Jurgis Zauerveinas: „Nemunyčiais“ norėjęs išgarsinti Mažąją Lietuvą (6)
Pabaiga. Pradžia Nr. 1
Mažosios Lietuvos knygos ir kultūros istorijos tyrinėtojas prof. Domas Kaunas toliau padeda mums gilintis į visuomenės ir kultūros veikėjo, poeto ir poligloto Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, 1831–1904) veiklą bei kūrybą. Šįkart išsamiau apsistosime ties jo poema Nemunyčiai, prisiminsime kaip šis kūrinys skynėsi kelią į knygą Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio bei kitus dalykus. Paukštis be lizdo Vis dėlto Jurgis Zauerveinas taip ir liko nevedęs, faktiškai be nuolatinės gyvenamosios vietos, gyveno tik iš Britų Biblijos draugijos jam siunčiamų honorarų?
Jaunystės laikais nuolatinę tarnybą turėjo tik Getingeno universiteto bibliotekoje, tačiau ji truko neilgai. Jam rūpėjo ne darbas, bet knygų skaitymas. Neturėjo namų, tvirto stogo virš galvos. Jis buvo nuolatinėje kelionėje, apsistodavo kur nors užeigų ir viešbučių kambarėliuose, jį supratusių bičiulių namuose. Taip ir liko nevedęs. Pagaliau, sakykite, kas drįstų už tokio žmogaus tekėti?
Bet juk moterų nesišalino, priešingai, mėgo su jomis bendrauti. Kaip čia atsitiko, kad taip ir neapsistojo prie vienos išrinktosios?
Galbūt jis pats suprato, kad tai būtų jo pasirinkto gyvenimo kaip egzistavimo būdo pabaiga.
Paukštis vienišius?
Tai jau taip. Paukštis be lizdo, tupintis ant vienos ar kitos šakos, bet nuolat viską stebintis ir čiulbantis. Kviečiantis, telkiantis, perspėjantis, filosofuojantis.
Ar Tilžėje jis jautėsi kaip namuose?
Hm, sunku pasakyti. O kas yra namai? Pastatas ant pamatų, šeima, darbas, duona kasdieninė? Zauerveinui toks matmuo netinka. Jis buvo pats sau, norėjo būti vienas ir be įsipareigojimų. Tai gerai pažįstama savito kūrėjo būsena. Tikras kūrėjas namų kaip materialaus turto neturi. Stogas virš galvos reikalingas, bet jo tikrieji namai – pasaulis. Jam vienatvės būsena buvo būtina sąlyga. Tai skamba žiaurokai, bet iš tikro tai privaloma būties sąlyga. Laki mintis, įžvalga, poetinis žodis privalo bręsti tyloje ir laukti savo valandos.
Išgaunamas kaip savotiškas distiliatas?
Galima ir taip pasakyti. Mintis turi būti nuolat aktyvuojama, gryninama, įvelkama į aiškų kalbos rūbą, kai viskas išsemta – leidžiama laisvėn. Tas minčių gimdymas neturi būti saistomas kasdienybės realijų. Zauerveinas yra iš tų asmenybių, kurios negalėjo būti priklausomos nuo žemiškųjų reikalų.
Zauerveiną studijavo per Basanavičių Europoje tai gana būdingas laisvo menininko, kūrybinės asmenybės tipas. Pakaktų prisiminti XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios impresionistus ar postimpresionistus. Atsidėję kūrybiniams ieškojimams (reikėjo triuškinti akademizmą dailėje) ir nešami bohemiško gyvenimo bangos daugelis jų taip pat mažai ką bendro turėjo su įprasta daugumai žmonių buitimi, kasdienio gyvenimo rutina. Tik Zauerveinui neprisegsime bohemos žmogaus etiketės, bet šiaip jis visas – išgrynintas kūrėjas, laisvas menininkas, kurį su gyvenimo realijomis siejo tik begalinis domėjimasis pasaulio kalbomis ir mažų tautų gyvenimu. Vadinasi, XIX a. bent jau paskutinysis ketvirtis pagimdo naujo tipo kūrybinę asmenybę – laisvą menininką, klajūną be vietos, ne gyvenantį, bet būnantį.
Tokio tipo asmenybėms erdvės nebuvo XVIII a., juolab XVII a., kai kūrėjas – muzikas, poetas, dailininkas – prilygo rūmų ar dvaro inventoriui. Žinoma, galiu prisiminti talentingų, aukštų polėkių, išskirtinai gilių galių kūrybos atstovų ir ankstesniais laikais, bet vis dėlto tai buvo kitokios asmenybės. Buržuazijos suklestėjimo epocha kūrėjams jau kėlė visai kitas užduotis ir suteikė kitokias sąlygas jas realizuoti, o tokios jautrios dvasinės struktūros asmenybė kaip Zauerveinas savo laiko „užsakymus“ labai gerai jautė. Zauerveinas rinkosi ir darė tai, kam jautė trauką ir pareigą atlikti.
