Dešimtasis, jubiliejinis (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 6.

Kovo 1 d. Geologijos ir geografijos instituto salėje vykęs X Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) suvažiavimas nepasižymėjo nei dalyvių gausa, nei prakalbų entuziastingumu bent jau lyginant su pirmaisiais suvažiavimais. Ir toks lyginimas būtų gal ne visai korektiškas, nes kiti laikai, kiti uždaviniai kyla mokslo ir studijų sistemoje dirbantiems mokslininkams, dėstytojams, apskritai su mokslu susijusių žmonių socialinei aplinkai.

Mokslininkai lėčiau įsisiūbuoja

Vis dėlto labai svarbu savivokos dalykai, kaip patys vertiname mus supantį pasaulį ir savo vietą jame, kokią matome ateitį, nuo kurios priklausys ir šiandienos žingsnių, sprendimų vertinimai. Galima išgirsti įvairiausių Lietuvos mokslininkų sąjungos vertinimų, taip pat kritiškų (o apie kurią instituciją šiandien girdime vien tik teigiamus vertinimus?). Tačiau štai kas suvažiavime krito į akį: nė vienas į tribūną pakilęs kalbėtojas atvirai nepasakė, kad LMS išseko ir nebereikalinga, nes nauji laikai reikalauja naujų veikimo formų, gal net tiesmukiškesnio spaudimo valdžios struktūroms ir politikams už įsipareigojimų nevykdymą, kaip jau senokai ėmė elgtis žemdirbiai ir visai neseniai mokytojai. Mokslininkų sociumas tokioms radikalioms veikimo formoms nėra pribrendęs. Matyt dar nepasiekė kritinės ribos, pagaliau ir pati mokslininkų veikla reikalauja ne politikavimo ir mitingų, bet susikaupimo, rimties bei gebėjimo gerai pasverti savo veiklos padarinius.

Mokslininkai turi dalyvauti mokslo politikoje

Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Antanas Kulakauskas, į šias visuomenines pareigas išrinktas antrą kartą iš eilės, kalbėdamas apie mokslo ir studijų politikos formavimą pabrėžia, kad labai svarbu išlaikyti bendrąjį demokratijos principą. Sėkmingo modelio nepavyks sukurti į šį darbą neįtraukus visų suinteresuotų institucijų atstovų. Svarbiausia, kad jie išties atstovautų mokslo bendruomenėms. Labai reikalinga, kad organizuotųsi mokslo bendruomenės. Veikiančios visuomeninės organizacijos yra būtinos tokios politikos dalyvės, be jų neįmanoma sėkminga mokslo ir studijų politika. Tai demokratijos pradžiamokslis. Pasak kalbėtojo, nuo jo ir reikia pradėti. Bet tai pirmiausia turi suvokti pati mokslininkų bendruomenė. Nieko keisto, jeigu to supratimo nesama valdžioje, nes jos siekiai visai kitokie – valdomos demokratijos, oligarchijos principų stiprinimas. Tačiau bendrųjų demokratijos principų pažeisti nevalia, jeigu jau Lietuva yra ES ir Euroatlantinės bendrijos narė.

Politologas A. Kulakauskas pastebi kai kuriuos mūsų šalies vidaus reiškinių panašumus į Rusijoje pasireiškiančias tendencijas. Gal ne tiek dėl tiesioginės Rusijos įtakos, kiek dėl to, kad mūsų pačių mentalitetui stinga gilesnės demokratizmo tradicijos. Kam kitam jei ne mokslo žmonėms apie tai mąstyti ir daryti išvadas?

Kokią LMS ateitį įsivaizduoja A. Kulakauskas? Veiksmingiausias kelias būtų į mokslininkų forumą suvienyti visas esamas mokslo draugijas. Toks darinys padėtų išsiaiškinti mokslininkų poziciją mokslo ir studijų politikos klausimais, siekti veiklos darnumo. LMS turi būti mokslininkų interesų gynėja diskusijose su kitomis interesų grupėmis – verslininkais, prekybininkais, valdininkais ir t. t. Tačiau mokslo politiką formuojančias institucijas neturėtų sudaryti vien mokslininkų organizacijos, tad formuojama Nacionalinio aukštojo mokslo kokybės forumo taryba A. Kulakauskui atrodo priimtinas kelias. Kita vertus, sunku sutikti, kad šios tarybos kompetencija būtų susiaurinta tik iki aukštojo mokslo kokybės reikalų. Kaip reikėtų daryti? Turėtų būti mokslo ir studijų politikos formavimo darinys, sudarytas iš įvairių interesų grupių atstovų. Ką daryti moksle, tik mokslininkai ir turėtų spręsti. Tačiau tai, kokio mokslo reikia šaliai – tai jau ne vien mokslininkų kompetencijos dalykas. Kiek valstybė turi skirti lėšų mokslui ir kokį mokslą plėtoti, reikia spręsti kartu su kitomis interesų grupėmis.

LMS ir galėtų paskatinti burtis kitas interesų grupes, mokslo draugijas bei kartu ieškoti geriausio mokslo ir studijų politikos modelio, nes jis įmanomas tik konstruktyviai aptarus šį klausimą su įvairiomis interesų grupėmis. Tačiau ar tokio telkimosi skatintoju ir įgyvendintoju sugebės būti dabartinė Lietuvos mokslininkų sąjunga? – to norisi paklausti pranešėjo ir šios sąjungos tarybos narių. Kad mokslo žmonės sugeba teikti gerus pasiūlymus ir kelti geras idėjas, seniai žinoma. Blogiau būna, kai tenka jas įgyvendinti. Aukštųjų mokyklų dėstytojai labai apkrauti – tą iškart pastebi atvykėliai iš kitų šalių ir stebisi, kaip išvis įmanoma ištverti tokius krūvius, ypač gaunant tokį menką atlygį. Nežmoniška reikalauti iš žmonių, kad jie dar būtų puikūs visuomenininkai, kurie rūpintųsi mokslo politika šalyje ir visos valstybės reikalais. Barbių devindarbių laikai pasaulyje baigėsi, bet ne Lietuvoje.

Vis dėlto tam tikrus tokio telkimosi daigus buvo galima stebėti ir LMS suvažiavime. Jame dalyvavo Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas doc. Vaclovas Kubilius, suvažiavimo metu pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp LMS ir šio susivienijimo. Gal su pavasario ledonešiu šis faktas taps naujo proceso pranašu ne vien LMS veikloje, bet ir šalies mokslininkų sociume?

Tad ar buvo reforma?

Jeigu tektų rinkti aktyviausią LMS narį, daugiausia iečių sulaužiusį kovoje su biurokratais, valdininkais ir visokio plauko „politikieriais“, būtinai apsistotume ties prof. Bronislovo Kaulakio kandidatūra. Paprastai jo pranešimai būna skirti Lietuvos mokslo finansavimo klausimams. X LMS suvažiavimo programoje B. Kaulakio pranešimo tema skambėjo jam visiškai nebūdingai: Lietuvos mokslo pasiekimai ir galimybės. Nejau 2007 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas B. Kaulakys pakeitė kalbėsenos toną ir nuo šiol bus mokslo laimėjimų liaupsintojas? Būtų gaila prarasti negerovių finansuojant mokslo akylą stebėtoją ir negailestingą kritiką. Nuogąstavimai buvo be pagrindo.

Savo pranešimą B. Kaulakys parėmė citatomis apie prastus mokslo reikalus iš įvairių leidinių, o pradėjo nuo įsimintino Michailo Gorbačiovo pagąsdinimo: esą pasiekusios nepriklausomybę Baltijos šalys neįstengs kovoti su… savo biurokratais. Tada atrodė juokingas gąsdinimas, nes nieko taip netroškome, kaip lietuviškų pinigų, savo kariuomenės, policijos ir savų biurokratų. Tačiau šiandien tie Gorbio žodžiai atrodo visai nejuokingi ir net daug kuo pranašiški. Kai pranešėjas cituoja žiniasklaidoje skelbtą teiginį, kad Lietuvą valdo ne politikai, o biurokratinis aparatas, darosi jau visai nelinksma. Dėl šios priežasties strigo naujojo mokslo ir studijų įstatymo priėmimas, vadinasi, ir aukštojo mokslo reforma, dėl kurios sulaužyta tiek botagų, o kumelaitė nė iš vietos nepajudėjo.

