Per kančias – į žvaigždes

Antrą kartą paeiliui Lietuvos mokslo premijos buvo teikiamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose. Bet ir šių rūmų Didžioji salė pasirodė esanti ne per didelė norintiesiems pasveikinti laureatus – bendradarbiams, kolegoms, šeimos nariams ir giminaičiams. Laureatų pagerbimo renginys ir turėtų būti svarbiausia mūsų mokslo šventė, kurioje galėtų dalyvauti kuo daugiau žmonių, gal net visi norintys. Juk kalbėdami apie mokslo žinių sklaidą visuomenėje, mokslo populiarinimą, ar ne šią žmones telkiančią ir vienijančią mokslo galią turime mintyje?

Deja, šiemet kovo 4 d. pageidavusiųjų patekti į mokslo premijų teikimo ceremoniją dalyvių skaičius buvo ribojamas. Matyt, atsižvelgta į pernykštę patirtį, kai obuoliui nebuvo kur nukristi. Apskritai Vilniuje nelabai rastume rūmus, kur tokią šventę būtų galima surengti, nes Kongresų rūmus ar Siemens areną mokslininkams išsinuomoti ne pagal kišenę. Tikriausiai padėtį nelabai pagerins ir po rekonstrukcijos kovo 18 d. duris atvėrusi Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salė, nes juk kvadratinių metrų joje nepadaugėjo. Žodžiu, lieka padėkoti Vyriausybei, kad po savo stogu priėmė mokslo šventės dalyvius.

Smegenų galios trūkumas kandžiojasi

Iškilmingą posėdį, skirtą 2007 m. Lietuvos mokslo premijų laureatams apdovanoti, pradėjo premijų komisijos pirmininkas akad. Zenonas Rokus Rudzikas. Įžangos žodyje jis priminė, kad tūkstančius metų mūsų protėviai gyveno iš savo darbščių rankų triūso, o pastaraisiais šimtmečiais – vis daugiau iš savo protinės veiklos. Dabar galima kliautis mokslo žiniomis ir intelektu naudojantis pilkąja smegenų substancija.

Z. R. Rudzikas priminė neseniai žurnale The Economist pasirodžiusį straipsnį Smegenų galios trūkumas pradeda kandžiotis. Jame pabrėžiama, kad dėl menko Rytų Europos šalių universitetų finansavimo, atsilikusios pramonės, blogėjančios demografinės padėties protų nutekėjimas tampa negrįžtamas. Ar tai suvokiama Lietuvoje, ar imamasi pakankamai priemonių šiam procesui pristabdyti? – kiek retoriškai klausė Z. R. Rudzikas, tikriausiai vildamasis sulaukti teigiamą atsakymą. Europos Sąjungos mokslo komisaras Janezas Potočnikas yra sukūręs tarptautinę ekspertų grupę Mokslas augimui. Ši grupė teikia analitines apžvalgas strateginiais klausimais. Jau parengtas trečiasis dokumentas Universitetai ir valstybinės mokslo institucijos Europos mokslo erdvėje. Jame pabrėžiama, kad būtina tokių institucijų įvairovė, universitetų vaidmuo mokslo sistemoje, o svarbiausia – akcentuojama veiklos kokybė (excellence) kaip esminis kriterijus.

Profesorius kalbėjo apie pagarbą mokytojo, dėstytojo, mokslininko profesijai, jų prestižo visuomenėje kėlimą, deramą moralinį ir materialinį jų kūrybinio darbo vertinimą, nes tai būtina tautos išsilavinimo gerinimo prielaida. Kartu tai yra šalies ekonomikos didelę pridėtinę vertę kuriančios pramonės, naujų technologijų įsisavinimo, konkurencingos ekonomikos plėtros galimybė.

Ar Lietuvoje yra daug kūrybingų asmenybių? Z. R. Rudzikas pasiūlė pažvelgti kad ir į salės prezidiume sėdinčius naujuosius mokslo premijų laureatus – jie yra geriausias mūsų tautos kūrybingumo įrodymas. Premijuoti jų darbai – reikšmingi fundamentinio ir taikomojo pobūdžio laimėjimai kiekvienoje mokslo srityje bei kryptyje.

Šviečiantys Lietuvos ateičiai

Mėgindamas trumpai ir lakiai apibūdinti dabartinių mokslo premijų laureatų padėtį moksle ir visuomenėje Z. R. Rudzikas jiems pritaikė lotynišką posakį, kurį galima išvysti ant Vilniaus universiteto senosios astronomijos observatorijos pastato: Per aspera ad astra – per kančias į žvaigždes. Profesorius priminė, kokios tos mūsų dienų mokslo žmogaus kančios: finansiniai nepritekliai, kritika iš kairės ir dešinės kai vertinami mokslo darbai, besitvenkiančių reformų atmosfera, o per ją juk tenka prasiveržti norint pasiekti žvaigždes. Bet šiandien mūsų laureatai – tai šviesuliai, šviečiantys Lietuvos ateičiai.

Z. R. Rudzikas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje mažėja mokslininkų ir dėstytojų kvalifikacijų ženklų: nebeliko docento ir profesoriaus pedagoginių vardų, liko tik tokios pareigos. Habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo procedūra jau penkti metai suspenduota, nors pagal galiojantį LR Mokslo ir studijų įstatymą jis turėtų būti teikiamas. Norintieji šį laipsnį gali įgyti užsienyje – Lenkijoje ar Vokietijoje, ir Lietuvoje nostrifikuoti.

Taigi šiomis ne visai stabiliomis sąlygomis Lietuvos mokslo premijos laureato vardas įgyja ypatingą reikšmę. Bent jau įžangos žodžio autorius įsitikinęs, kad, nepaisant visų reformų, Lietuvos mokslas išliks. Nesvarbu, ar universitetų rektorius ir mokslo institutų direktorius rinks visi institucijos darbuotojai, ar tik mokslo darbuotojai, senato nariai, o gal juos paskirs institucijos taryba, Lietuvoje mokslininkai neišnyks. Jeigu bus mokslininkų, bus ir šviesuolių, kurie savo kūryba garsins Lietuvą pasaulyje. Juos anksčiau ar vėliau tinkamai pagerbs tauta ir jos išrinkta valdžia.

Premjero žodis

Toliau sveikinimo žodis buvo suteiktas Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui. Vyriausybės vadovas priminė, kad Europos Sąjunga skatina visas šalis nares ir toliau didinti investicijas į mokslą, žinias ir mokslinius tyrimus. Tuo keliu eina ir Lietuva, kuri iš ES struktūrinės paramos net dešimtadalį lėšų skirs mokslui.

Neatrodė, kad Ministras Pirmininkas būtų skausmingai reagavęs į Mokslo premijų komiteto pirmininko Z. R. Rudziko kritiškus žodžius dėl aukštojo mokslo reformos. G. Kirkilas net pakvietė daugiau diskutuoti su pritariančiais ir nepritariančiais reformai, su socialiniais partneriais ir įvairiomis organizacijomis. Mokslui reikia reformų, nes tik taip paskatinsime studijų bei mokslininkų rengimo kokybę.

Ministras Pirmininkas prisipažino dideles viltis siejantis su būsimaisiais mokslo, studijų ir verslo centrais (slėniais). Tai galimybė mokslui ir verslui vienas kitą labiau įkvėpti, o verslui daugiau investuoti į mokslą ir tyrimus. Jeigu pavyks paskatinti šį procesą, mokslas ir verslas išties taps socialiniais partneriais.