Dešimtasis, jubiliejinis

Prie šio „Mokslo Lietuvos“
numerio išleidimo prisidėjo VU Onkologijos institutas

Iš prakalbų gali atrodyti, kad kone kiekvienas užkopęs į tribūną sugebėtų vadovauti departamentui, ministerijai, o gal ir visai valstybei. Reikalinga tik viena sąlyga – kad kiti netrukdytų. Blogiausia, kad trukdančiųjų daug daugiau negu talkinančiųjų. Interesų grupių ir grupuočių, klanų ir klanelių tarpusavio trintyje konkurencijos girnos sumala viską – ir ordinarinę, ir ekstraordinarinę mintį. Konkurencijos veiksnys taip išaukštintas, tarsi būtų duotybė iš dangaus, nors kitose Europos šalyse vis dažniau ir garsiau skamba kitas žodis – bendradarbiavimas.

Tačiau lietuviui bendradarbiauti, vadinasi, prarasti dalelę savęs. Mūsų genome būtent konkurencijos genui tenka išskirtinė vieta – daugelio ilgai engtų tautų ypatybė. Kalbėti apie bendrą labą, visuomeninį interesą, šalies žmonių gerovę – tai jau visai iš kito repertuaro, giliuose vandenyse paskendusių varpų skambčiojimas.

Savo vietos istorijoje dar neieško

Kodėl šios mintys kyla, kai reikėtų rašyti apie Lietuvos mokslininkų sąjungos X suvažiavimą? Todėl, kad prisimenant II ir III, taip pat daugelį po to vykusių suvažiavimų, darosi ne visai linksma. Sąjūdietiškos dvasios altruistus ir idealistus tribūnose bei gyvenime po truputį, iš pradžių nepastebimai, keitė vis pragmatiškesni ir valdingesni kalbėtojai. Sunku būtų apibūdinti dabartinius X suvažiavimo dalyvius ir kalbėtojus, nes pats numeris – dešimtasis – reiškia juk ne šiaip skaičių. Tai ir visų prieš tai buvusių suvažiavimų tam tikra patirtis, viltys ir nusivylimai, kai kam gal ir nostalgija dėl išgaravusio pirmųjų suvažiavimų entuziazmo, kuris kaip jaunystė niekados nebegrįš. Kitiems siejasi su idealo ir siekių neatitikimu tikrovei, kuri dažniausiai yra daug pilkesnė už įsivaizduotas ar sapnuose regėtas spalvas.

Akivaizdu, kad nuo I suvažiavimo visi tapome bent 18 metų vyresni. Gaila, bet jaunų veidų X suvažiavime beveik nematėme, su viena kita reta išimtimi, ir tai yra bene blogiausias simptomas.

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungai (LJMS) suvažiavime atstovavo pareigingoji Brigita Serafinavičiūtė, skaičiusi pranešimą vietoj pirmininko, kuris į suvažiavimą neatvyko. Buvęs LMS skyrius – LJMS pagal savo priimtus įstatus dabar yra savarankiška organizacija, nors jos atstovai ir deleguojami į LMS tarybą. Gal jauniems žmonėms nėra jauku toje šiek tiek įdiržusioje aplinkoje?

Kai kurie pastebėjimai. LMS gimė kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūdikis, ir tai tiesiog būtina prisiminti Sąjūdžio 20-mečio proga. Artėjant birželiui apie tai bus vis daugiau kalbama ir rašoma. Būtų gaila, jeigu tuose prisiminimuose Sąjūdžio grupių veikla Lietuvos mokslo institutuose ir aukštosiose mokyklose nukeliautų į antrą ar trečią planą. Įdomu, kad apie LMS kaip Sąjūdžio visuomeninį darinį suvažiavime pirmiausia prabilo sveikintojai – Nerija Putinaitė ir Eugenijus Butkus, vienu sakiniu savo ataskaitiniame (kartu ir rinkiminiame) pranešime užsiminė LMS pirmininkas Antanas Kulakauskas. Vadinasi, žmonėms LMS pirmiausia asocijuojasi su Sąjūdžiu ir permainoms pakilusia Lietuva. Tai įpareigoja. Gaila, neišgirdome pranešimo apie LMS narių veiklą Sąjūdyje – praleista labai gera proga išplėtoti reikšmingą temą, prisiminti aktyviausius to meto permainų reiškėjus mokslo sistemoje. Gal parakas saugomas birželiui? Susidaro įspūdis, kad LMS dar per jaunas organizmas, kad ieškotų savo vietos istorijoje. Nors reikėtų. Tie, kas prisimena kad ir fizikų iniciatyvas, aktyvumą mūsų nepriklausomos valstybės priešaušriu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, vargu ar gali visa tai lengvai pamiršti.

Pigios darbo jėgos laikai baigėsi

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys ir I LMS suvažiavimo dalyvis, pažymi, kad baigėsi laikai, kai garsėjome pigia darbo jėga. Privalome plėtoti aukštąsias technologijas, mokslui imlią pramonę ir ieškoti savo vietos greitėjančiame ir globalėjančiame pasaulyje. Demokratijos sąlygomis išauga organizuotos pilietinės visuomenės vaidmuo. Viena tos visuomenės dalis yra mokslo darbuotojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie turi imtis daug svarbesnio negu ligi šiol vaidmens. Tai pabrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kituose dokumentuose. To nereikėtų pamiršti, kai eilinį kartą tobulinamas Mokslo ir studijų įstatymo projektas – svarbu, kad būtų išgirsta mokslo bendruomenės nuomonė. Svarbu įsiklausyti taip pat į politikų ir valstybės vadovų nuomonę, nes visų mūsų tikslai yra tie patys, tik vertinama iš skirtingo regos taško. Ir vis dėlto akademinės bendruomenės balsas turėtų būti stipresnis – to Z. R. Rudzikas ir linkėjo suvažiavimo dalyviams.

Pasak Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktoriaus Sigito Renčio, jau beveik 20 metų Lietuvos mokslininkai turi galimybę diskutuoti bendraisiais mokslininkų veiklos klausimais. Tik ne visada šia galimybe pasinaudojama, bet tai priklauso ir nuo pačių mokslininkų aktyvumo. Valstybinės institucijos, kurios įkurtos tam, kad padėtų mokslininkams, pasak S. Renčio, labai įdėmiai įsiklauso į mokslininkų nuomonę. Antai 2008 m. Lietuvos valstybiniame mokslo ir studijų fonde didžiulei Vyriausybės patvirtintai programai Šalies mokslo plėtros skatinimas skirta beveik 42 mln. litų. Tai 12 mln. litų daugiau negu buvo skirta 2007 metais.

S. Renčys priminė, kad šiandieniniame pasaulyje mokslui skiriama labai daug dėmesio. Tai patvirtino ir suvažiavimo išvakarėse LR Finansų ministerijoje vykusi konferencija. Buvo kalbama apie Europos Sąjungos biudžetą, kartu svarstyta, kaip remiantis biudžetu būtų galima keisti Europą. Reikšmingą biudžeto dalį turėtų sudaryti moksliniams tyrimams skiriamos lėšos. 2008 m. buvo numatytas 11 proc. augimas, bet tai per mažas prieaugis, o atsiliekančioms šalims tas rodiklis turėtų būti dar didesnis.

Anot S. Renčio, daug dalykiškų idėjų būtų galima įgyvendinti rengiant, svarstant ir priimant naująjį Mokslo ir studijų įstatymą. Nesinorėtų vieno: kad akademinė bendruomenė susipriešintų svarstydama šio įstatymo projektą. Kitaip tariant, mažiausia, ko reikėtų, tai skirstyti institucijas ir žmones į blogus ir novatoriškus, viską toli į priekį numatančius. Jau gana to susipriešinimo, todėl kalbėtojas suvažiavimui linkėjo konstruktyvaus ir mobilizuojančio darbo visų labui.

Vienužiams dar sunku burtis

Dar vieną nišą, kurioje LMS galėtų sėkmingai veikti, atskleidė LR Švietimo ir mokslo ministerijos Studijų kokybės vertinimo centro direktorius dr. Eugenijus Stumbrys. Socialinei partnerystei aukštojo mokslo kokybės srityje įgyvendinti siūloma įsteigti Nacionalinį aukštojo mokslo kokybės forumą, o laisvoms diskusijoms Forumo konferencijoje organizuoti ir sprendimams laisvų kolektyvinių derybų būdu priimti įkuriama 8 narių keturšalė Forumo taryba, į kurią aukštosios mokyklos, studentai, darbdaviai ir Vyriausybė įsipareigoja deleguoti po du narius. Viena iš šalių yra akademinės bendruomenės atstovai. Kad tą „bendruomenę“ sudarytų ne vien institucijų vadovai (Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir Lietuvos kolegijų direktorių konferencija), taryboje savo vietą turėtų rasti ir LMS atstovai kaip eilinio mokslininko ir dėstytojo nuomonės reiškėjai. Tokia E. Stumbrio nuostata.

Kitaip negu mokytojai, kurie išmokę ginti savo interesus, mokslininkai, pasak E. Stumbrio, yra vienužiai, tad jiems sunkiau susiburti. Todėl LMS galėtų ryžtingiau užsiimti mokslininkus vienijančia veikla.