Įdomūs dalykai vyksta su ta reforma, nepriklausomybės laikų panacėja. Pasak B. Kaulakio, didžiausia Lietuvos mokslo ir studijų sistemos reforma buvo įvykdyta nepriklausomybės pradžioje. Ji buvo viena radikaliausių reformų visoje Europoje – pagal reformos mastus Lietuva pirmavo Europoje. Kas nuveikta? Buvo sukurta Lietuvos mokslo ir studijų sistema. Prisiminkime: Lietuvoje tebuvo vienas universitetas (Vilniaus) ir bene 14 kitų aukštųjų mokyklų (institutų, akademijų, koncervatorijų). Pradėti kurti nauji universitetai. Iš Lietuvos mokslų akademijos institutų, žinybinių ir šakinių institutų sistemos buvo suformuoti valstybiniai mokslo institutai. Savo veiklą pradėjo Lietuvos mokslo taryba, kurios narius rinkdavo mokslo bendrija, o tvirtindavo LR Seimas.

Įdomu, kad prieš gerą dešimtmetį Mokslo Lietuvoje spausdinome interviu, darytame virš Atlanto vandenyno grįžtant iš Pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziumo, su tuometiniu švietimo ir mokslo ministru akad. Zigmu Zinkevičiumi. Tada ministras pasakė, kad iš esmės mokslo ir studijų reforma Lietuvoje baigta. Įdomu, kad tą patį dabar LMS suvažiavime pasakė B. Kaulakys. Tad gal į pačią sąvoką reforma kiekvienas įdeda tik jam priimtiną prasmę? Labai gaila, kad niekas nebevarto senų laikraščių ir žurnalų – paaiškėtų daug įdomių dalykų. Gal atsirastų didesnė atsakomybė už priimamus sprendimus, politikai ir valdininkai jaustų, kad niekas nepamirštama, jie bus vertinami ir už gerus, ir už blogus sprendimus.

Ar sausį pražys žibutės

Pasak B. Kaulakio, prieš dešimtmetį prasidėjo buvusios mokslo ir studijų sistemos ardymas – mokslo institutai imti priešinti universitetams, pradėtas integracijos procesas. Vietoj rinkimų į Lietuvos mokslo tarybą imta taikyti narių skyrimo procedūra. Anksčiau Lietuva buvo kritikuojama dėl mažo studentų skaičiaus, o įvykdžiusi reikalavimą didinti studentų skaičių šalies aukštojo mokslo sistema šiuo metu susilaukia priekaištų… dėl pernelyg didelio studentų skaičiaus.

B. Kaulakys skaičiais ir grafikais parodė, kad nepaisant politikų teigimo apie vis didėjantį Lietuvos mokslo finansavimą, realybė yra visiškai kitokia. Išvada negailestinga: mokėdama mokslo reikalams ir mokslininkams mizerį, valdžia reikalauja rezultatų, kuriais stebina Skandinavijos šalių mokslas. Tai tas pats, kas per sausio pūgas varyti našlaitę į sniegu užpustytą girią parnešti žibučių. Pasaulyje tikriausiai yra šalių, kur žibutės žydi sausį – to paties norima ir Lietuvoje. Deja, Lietuvos mokslui dažnai taikoma absurdo logika.

Pasak B. Kaulakio, Prancūzijoje užtenka aukštąjį mokslą reglamentuojančiame įstatyme pakeisti vieną straipsnį, ir visi Paryžiaus studentai bei dėstytojai išeina į demonstracijas. Deja, Lietuva – ne Prancūzija, mūsų šalyje dar akivaizdžiai trūksta pilietinės visuomenės, todėl su piliečiais nesiskaitoma, jų interesų nepaisoma. Gal tai ir būtų veikimo erdvė, kurioje savo veiksmingą vietą šiandien galėtų rasti atnaujinta LMS? Ir ne konfrontuojanti su valdžios institucijomis, bet ranka rankon ieškanti abiem pusėms priimtinų sprendimų. Vardan bendro labo.

Gediminas Zemlickas