Šalčiu ir lazeriu

Medicinos laimėjimai padeda išgyventi vis daugiau ir vis mažesnio svorio naujagimių. Tačiau susiduriama su nauja problema - didėja neišnešiotų naujagimių retinopatijos epideminė banga. Tai viena svarbiausių vaikų aklumo priežasčių visame pasaulyje. Šia liga serga tik neišnešioti naujagimiai. Nė vienam ką tik gimusiam naujagimiui šios ligos nebūna, bet jam augant ir pasiekus tam tikrą stadiją, aklumo tikimybė siekia apie 50 proc. Ne kiekvienas neišnešiotas naujagimis suserga retinopatija, tačiau jeigu liga progresuoja, gydyti būtina.

Lietuvoje taip pat ieškoma kovos su naujagimių aklumu būdų. Mūsų šalies gydytojų modifikuota gydymo metodika padeda visiškai išvengti aklumo.

Rugsėjo 14-16 d. Vilniuje vyko Pirmoji pasaulinė neišnešiotų naujagimių retinopatijos konferencija. Jos tema: Neišnešiotų naujagimių retinopatija - ar aklumas stabdomas? Konferencija skirta 225-ajam Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto jubiliejui paminėti.

Į pirmąjį tokį Lietuvos medicinos istorijoje kongresą užsiregistravo 53 šalių oftalmologai iš visų žemynų. Dalyvavo žymiausi šios srities pasaulio specialistai. Apie tai kalbamės su viena kongreso organizatorių Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centro Akių ligų skyriaus vedėja gydytoja oftalmologe daktare Rasa Bagdoniene. Kalbamės su gydytoja oftalmologe Rasa Bagdoniene.Mokslinės konferencijos veja viena kitą. Kada gydytojai turi laiko gydyti ligonius?

Nesutinku, kad konferencijų daug. Priešingai, jų per maža. Konferencijos tam ir rengiamos, kad geriau gydytume.

Kuo reikšminga ši konferencija, skirta neišnešiotų naujagimių retinopatijai?

Ji daug kuo ypatinga ir reikšminga. Tai apskritai pirmasis pasaulyje neišnešiotų naujagimių retinopatijos specialistų kongresas. Jame dalyvauja Rytų ir Vakarų šalių specialistai. To dar nėra buvę.

Kaip galėtumėte paaiškinti šį faktą, kad tokia konferencija vyksta tik dabar?

Rytų ir besivystančiose šalyse prieš 10-20 metų šios ligos išvis nebuvo, nes neišnešioti naujagimiai tiesiog neišgyvendavo. Jų nemokėta išauginti. Dabar, kai daugeliui šalių tampa prieinama naujausia aparatūra, skirta neišnešiotiems naujagimiams auginti, patobulėjo inkubatoriai, medikamentai ir naujagimių priežiūra, visose šalyse išgyvena vis daugiau neišnešiotų naujagimių. Tačiau išgyvenusiesiems gresia aklumas. Būna, kad sutrinka klausa bei judėjimo aparatas, gali išsivystyti cerebrinis paralyžius ir kitos ligos.

Kodėl šios ligos gali išsivystyti būtent neišnešiotiems naujagimiams? Klausimas lyg ir trivialus, tačiau mums svarbu specialisto atsakymas.

Jei naujagimiai gauna daugiau deguonies, mažesnė tikimybė, kad išsivystys cerebrinis paralyžius, bet kartu didėja tikimybė, kad papildomas deguonis pakenks akims. Mažiau deguonies gavusių naujagimių akys bus sveikos, bet užtat gali būti pažeistos smegenys, jie gali susirgti cerebriniu paralyžiumi. Medikams pediatrams išlaviruoti labai sunku. Reikia didelės patirties gydant neišnešiotus naujagimius ir augančius vaikus.

Gal gydytojai, siekdami optimalių sprendimų, naudojasi tam tikrais modeliais ar kitomis tiksliomis metodikomis?

Deja, griežtų matematinių formulių čia nėra. Kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakartojamas, tad gydytojai gali orientuotis pagal įprastus parametrus - neišnešioto naujagimio svorį, amžių, sveikatą, ligas. Pagal visa tai parenkamas ir taikomas gydymas, skiriama atitinkama priežiūra.

Mokslui plėtojantis išgyvena vis mažesni gimę naujagimiai, kūdikiams sudaroma vis artimesnė motinos organizmui aplinka.

Ir vis dėl to dirbtinė aplinka keršija naujomis ligomis, o viena jų - neišnešiotų naujagimių retinopatija.

Taip, tai jauna liga, pirmą kartą aprašyta tik XX a. viduryje, tiksliau, 1942 metais. Gydyti pradėta tik septintajame-aštuntajame praeito amžiaus dešimtmečiais. Nebuvo žinoma, kokia tai liga, kokių reikia imtis gydymo būdų, priemonių. Katarakta, glaukoma jau reiškėsi ir prieš tūkstančius metų, šios akių ligos aprašytos nuo seniausių laikų, o neišnešiotų naujagimių retinopatija telpa į vieno žmogaus gyvenimo tarpsnį. Garbingiausias mūsų kongreso narys - tai pasaulinio neišnešiotų naujagimių kongreso garbės prezidentas prof. Arnalas Patzas (Arnall Patz), gyvenantis Baltimorėje, JAV. Dėl amžiaus - jam 95-eri metai - ir sveikatos problemų į Vilnių atvykti negalėjo, nors ir labai norėjo. Teigiama, kad jo šaknys Lietuvoje, profesorius yra žydų tautybės. Būtent A. Patzas vienas pirmųjų ištyrė neišnešiotų naujagimių retinopatijos priežastis, ėmė gydyti šiuos ligonius.

Taigi Vilniuje susitinka Rytai ir Vakarai. Pirmą kartą pasaulyje šia tema vienu metu diskutuoja toks didelis specialistų būrys. Nė viename šiai problemai skirtame tarptautiniame renginyje nėra buvę iškart tiek daug šios ligos gydymo ‘žvaigždžių’, aukščiausio lygio specialistų ir ekspertų. Įprastuose tarptautiniuose kongresuose jų paprastai dalyvauja 2-3, tad nuostabu Vilniuje matyti iškart 16 šios srities didžiųjų žinovų. Renginys įgauna labai solidaus medicininio forumo reikšmę.

Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo pažangesnė medicina, vadinasi, išgyvena vis daugiau neišnešiotų naujagimių. Bet tada dažnesni ir retinopatijos atvejai?

Labai ryškus poslinkis į ‘kairę’ - gimsta vis mažesni ir mažesni naujagimiai. Dabar išsivysčiusiose šalyse išmokta išauginti net mažiau kaip 400 g sveriančius naujagimius. Bet labai didelė tikimybė, kad jie augdami susirgs akių ir kitomis ligomis. Lietuvoje išauginami 500-600 g neišnešioti naujagimiai, ir jų retinopatijos problema gana aštri. Indijoje ir kai kuriose kitose Rytų šalyse šia liga neretai serga net 1,5-2 kg naujagimiai. Pagal statistiką JAV kasmet apanka apie 500 neišnešiotų naujagimių, ir tai vyksta dabar.

Žodžiu, daugeliui Rytų ir Vakarų valstybių tai svarbi problema. Apskritai dar jokioje šalyje nesukurta motinos organizmui visiškai tapati aplinka. Dėl to ir išsivysto ligos.

Kiek Lietuvoje dažna neišnešiotų naujagimių retinopatija? Kitaip tariant, kiek mums aktuali ši problema?

Kiekvienas aklas vaikas yra did˛iulis skausmas ir papildomos išlaidos šeimai, našta valstybei. Štai mūsų asmeninė patirtis dirbant kartu su gydytoja dr. Rasa Sirtautiene. Mes šiuos ligoniukus gydome nuo pat pirmos dienos, kai jie buvo pradėti gydyti Lietuvoje. Jeigu to nedarytume, tai iš 379 gydytų vaikų 300 garantuotai jau būtų apakę. Dabar jie beveik visi mato, yra darbingi, kai kurie iš jų mato 100 procentų. Taigi daugelį šių ligonių visiškai išgydėme.