Manifestas mažai tautai Vienos asmenybės išgirsta laiko balsus, o kitos – ne visada. Ar ne taip atsitiko ir su paties Zauerveino kūrinių vertinimais? Mintyje turiu jo epinę poemą „Nemunyčiai“. Antai poemos žanrą tyrinėjęs Ričardas Pakalniškis „Nemunyčių“ nelaikė bent kiek reikšmingesniu kūriniu. Pripažino tik jo istorinę vertę. O štai Vytautas Kubilius toje poemoje įžvelgė ir literatūrines vertybes. Atsitiko taip, kad knygotyrininkui ir kultūros istorikui Domui Kaunui teko įrodinėti „Nemunyčių“ literatūrinę, estetinę ir pažintinę vertę mūsų garbiesiems literatūrologams? Kaip visa tai reikėtų suprasti? Kažkuris literatūros žinovų yra palyginęs Zauerveino poemą „Nemunyčiai“ su Kristijono Donelaičio „Metais“, ligi šiol nepralenkta lietuviu literatūros aukštuma. Tad gal visas XX amžius praėjo pro Zauerveino kūrinį tiesiog nesuvokęs jo vertės?
Mano misija šiuo atveju buvo labai žemiška. Aš ilgokai eksploatavau Jono Basanavičiaus parašytąją Zauerveino biografiją, t. y. pirmąjį dvitomio tomą. Pasidariau mašinraštinio teksto kopiją, nes rankraštį buvo ne taip patogu skaityti. Kopiją įsirišau į storus viršelius, pasidariau vardų rodyklę. Žodžiu, studijavau Zauerveiną per Basanavičių ir priartėjau prie tokių dalykų, kurie ne itin plačiai buvo žinomi. Tada ėmiausi Nemunyčių. Jų kopiją dariau iš Basanavičiaus parengtų Zauerveino raštų antrojo tomo, tai yra iš nuorašo. Basanavičių skaityti buvo vienas malonumas, kitaip negu Zauerveiną. Jis naudojo tik Mažajai Lietuvai būdingą, todėl akiai nemalonią rašto grafiką. Tačiau kartą atėjo laikas į rankas imti ir teksto originalą.
Šaltiniai liudijo, kad Nemunyčiai rašėsi ne iš karto. Su Tilžės lietuvininkais – Jurgiu Lapinu, Kristupu Voska, Marta Raišukyte, Vydūnu, Smalakių šeima – Zauerveinas vykdavo į gamtą, iškylose skaitydavo poemos tekstus. Galimas daiktas, kad dėl tų skaitymų ir aptarinėjimų Zauerveinas daug ką poemoje taisydavo. Rankraštis autorių lydėjo ir visose jo kelionėse. Reikėtų pamatyti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomą juodraštinį variantą: braukymas ant braukymo, prierašai paraštėse, tarp eilučių, rodyklių vingiai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tų keverzonių niekada neįveiksi, tačiau ko bijo akys, padaro rankos. Svarbu suvokti autoriaus naudotą rašto sistemą: perprasti taisymų logiką ir tvarką, korektūros organizavimą. Mat Britų Biblijos draugijos reikalavimai Zauerveiną išmokė rašymo disciplinos, įpratino naudoti įprastinius knygų ir laikraščių redaktorių korektūros ženklus.
Literatūrinius kūrinius kiekvienas perskaitome savaip. Man sunku pasakyti, ką mąstė Pakalniškis arba kuris nors kitas tyrinėtojas, skaitydamas Nemunyčius. Juk sovietmečiu buvo mąstoma sau, o rašoma kitiems. J. Basanavičius ne šiaip buvo perskaitęs, bet ir savo ranka perrašęs visą poemą. Tačiau jis nesiėmė, o gal ir nenorėjo leistis į poemos vertinimus. Aš Nemunyčius skaičiau XX a. pabaigoje, kitokiais laikais ir kitokiais sumetimais: daugiausia gilinausi į turinį kaip į Mažosios Lietuvos istorijos šaltinį. Jame radau itin svarbių dalykų, susietų su etnografija, tautosaka, kalba, tautinės bendruomenės morale, mentalitetu, tautų santykiais ir žmonių dramomis. Didžlietuviai bėga nuo carizmo, atsiduria ir įsikuria Mažojoje Lietuvoje, o ten vieną dieną paskelbiamas drakoniškas Bismarko įstatymas: išvyti visus kitataučius iš Prūsijos. Tiesa, jis taikytas ne vien lietuviams, bet visoms ten gyvenusioms tautoms. Buvo skiriamos šeimos: jeigu žmona vietinė, ji galėjo likti, o vyrą veždavo prie valstybės sienos ir išvydavo iš šalies. Baisus dalykas, nes Prūsijoje gyveno nemažai 1863 m. sukilimo prieš Rusiją dalyvių. Visiškai pamiršti dalykai, o daugeliui niekada ir nebuvo žinomi. Panevėžietis istorikas dr. Kęstutis Gudas vienoje knygoje (tai jo disertacija) šiuos klausimus nagrinėjo, tad problemą paviešino, tačiau Zauerveinas apie tai kalba įtaigiau – meniniu žodžiu ir kaip liudininkas.
