Dešimtasis, jubiliejinis

Dr. Stasio Bačkaičio sveikinimas

JAV lietuvių bendruomenės vardu LMS suvažiavimą pasveikino šios Bendruomenės krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams dr. Stasys Bačkaitis. Jo laiške apie LMS sakoma: „Ši Sąjunga kaip nevalstybinė organizacija turi būti objektyvi Lietuvos mokslinio intelekto vienytoja ir skaidrus, aiškus bei produktyvus instrumentas formuojant Lietuvos mokslo plėtrą ir kryptingumą. Sąjungai ypač svarbu įtraukti studentiją į savo mokslinių darbų veiklą, skatinti moksleivių susidomėjimą mokslu, gerinti jų pasirengimą įsitraukti į mokslininkų gretas. Mes, JAV lietuviai, didžiuojamės Lietuvos moksliniais laimėjimais ir mokslinėje srityje visuomet būsime pasirengę ištiesti Jums bendradarbiavimo ranką tiek dalydamiesi žiniomis, tiek prisidėdami prie Jūsų mokslinės plėtros poreikių bei veiksmingumo formavimo. “

Laiško pabaigoje S. Bačkaitis suvažiavimo dalyviams priminė vienos JAV mokslininkų profesinės organizacijos iššūkį: „Jeigu ne mes – tai kas? Jeigu ne dabar – tai kada? Jeigu ne čia – tai kur?“

Už mus pačius niekas kitas nepadarys

Savo programiniame pranešime LMS ir Lietuvos mokslo politika Antanas Kulakauskas pamėgino išryškinti du klausimus. Pirmasis – kaip bemaž per 20 metų keitėsi LMS vaidmuo šalies mokslo ir studijų politikoje, pagaliau kaip per tuos metus evoliucionavo pati LMS. Antrasis klausimas: kurlink dabar evoliucionuoja Lietuvos mokslo ir studijų politika?

Tai esminiai ir tarpusavyje susiję klausimai, į kuriuos neatsakius apskritai neįmanoma vertinti LMS. Pagal tikslus ir siekius LMS kaip Sąjūdžio organizacija kūrėsi 1988 m., o LMS pirmasis suvažiavimas vyko 1989 m. pabaigoje. Tuo metu tai buvo labai masiška organizacija, vienijusi visuomeniškai aktyviausius šalies mokslininkus ir dėstytojus, siekusius pertvarkyti posovietinę mokslo sistemą pagal europietiškus ar vakarietiškus mokslo ir studijų sistemos funkcionavimo modelius. Tai buvo „iš apačios“ susikūrusi organizacija, labai energingai pasireiškusi to meto mokslo pertvarkoje. Paskutinįjį XX a. dešimtmetį šalies mokslo ir studijų gyvenime sunku įsivaizduoti be LMS iniciatyvų ir veiklos. Gaila, bet A. Kulakauskas kažkodėl nepaminėjo, ko gero, esmingiausio to dešimtmečio LMS veiklos rezultato: inicijuoto, kurto ir 1991 m. priimto LR Mokslo ir studijų įstatymo. Dėl šio įstatymo šalies mokslo ir studijų sistema daugmaž normaliai galėjo funkcionuoti per pirmąjį nepriklausomos valstybės dešimtmetį vykstant didžiulėms permainoms ir virsmams žemės ūkyje, pramonėje bei socialiniame gyvenime.

Ilgainiui LMS vaidmuo ėmė slopti. Tai atsispindėjo tiek narių skaičiaus mažėjimu, tiek pilietiniu ir visuomeniniu sąjungos veikimu. Šiuo metu LMS yra 21 skyrius, 4 grupės ir, pasak A. Kulakausko, beveik 600 narių (LMS Tarybos veiklos ataskaitoje nurodyti 427 nariai). Pasak LMS pirmininko, tai maždaug šeštadalis potencialių Lietuvos mokslininkų, tad visos galimybės toli gražu neišnaudotos.

Lygindamas su kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių to meto procesais A. Kulakauskas labai panašias tendencijas pastebi ir kitose pokomunistinėse šalyse. Nėra gera tendencija, jeigu norime protingos mokslo politikos. Tam tikru metu iniciatyva buvo perleista partijoms ir valdžiai, iš kurių tuščias reikalas laukti, kad būtent jos sukurs protingą mokslo ir studijų politiką. Bent jau politologas A. Kulakauskas tokias viltis vadina nepamatuotomis ir neprotingomis. To niekur nebuvo, nėra ir nebus, kad interesų grupių konkurencijoje nedalyvaujant mokslui, galėtų būti suformuota mokslininkus tenkinanti politika. Ji natūraliai susiformavo tokia, kokia ir turėjo susiformuoti mokslininkams nedalyvaujant.

Nepakanka to, kad mokslininkai dorai dirba savo tiesioginį mokslinį darbą. Jie dar turi skirti pakankamai laiko ir dėmesio pilietinei veiklai, ir ji šiuo atveju labai glaudžiai susipynusi su mokslininkų profesine veikla. Pirmiausia būtina diskutuoti tarpusavyje dėl savo interesų, savo sričių mokslo raidos ir perspektyvų, jų derinimo politiniu lygmeniu su kitų mokslo sričių ir šakų atstovais. Be materialinių išteklių mokslas nedaromas, o tuos išteklius reikia užsitikrinti. Taigi maža rūpintis tik savo darbo vieta. Net savo institucija rūpintis šiandien toli gražu nepakanka, nes valdžios ir politikų priimtais sprendimais mokslo žmonės dažniausiai (beveik visada) lieka nepatenkinti.

Demokratija ir tiesos sakymas – sinonimai

Anot kalbėtojo, malonių žodžių vienas kitam sakymo laikus reikėtų pamiršti, nes demokratija neįmanoma be tiesos sakymo ir kritikos. Blogiausia, kai sveika kritika priimama kaip priešiška veikla, o šitaip manantieji, pasak LMS pirmininko, nėra demokratiškai nusiteikę asmenys, nes taip jie nepripažįsta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės.

Sąlyginės laisvės
sąlygomis

A. Kulakausko nuomone, iškart po Nepriklausomybės paskelbimo šalies politinė valdžia išvis neturėjo kryptingos mokslo ir studijų politikos. Šią politiką dar kiek reglamentavo du Konstitucijos straipsniai, tiesiogiai susiję su mokslu. Tai straipsnis, užtikrinantis universitetinių aukštųjų mokyklų autonomiją (de facto autonomija buvo taikoma ir valstybiniams mokslo institutams), ir antras straipsnis, kuriame kalbama apie mokslo ir kūrybos laisvę. Tos laisvės ribos nustatomos „iš viršaus“, tačiau dalyvaujant patiems šių sričių – mokslo ir kūrybos – atstovams, su jais tariantis.

Štai tokios sąlyginės laisvės sąlygomis mokslo ir studijų institucijos pasinaudojo didindamos studentų ir naujų aukštųjų mokyklų skaičių. Tačiau nuolat stingant lėšų valdžia dar praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje ėmėsi „kietesnės“, labiau reguliuojančios politikos. Beje, tą valdžios nustatomą politiką vykdyti buvo pasitelkiami patys mokslininkai.

Vis dėlto didžiausia bėda, bent jau vertinant politologo žvilgsniu, buvo ta, kad Lietuvoje ligi šiol nesama demokratinėje valstybėje tinkamo mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmo. Dėl to stringa numatoma mokslo ir studijų reforma. Vieną poziciją užima Vyriausybė, pasisakanti už aptariamos sistemos reguliavimą, siekianti stiprinti administracinį biurokratinį pradą. Kita pozicija – priešintis „retežių politikai“, iš viršaus diegiamam vis griežtesniam reguliavimui, iš esmės paliekant viską taip, kaip yra, nors ir šiek tiek modifikuojant.

Pasak A. Kulakausko, abi šios pozicijos nėra tinkamos. Blogai, jei tik Seimas ar vykdančioji valdžia imasi formuoti mokslo ir studijų politiką, nes šią sritį išmanančių žmonių valdžios struktūrose nėra daug. Tada sunku tikėtis ir gerų sprendimų. Nepadeda ir pasižvalgymas po užsienio patirtis nesukant galvos, kodėl Švedijos ar Danijos modeliai neprigyja Lietuvoje. Pirmiausia reikėtų rūpintis, kad Lietuvoje būtų sukurtos tos pačios sąlygos kaip minėtose šalyse, tada ir tenykščiai modeliai čia pasiteisintų. Pamirštama esminė mintis, kurią galime vadinti ir bendruoju demokratijos principu: to sėkmingo modelio neįmanoma sukurti į mokslo politikos formavimą neįtraukus visų suinteresuotų ir organizuotų šalių atstovų. Maža pasitelkti universitetų, kolegijų, institutų administracijų atstovus, nes pagal dabartinius įstatymus administracija yra teisiškai atskirta nuo mokslo bendruomenės. Kaip tokiomis aplinkybėmis turi būti įgyvendinami šių institucijų autonomijos principai? Apie tai net nediskutuojama. Antanas Kulakauskas siūlo diskutuoti.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas