą – iki 37 oC. Norint gydyti hiperterminiu būdu, galima organizmą paveikti kokia nors infekcija. Tada jis pradeda kovoti su užkratu, ir kūno temperatūra pakyla iki 40–41 oC. Štai tada gali būti gydomos kai kurios vėžio rūšys. Nuo Renesanso laikų žinoma daug faktų, kad kai kurie ligoniai išgyja. 1893 m. gydytojas W. B. Coley paskelbė, kad jam pavyko išgydyti vėžiu sirgusius pacientus sukėlus karščiavimą Streptococcus erysipelas toksinu. Jo bandymus pakartojo ir rezultatus patvirtino 1955 m. Nauts ir Fowler. Karščiavimas labai veiksmingas ir tam tikrų užkrečiamųjų ligų atvejais. 1927 m. Nobelio medicinos premija įteikta J. Wagner-Jauregg, išgydžiusiam 30 proc. sifiliu sirgusių ligonių juos tikslingai užkrėtus maliarijos sukėlėju Plasmodium falciparum, kuris sukelia didelį karščiavimą. Tikiuosi, kad kiti 70 proc. jo pacientų nemirė nuo karščiavimo...

Daug daugiau pasitaiko atvejų, kai mūsų gydytojai ne gydo aukšta temperatūra, bet stengiasi ją sumažinti. Kai tik žmogaus temperatūra pakyla iki 39 oC, ją stengiamasi tuoj pat numušti.

Tai nėra labai pagrįstas gydymo būdas. Tiesa, kai temperatūra pakyla daugiau kaip 39 oC, gali nukentėti kai kurie nerviniai audiniai, todėl gydytojai ir stengiasi mažinti temperatūrą. Vis dėlto nereiktų skubėti temperatūrą numušti, nes tai natūrali organizmo reakcija į infekciją. Aukšta temperatūra kaip tik padidina sveikų ląstelių atsparumą, gerina kraujotaką, o infekuojančius veiksnius sunaikina. Iš tikrųjų sergančiam organizmui aukšta temperatūra reikalinga. Ji greitina sveikimą, didina pasveikimo tikimybę. Tai įrodyta su įvairiais organizmais, o pirmieji įrodymai gauti bandymų su driežais metu.

Tiesa, širdininkams karštis yra pavojingas. Jie neatsparūs šiluminiams smūgiams, todėl medikai gali turėti ir savų priežasčių, kodėl reikia mažinti aukštą temperatūrą. Nervų ir širdies ląstelės yra jautriausios kaitinimui. Tačiau iki šiol niekas nežino, kodėl. Gal mums pasiseks tai išaiškinti?

Regis, XX a. vidurio klinikose infekciniu užkratu buvo pakeliama onkologinių ir sifiliu sergančių žmonių temperatūra. Ar nėra taip, kad geros praktikos pavyzdžiai ilgainiui užmirštami ir dviratį tenka nuolat atradinėti iš naujo?

Iš dalies taip ir yra. Žmonės dažniausiai mano, kad vėžys yra kažkokia viena liga, o iš tikrųjų tai bendras daugybės tos ligos atmainų pavadinimas. Reikia atsirinkti, kuriems atvejams tinka vienas ar kitas gydymo būdas, o kuriems – ne. Kai kurie neapgalvotai pritaikyti gydymo būdai gali pakenkti. Ir mano prisimintieji gydymo būdai tam tikru metu buvo pristabdyti. Gydytojų entuziazmas labai smarkiai priblėso, kai jie pamatė, kad tam tikromis vėžio formomis sergantiems žmonėms minėti gydymo būdai tik paskatino metastazes.

Nėra jokio vieno gydymo būdo, ypač kalbant apie tokią sudėtingą ligą kaip vėžys. Mes kaip tik ir siekiame atsirinkti, kurioms vėžio formoms gydyti šie būdai gali tikti, o kurioms – ne. Dirbame su vėžinių ląstelių linijomis. Viena iš Vytauto Didžiojo universiteto doktorančių Rasa Žukienė šiemet turėtų iš šios krypties tyrinėjimų ginti mokslų daktaro disertaciją.

Kiek metų dirbate prie šio projekto?

Pradėjome prieš kelerius metus, pavyko gauti pirmus vertingus duomenis. Pavyzdžiui, pastebėjome, kad vienaip šiluma veikia patinų mitochondrijas, kiek kitaip – patelių. Vadinasi, gydymo veiksmingumas gali priklausyti ir nuo lyties, tai yra, parenkant gydymo (hipertermijos poveikio) režimą gali būti svarbu įvertinti ne tik naviko atmainą, bet ir paciento lytį. Tikimės, kad po kelerių darbo metų galėsime jums daugiau apie tai papasakoti.

Pasinaudodama proga norėčiau nuoširdžiai pasidžiaugti, kad ilgalaikiai eksperimentiniai bioenergetikos tyrimai buvo įvertinti skiriant valstybinę mokslo premiją. Norėčiau padėkoti labai draugiškam buvusios laboratorijos kolektyvui ir dabartinei šauniai kolegų grupei, nes ši premija, be jokios abejonės, yra ir jų premija. Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kad mūsų prof. Adolfas Toleikis pagaliau įvertintas už savo neblėstančią meilę mitochondrijoms, kuria jis sugebėjo užkrėsti ir mus visus, savo mokinius. Ir net karščiavimas nuo to neišgydys.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas