Jurgis Zauerveinas: „Nemunyčiais“ norėjęs išgarsinti Mažąją Lietuvą (6)

„Nemunyčiai“ – tai etninis veikalas?

Tai tautos likimą ir tragediją perteikiantis kūrinys. Jį vadinčiau eiliuota drama. Kalbos sklandumas ir riktai nėra esminis dalykas. Svarbu tai, apie ką ir kaip kalbama. Pagaliau, nuo ne visai sklandžios kalbos galima ir atsiriboti. Skaitant Basanavičiaus perrašytus Nemunyčius reikia daug mažiau pastangų, negu narplioti originalą. Beje, Basanavičius gerokai patobulino Zauerveino tekstą: modernino kalbą, pakeitė vieną ar kitą žodį, kai ką praleido, sudėjo skyrybos ženklus.

Argi ne taip prie teksto dirba geras redaktorius?

Aš atkūriau originalų Zauerveino tekstą, todėl kiekvieną teksto žodelį skaičiau pro padidinamąjį stiklą. Basanavičius advokatavo Zauerveinui, jis norėjo, kad skaitytojai lengviau priimtų didįjį lietuvininkų draugą.

Domo Kauno Zauerveinas autentiškesnis už Jono Basanavičiaus Zauerveiną? Bent jau kalbant apie „Nemunyčius“.

Gal vieną kitą nuodėmę ir padariau, bet daugiau dėl leidyklos keltų kalbos reikalavimų. Skaitykloje ilgai taukšėjau mašinėle trukdydamas kitiems skaitytojams, bet darbą padariau. Beje, rašymas žodis po žodžio, stabtelėjimai ir pagalvojimai leidžia įsijausti į tekstą, giliau pajusti kūrinio grožį ir išskirtinumą. Kas kita šiuos pojūčius paversti rašytine kalba. Nesu literatūros tyrėjas, negaliu pasigirti turįs literatūros kūrinio interpretatoriaus gebėjimų, tad ir mano vertinimas skiriasi nuo literatūros kūrinius nagrinėjančių tyrinėtojų matymų.

Kaip „Nemunyčiams“ buvo skinamas kelias

Vis dėlto literatūros tyrinėtojai turi savo vertinimo kriterijus. Ko gero, jiems svarbu ne vien idėjos ir manifestai, bet ir estetinė kūrinio vertė, poetinio žodžio gaiva.

Visiškai sutinku. Prisimenu Mažosios Lietuvos poezijos antologijos Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio, kuriai parengiau Nemunyčius ir kitų Zauerveino eilėraščių, rankraščio svarstymą 1986 m. Vagos leidykloje. Knyga turėjo pasirodyti Versmės serijoje. Posėdyje dalyvavo serijos komisijos pirmininkas Justinas Marcinkevičius, nariai Algimantas Baltakis, Kostas Doveika, Vytautas Kubilius, Henrikas Zabulis, Valentinas Sventickas. Manęs paprašė paaiškinti, kodėl ir kokius poetus atrinkau, kodėl siūlau antologiją pradėti nuo Milkaus. Svarstymas buvo gana įdomus. Po kurio laiko gavau tos diskusijos Vagos leidykloje švarraštį – sekretorė kruopščiai stenografavo visas kalbas. Anot jos man pasakytų žodžių, tai buvo pirmas toks gyvas ir dalykiškas svarstymas.

Buvo ir tame posėdyje mėginimų koreguoti vertinimus, ieškoti ideologizavimo galimybių, bet visi ir be to gerai suprato Nemunyčių svorį. Pirmas lakoniškai ir taikliausiai Nemunyčius įvertino Baltakis, pasakęs: „Koks kūrinys! Šekspyras.“ Prisipažino perkaitęs poemą tarsi per kitus akinius. Labai gražių žodžių pasakė H. Zabulis, tuo metu buvęs švietimo ministru.

Dabar jau pats tos diskusijos protokolas įgyja naują vertę, kaip tam tikras to meto literatūrinio gyvenimo realijų dokumentas.

