Kerinti Vilniaus arkų šviesa

Norint įvertinti senojo Vilniaus žavesį ir išskirtinumą kartais labai praverčia žvilgsnis iš šalies. Dar kartą tuo buvo galima įsitikinti Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje, kurioje Turkijos Respublikos ambasados iniciatyva vasario viduryje buvo surengta Nurgül Saylik (1962–2007) fotografijos paroda Vilniaus arkos. Parodos atidaryme dalyvavo Turkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje J. E. p. Oguz Õzge, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė, mūsų šalies mokslo, kultūros ir visuomenės atstovai, taip pat Vilniuje tuo metu apsilankiusios moksleivės iš Turkijos.

Tai trečioji Nurgül Saylik asmeninė paroda. Pirmoji buvo surengta 2007 m. gegužę tarptautinio festivalio metu Turkijos pietvakarinės dalies populiariausiame Marmario kurorte, kur susitinka Egėjo ir Viduržemio jūrų vandenys. Antroji – tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose. Trečioji paroda surengta Turkijos ambasados Lietuvoje iniciatyva ir skirta fotomenininkės atminimui.

Nurgül Saylik vienuolika metų gyveno Vilniuje, buvo Turkijos ambasados darbuotoja, rūpinosi turkų kultūros sklaida Lietuvoje. Septynerius metus vadovavo nacionaliniam Turkijos šokių kolektyvui Sultans of Lithuania ir vedė šokių pamokas. Šiuo metu šokių kolektyvui vadovauja jos vyras Erdalas Saylik.

Vienuolika metų – pakankamai ilgas laikotarpis pamilti miestą, bet svarbiausia – ne laikas. Senuoju Vilniumi galima susižavėti akimirksniu ir pamilti visam gyvenimui jame pabuvus kad ir pusdienį. Magiška šio miesto galia žinoma nuo seno, patvirtinta iškiliausių autoritetų liudijimais. Ji nereikalauja ypatingų papildomų argumentų ar įrodymų. Tokie skambūs epitetai kaip Mažoji Roma, Šiaurės Atėnai ar Šiaurės Jeruzalė Vilnių lydėjo nuo seno, tiesa, jų prasmė skirtinga. Kad Vilnius turtingas Italijos architektūros dvelksmu tikriausiai niekas nesiginčys, o tai nebūdinga nei Rygai, nei Talinui. Taigi Vilnius toliausiai į šiaurę nutolęs Europos pietų miestas. Gal tikrai nereikėtų pamiršti Milano ir Bario kunigaikštytės Bonos Sforcos, Barboros Radvilaitės anytos, nuopelnų. Tapusi Lietuvos ir Lenkijos karaliene Vilnių siekė padaryti išties europietišku miestu, garsiu ne vien Valdovų rūmais. Šios valdingos valdovės pastangomis buvo klojami tie kultūros ir ekonomikos (prisiminkime kad ir Valakų reformą Lietuvoje) pamatai, kurie vėlesniais laikais šiame mieste leido steigti kolegijas, universitetą, ir tai buvo toliausiai į Europos šiaurryčius nutolęs universitetas. Visa tai Vilniui pelnė Šiaurės Atėnų vardą, kuris sietinas su senosios Alma mater veikla ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais.

Pasakymas Šiaurės Jeruzalė mums asocijuojasi su tikrosios Jeruzalės proproprovaikaičiais, išsibarsčiusiais po Europą, o savo istorinę priebėgą ir antrą tėvynę radusiais būtent šiame žaliomis kalvomis apsuptame mieste ant Vilnios ir Neries krantų. XX a. istoriniai kataklizmai nukirto šią Vilniaus istorijos žaliuojančią šaką, iš esmės pakeitė tautinę miesto gyventojų sudėtį, o į Europos istoriją Vilnius įėjo kaip baisus karo metų žydų litvakų holokausto simbolis.

Vilniuje apstu visų šių čia kadaise buvusių civilizacijų, gyvenusių tautų pėdsakų ir kultūros ženklų, bet Nurgül Saylik fotoobjektyvas jų neieško, nes fotomenininkės akį prikausto kiti dalykai. Jos dėmesio objektas – ne tiek senojo universiteto architektūriniai prašmatnumai, nors tai autorei lengviausias kelias Vilnių palyginti su Roma, tegul ir iš atitinkamo pagarbaus nuotolio. Ne senosios Aukštutinės pilies bokštas ir griuvėsiai traukia jos žvilgsnį, nors tai ir būtų tiesus kelias į Europos viduramžius. Pagaliau net ne Vilniaus arkikatedros bazilikos tauri klasicizmo rimtis jos nuotraukose akimirkai sustabdo laiką ir verčia prisiminti Senovės Graikijos marmure įkūnytas architektūros orderio proporcijas. Viso to Nurgül Saylik nesistengia daryti, sąmoningai renkasi kitą pažinimo objektą. Kokį?

Šių eilučių autorius ryžtasi paprieštarauti tiems vertintojams, kurie įžvelgia turkų fotomenininkės siekį Vilniaus senamiestyje pirmiausia ieškoti sąskambių su savo gimtąja Turkija. Labai norint jų galima aptikti net skirtingiausių kultūrų architektūroje. Kitas dalykas, kad žmogus pats nuo savęs negali pabėgti, nes skirtingus pasaulius mato tomis pačiomis savojoje kultūroje išugdytomis, matyti, lyginti ir vertinti įpratusiomis akimis. Palyginimo matai ateina iš savosios kultūros. Todėl Nurgül Saylik nuotraukoje ir atsiranda Vilniaus Efesas – net ir savitai menininkei sunku, o gal neįmanoma pabėgti nuo pačios savęs, nuo iš kūdikystės su motinos pienu siurbtų Turkijos vaizdų ir įvaizdžių. Tie kultūriniai simboliai yra kiekvieno iš mūsų tapatumo dalis, didžiausias turtas, su kuriuo žmogus gali keliauti per skirtingas šalis, kultūras ir epochas neprarasdamas savęs kaip savo tautos atstovo šioje žemėje. Tad specialiai gal ir neieškodamas turkas Vilniuje visada atras savąjį Efesą, graikas – Akropolį, o italas – miniatiūrinius Romos architektūros modelius. Vilnius tuo ir išskirtinis, kad kiekvieno apsilankiusiojo širdyje pažadina joje glūdintį vaizdą, prikelia asociacijas, užkuria vaizduotės ugnį ir priverčia greičiau tekėti gyslomis kraują. Vilnius teikia nuolatinį pažinimo džiaugsmą ne išstumdamas svetimus įvaizdžius, bet juos prikeldamas, sustiprindamas, išryškindamas, jeigu pritaikysime fotografijos meno ir technologijos terminą.

Tai matyti kad ir fotografijoje Namas su vynuogynu, kur kuklus mūsų krašto vijoklis autorei prikelia Turkijos vynuogienojų prisiminimus. Ir tai labai gražu, naujai žadina ir mūsų pačių asociacijas, nes juk visada malonu kartu išgyventi bendrus jausmus. Jie labiausiai ir suartina žmones.

Turkų fotomenininkė jautri detalėms, pastebi Vilniaus senamiesčio kiemelių architektūrinius subtilumus, pro kuriuos praeiname kas dieną ir taip įprantame nepastebėti tų ypatumų, kaip oro, kuriuo kvėpuojame. Šių eilučių autorius turi prisipažinti, kad veikiausiai ne kartą yra ėjęs, skubėjęs, bėgęs pro tas rusvas duris, užfiksuotas nuotraukoje, bet negi maža senamiestyje gražių durų. Reikėjo menininkės akies, gal daugiau net širdies, kad ji iš paprastų rusvai dažytų durų sukurtų nedidelį šedevrą Raudonos durys į gėrį. Pats pavadinimas tiek išplečia asociacijų lauką, kad nejučia prie šios nuotraukos sustoji ir pradedi kurti istoriją, pasakojimą, kurį provokuoja ši nuotrauka. Ko gero, iš visų parodoje matytų nuotraukų ši įtaisiausia, šios durys ilgiausiai išlieka atmintyje, nors parodos pavadinimas Vilniaus arkos, tad pagrindinis akcentas lyg ir turėtų būti skirtas arkoms ar vartams. Pagaliau arka, vartai ar durys – esmė ta pati, nes kažkur veda. Tarsi atskiria mažų mažiausiai du skirtingus pasaulius – šį ir aną, į kurį dar reikės patekti. Beje, teigiama, kad turkiškai ir lietuviškai žodis arka skamba beveik identiškai.

Nurgül Saylik nebūtų moteris, jeigu nepasižymėtų ypatinga pajauta spalvai, ypač geltonai, atidumu žaliai, gal ir mėlynai. Ji pastebi iš bendro tamsaus fono išnyrančio vijoklio ar kito augalo spalvinį kontrastą su aplinka ir priverčia nustebti, kad tokiuose paprastuose dalykuose gali slypėti tiek poezijos, o gal ir neįmintos paslapties. Senąjį Vilnių turkų fotomenininkė žiūrovui atveria tarsi iš paslaptingos perspektyvos, kur žvilgsnį traukia tolumoje išnyranti šimtmečius skaičiuojanti siena, keistų statinėlių ar priestatėlių persiklojantys tūriai, keista šviesa nutviekstas augalas ar šventovės bokštas. Tai meninio pažinimo keliu einančiojo vilionė ilgam nesustoti, bet bandyti sekti paskui paslaptį.

Paroda padėjo geriau su Vilniumi susipažinti dešimčiai vidurinės mokyklos mergaičių ir dviem mokytojoms – Hatice Gūrtas ir Cansu Cam iš Manisos miesto Turkijoje. Gal todėl joms ir kilo įspūdis, kad Vilniuje daug pastangų dedama siekiant išsaugoti senovinius pastatus. Viešnios norėjo užmegzti ryšius su panašia mokykla Lietuvoje, kur būtų mokoma megzti, siuvinėti, daryti žaislus ir panašiai. Turkaites domino, kokias medžiagas naudoja lietuvaitės, kad ir gamindamos žaislus iš lino. Kas dar krito į akį? Turkijoje labai mėgstamos ryškios spalvos, o Lietuvoje jos matė daug pilkos spalvos. Gal todėl, kad vasaris? Lietuviai labai santūrūs ir net šalti žmonės, susitikę nepuola kits kitam į glėbį. Taigi visiškai kito temperamento žmonės, kitos kultūros šalis. Gal dėl to ir esame vieni kitiems įdomūs.

Gediminas Zemlickas