Kokius gydymo būdus taikote Lietuvoje? Suprantu, kad Lietuva šioje medicinos srityje turi tam tikrų laimėjimų, tad neatsitiktinai ir pirmasis toks kongresas vyksta būtent Vilniuje.

Mes taikome naują ir mūsų kiek modifikuotą gydymo būdą, kuris leidžia visiškai išgydyti nuo aklumo. Akies dugne yra tam tikra sritis, kurią viso pasaulio oftalmologai rekomenduoja gydyti, tačiau būtent tik iki tos vietos, šiukštu neperžengti tam tikros linijos. Žodžiu, yra tarsi ‘draudžiamoji zona’, į kurią skverbtis negalima - tabu. Susiklostė būtent toks požiūris ir atitinkamas gydymo būdas. Tai štai mes kaip tik pradėjome skverbtis į tą ‘draudžiamąją zoną’, ir įsitikinome, kad pasielgėme teisingai - mūsų rezultatai ėmė pastebimai gerėti.

Bet šiek tiek žinant mūsų gyvenimo realijas, knieti paklausti: kaip Jūsų pastangoms iškart neužkirto kelio atsakingos institucijos, kurios tuojau ‘pastato į vietą’ darančius ne taip, kaip įprasta? Kol metodai neaprobuoti - negalima. Kaip sugebėjote įveikti šį barjerą?

Visame pasaulyje naudojamasi tam tikromis surašytomis gydymo rekomendacijomis, taisyklėmis, todėl visi gydo vienodai, šabloniškai. Kai mes pradėjome gydyti neišnešiotų naujagimių retinopatiją, tokių taisyklių ar rekomendacijų šalyje paprasčiausiai nebuvo. Todėl mes darėme, kaip tuo metu buvo įmanoma ir kaip reikėjo. Žinoma, tas pasakymas reiškia, kad taikėme pažangiausius Vakarų šalyse įprastus gydymo metodus ir priemones. Širdis plyšta, matant kad tavo akyse vaikas anka. Kai mūsų gydymas pasiteisino, pradėjome populiarinti savo taikytą būdą, atsirado sekėjų.

Kaip vadinate savo gydymo būdą?

Tai modifikuotas gydymas, taikant krioterapiją, t. y. gydymu šaldant, labai žemos temperatūros poveikiu, kartu su lazerio terapija, veikiant šiek tiek kitą akies dugno vietą. 1-2 milimetrų skirtumas, ir rezultatai yra akivaizdūs.

Bet kaip kad neretai būna, ši lietuviška patirtis tarp pasaulio oftalmologų bent kiek plačiau ligi šiol nepasklido? Juk pasaulinės oftalmologijos dalimi netapo?

Labai plačiai reikštis Vakarų spaudoje dar nemėginome, nes nėra lengva įveikti kai kuriuos paplitusius stereotipus, Vakarų šalių medicinos žurnalų reikalavimus. Kad ir toks tyrimo reikalavimas: vieną akį reikia gydyti, o kitos - negalima, nes po gydymo teks lyginti. Absurdas, aš morališkai negaliu vykdyti tokio reikalavimo ir žiūrėti, kaip vaikas antrąja akimi anka. Mano įgyta patirtis sako, kad antroji negydoma akis apaks, tad ar tyrimas vertas tokios aukos? Negaliu atlikti tokio tyrimo, kai dėl to vaikui tektų prarasti akį. Man tai akivaizdūs dalykai, seniai praeitas etapas. Deja, kai kurie solidūs pasaulio medicinos žurnalai gyvena pagal savo tradicinius reikalavimus ir straipsnių, parašytų apie kitokią metodiką, nepriima. Tokia realybė. Gal šis kongresas padės išplėsti mūsų taikomų metodų ribas. Tikėkimės.

Ačiū už pareikštas mintis. Malonu, kad kongreso atidarymo iškilmėse radote laiko savo mintimis pasidalyti su ‘Mokslo Lietuvos’ skaitytojais. Sėkmės kongreso darbe.