Toje diskusijoje buvo išsakyta taiklių ir kas man svarbiausia, antologijai ir jos autoriams palankių minčių. Gal netgi būtų visai neblogai tą protokolą surasti ir publikuoti. Kubilius kalbėjo daugiau kaip literatūrologas, bet paragino taisyti Kristupo Lekšo biogramą: „Jis pirmas Klaipėdos krašto seimelyje iškovojęs teisę kalbėti lietuvių kalba.“ Bemat sureagavau į šią pastabą ir papildžiau gyvenimų aprašymus. Į tą knygą pavyko įdėti daug daugiau eilėraščių, negu paprastai šios serijos leidiniuose buvo skelbiama.

Kubilius kalbėdamas dėl knygos koncepcijos neprieštaravo, kad Zauerveino Nemunyčiai būtų spausdinami, bet užsiminė, kad būtų gerai kitur skelbti, nes poemos „per didelis svoris“, girdi, iškreipia visą knygą. Aš laikiausi savo, o Zabulis palaikė: „Gerai, rengėjas turi savo nuomonę.“ Taip ta Mažosios Lietuvos lietuvių poezijos antologija Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio ir išėjo. Joje pirmą kartą sovietmečiu Zauerveinas prabilo visu balsu ir į gyvenimą išėjo jo Nemunyčiai.

Vėliau man kai kurie skaitytojai sakė, kad knygą labai praturtino originalios iliustracijos. Išties jų buvo išspausdintas gana didelis pluoštas. Knygoje įdėjau Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio dalyvių portretų, autografų, knygų antraštinių lapų. Džiaugiuosi, kad pavyko priminti poetus Frydrichą Bajoraitį-Paukštelį ir Mikelį Hofmaną-Ateivį.

Kaip sudarytojas Vilniaus centriniame knygyne turėjau teisę gauti tam tikrą skaičių knygos egzempliorių. Bet vos nelikau tuščiomis rankomis, nes leidinys kaip mat dingo nuo prekystalio. Pajutusios, kad už knygą neša saldainių ar ko kitko, knygyno pardavėjos gana drąsiai man pasiūlė tenkintis kukliu likučiu. Žinoma, nenusileidau. Dabar tai įdomu prisiminti. Knygos buvo palyginti pigios, bet jų trūko.

Gimęs ne gyventi, bet būti

Ne aš pastebėjau. Tai pirmtakų, literatūros tyrėjų įžvalga. Zauerveinas nekartojo Donelaičio, bet draminis užtaisas tas pats: mažo žmogaus likimas, jo priklausomybė nuo išorinių galių, sodrios būties realijos, kuriamos charakterių ir gamtos paveikslais.

Gal Zauerveino sąmoningai norėta pratęsti Donelaičio kūrinį per bismarkinės Prūsijos lietuvininkų gyvenimą?

Nemanau. Tai kas, kad Zauerveinas Nemunyčius rašė hegzametru, kaip Donelaitis Metus. Hegzametru rašė ne vien Donelaitis ir Zauerveinas – daug kas Europoje taip rašė. Zauerveinas buvo Europos literatūros žinovas, lankydavosi Europos šalių bibliotekose, klausėsi žymiausių profesorių paskaitų, tad ir hegzametrą buvo įvaldęs dar prieš imdamasis Nemunyčių. Naudojo tokį poetinį instrumentą, kokio jam tuo metu reikėjo. Kad jis žinojo Metų autorių, abejonių nekyla. Donelaitis net minimas poemoje.

Zauerveinas turėjo kitą viziją: ėjo daug toliau ir ten, kur vedė sudėtingas gyvenamasis laikotarpis – Vokietijos politinis ir tautinis gyvenimas, judėjimai, emigracija. Jį kreipė kitokie potyriai. Zauerveinas siekė ne vien meninių tikslų. Jis siekė išreikšti savo dvasinį pasaulį, savo filosofiją, pasaulėžiūrą, nepritarimą viskam, kas prieštaravo jo įsitikinimams. Dėl didesnio poveikio poemą norėjo išleisti pirmiausia vokiečių kalba, tad ją rašė ir vokiškai.

Savotiškas mažų tautų gynėjo manifestas?

Manifestas, įkūnytas meninėmis priemonėmis. Dažnai toks kūrinys pasiekdavo daug daugiau sielų, negu šiaip proklamacija ar koks politinis manifestas.

Vis dėlto Zauerveinui gyvam esant poema taip ir nebuvo išspausdinta, tad ir nepadarė poveikio pasauliui?

Nepadarė. Bet tai jau ne vien nuo jo priklausė. Gal stigo lėšų, gal privengė cenzūros, politinių priešininkų puolimo, gal kiti užmojai pasirodė svarbesni. Taip, kūrinys pavėlavo, tačiau jo turinio vertė ne ką sumažėjo. Mes iš tos poemos suvokiame, kokio pasaulio jis troško, kokios buvo jo vizijos ir dėl ko nerimo širdis.

Kas žinoma apie „Nemunyčių“ sumanymą, kiek laiko buvo rašoma, juk ne vienu ypu?

Vienu ypu tokio didelio kūrinio neparašysi, nes reikia nusiteikimo, susikaupimo, darbo sąlygų. Kiek žinau, Zauerveinas tekstą parašė per vienus metus, bet jį taisė ir vėliau. Neparašė, o gal ir pasimetė pabaigos tekstas. Viena poeto silpnybių: jeigu nesiseka ar kas išmuša iš vėžių – neužbaigti darbo. Trukdė net nuotaikų kaita, emocijų antplūdis. Dėl šios priežasties Klaipėdoje neišėjo ir pirmasis Zauerveino poezijos rinkinys.

Ir pabaigai. Daugelyje straipsnių ir net knygų rašoma, kad Zauerveinas buvo sorbų kilmės vokiečių poliglotas, mažųjų tautų tyrinėtojas ir gynėjas. Kaip čia iš tikro yra su jo kilme?

Taip rašo tik lietuviai, bet ir tie ne visi. Tačiau klaida gana pamokanti. Kartą išsiaiškinau jos kilmę. Teiginį ,,Kilęs iš suvokietėjusių sorbų šeimos“ į gyvenimą paleido Zauerveino biografiją Mažajai lietuviškajai tarybinei enciklopedijai parašęs autorius (man gerai pažįstamas). Jis nekritiškai panaudojo vieno sorbų populiarintojo rašinius. Enciklopedija yra fundamentalus veikalas. Kartą įveltos klaidos nė su kirviu neiškirsi, nors jos kitose enciklopedijose ir nebekartotum. Zauerveino suvokietėjusiu sorbu nelaiko nei patys sorbai, nei vokiečiai. Jo giminės genealogija net per kelis šimtmečius išsamiai aprašyta Vistdalo monografijoje Jurgis Zauerveinas – europietis ir kraštietis (Georg Sauerwein – europear og dųl. Bergen, 2000) bei faktine medžiaga turtingoje Hanso Masalskio knygoje Kalbų genijus (Das Sprachgenie. Oldenburg, 2003). Abu šiuos solidžius veikalus turiu. Juose teigiama, kad Zauerveinų šaka atsekama iki XVII a., iš kilmingos šeimos kilusios motinos, Franziskos Eleonoros Meyer, net iki XIV a. pradžios. Pirmas žinomas Zauerveinas buvo malūnininkas iš Pareinės, antras – mokytojas, kiti – dinastiniai evangelikų liuteronų kunigai. Taigi, biografijos netikslumo būtų laikas atsisakyti. Taip pat nepritariu Zauerveino pavardės lietuvinimui. Jei būtų buvusi mano valia, šiame interviu rašyčiau tik Georgas Sauerweinas. Juolab, kad Mokslo Lietuva yra mokslininkų laikraštis.

Šia mintimi ir baigsime pasakojimą apie Žemės klajūną, tačiau ne betikslį, o tikrą mažųjų tautų gynėją, unikalią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios asmenybę Jurgį Zauerveiną, kuris buvo gimęs ne gyventi, bet būti, ir be kurio visuomeninės veiklos bei kūrybos lietuvininkų vaizdas mūsų sąmonėje šiandien būtų gerokai blankesnis. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas