Vaizduotės tauta: bandymai suprasti istoriją ir save (3)

Lietuvos valstybės 90-mečiui

Pradžia Nr. 5

Vasario 16-ąją Lietuvos Valstybės 90-mečiui paminėti Lietuvos Respublikos Seime, Konstitucijos salėje, vyko apskritojo stalo konferencija ir diskusija 1918 metai: išmoktos pamokos ir klaidos. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos santykiai tarpukario metais ir po Šaltojo karo pabaigos. Konferenciją organizavo Seimo Užsienio reikalų komitetas, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos istorijos institutas ir asociacija Lietuvos–Vokietijos forumas.

Didžiausia išmokta pamoka

Būtent VFR Bundestago Europos Sąjungos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojui Kurtui Bodevigui ir teko pirmasis klausimas, kurį diskusijos vedėjas Leonidas Donskis suformulavo labai trumpai: kokios yra svarbiausios išmoktos pamokos po Šaltojo karo, kai Europai naujos realybės sąlygomis atėjo laikas apmąstyti savo patirtį?

Išties didelis džiaugsmas, kad Vokietija ir Lietuva mokosi, kartais ir iš labai skausmingų savo istorijos pamokų, kartu kalba apie tas išmoktas pamokas, diskutuoja būdamos Europos Sąjungos narėmis, – pastebėjo K. Bodevigas. Tuo būdu mūsų šalys prisideda, kad Europa būtų saugesnė, taikesnė, kad žmonės taikiai bendrautų. Tai ir yra didžiausia išmokta pamoka. Todėl ir įvyko Europos plėtra, o mes tapome ES nariais.

K. Bodevigas politiko akimis pažvelgė į parlamentų ir parlamentarų pastangas po Antrojo pasaulinio karo ieškant ryšių tarp mūsų valstybių. Tai nebuvo Vokietijos ir Lietuvos tiesioginiai ryšiai, nes tarp jų stovėjo Maskva. Nepaisant to, civilinėje piliečių visuomenėje buvo stengiamasi išlaikyti tą balsą ir jį paskleisti, nors diktatūros sąlygomis tai buvo labai sunku padaryti. Kultūriniai mainai sovietiniais laikais tarp Lietuvos ir Vokietijos (tuo metu labiau su rytine jos dalimi – VDR) taip pat vyko, bet reikėjo įveikti įvairiais kliūtis.

Jau nusileidus Šaltojo karo uždangai, Vokietijai, Lietuvai ir Lenkijai buvo labai svarbu atkurti bendradarbiavimą saugumo klausimais įgyvendinant stojimo į NATO pastangas – visa tai buvo svarbūs ir pilietinės visuomenės kūrimo žingsniai.

K. Bodevigas prisiminė, kad Lietuvos stojimas į ES sukėlė nemažai diskusijų, mat per Lietuvą Rusija susisiekia su Kaliningrado sritimi. Lietuvos noras įsilieti į Šengeno erdvę taip pat nebuvo lengvai įgyvendintas. Tačiau visi šie procesai baigėsi sėkmingai. Taigi yra gražaus bendradarbiavimo labai sveikintinų poslinkių. Bendradarbiaujama tiek tarptautiniu, tiek dvišaliu lygiu, taip pat ir kaip NATO narių. Kartu prisidedama, kad Europa būtų atvira.

Kadangi K. Bodevigas taip pat yra ir Baltijos jūros forumo (Baltic Sea Forum) valdybos pirmininkas bei kitų forumų narys, o tie forumai remia Baltijos šalis, jose vykstančius procesus, tad šia kryptimi taip pat aktyviai bendradarbiaujama, vykdomi ne vien didieji, bet ir mažesni projektai. 1997 m. vyko svarbus tarpparlamentinio darbo seminaras, kuriame ir prasidėjo šios Parlamentinio bendradarbiavimo užuomazgos. Daug iniciatyvų kyla ir vykdant politinio švietimo projektus. Iš mažesnių projektų, skirtų jaunimui, K. Bodevigas paminėjo stipendijas, kurias Vokietija skiria Lietuvos studentams, kad jie galėtų studijuoti Vokietijoje. Būtent susitikimai tarp žmonių ir esąs svarbiausias dalykas mąstant apie ateitį.

Kaip labai svarbų faktą K. Bodevigas pažymėjo Vokietijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų Franko Walterio Steinmeierio ir Petro Vaitiekūno susitikimą Tomui Manui skirtame festivalyje Nidoje 2007 m. liepos mėn. Tai buvo ne tik kultūrinis įvykis, bet ir labai svarbi abiejų šalių bendradarbiavimo išraiška.

2009 m. Lietuva minės savo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose Tūkstantmetį, tais metais Vilnius taps Europos kultūros sostine. K. Bodevigas prisiminė, kad dr. Joachimas Tauberis taip pat yra Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės renginio globos tarybos narys, o visa tai sieja Lietuvą ir Vokietiją. Svarbu ne tik pragmatiškas bendradarbiavimas, bet ir siekis plačiai atsiverti žmonėms, o tai buvo labai problemiška mūsų santykiuose per pastaruosius 50–60 metų. Kas buvo visiškai neįmanoma, dabar yra savaime suprantamas ir natūralus dalykas šiandieninėje Europoje.

Berlyno sienos griuvimas, abiejų Vokietijos dalių susijungimas ir simbolizavo „geležinės uždangos“ griuvimą. 1991 m. rugpjūtį pučo mėginimas Maskvoje pasaulio valstybes paskatino neatidėlioti Lietuvos nepriklausomos valstybės tarptautinį pripažinimą. Pasak K. Bodevigo, tai labai reikšmingas faktas, nes visa ši atskirtis buvo dirbtinė, ji buvo panaikinta žmonių valia. Kaip labai reikšmingą K. Bodevigas išskyrė Lenkijos Solidarumo (Solidarność) veiklą visai Europai XX a. devintąjį dešimtmetį. Visus tuos pokyčius padarė žmonės, o mūsų šalių parlamentarų užduotis ir yra būti su žmonėmis. Tik kartu su piliečiais galima formuoti, kurti naują Europą, kai yra saugumo garantas.

Būtent tokiomis sąlygomis vyksta ir ši konferencija. Trys valstybės – Lietuva, Vokietija ir Lenkija, pasak K. Bodevigo, ir ateityje labai džiaugsis šios konferencijos rezultatais.

Esminis yra solidarumo principas

Ką lietuviai suprato po Šaltojo karo pabaigos, kokias pamokas ir klaidas įsisąmonino? Kas buvo nuveikta siekiant suvokti tą daugybę problemų, kurios iškilo valstybės atkūrimo veikloje? Kaip pavyko įveikti istorinių traumų, atminties ir savivokos skaudulius? Su visu tuo teko susidurti kaip su neišvengiama nauja politine realybe. Į šiuos diskusijos vedėjo užduotus klausimus pamėgino rasti atsakymus prof. Justinas Karosas.

Profesorius atkreipė dėmesį į padėties 1918 m. ir po Antrojo pasaulinio karo skirtumus. Griūvant „geležinei uždangai“ ir sprendžiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bylą buvo tik vienas priešininkų blokas – kaimynų iš rytų. O Lenkija ir Vokietija buvo karščiausi lietuvių siekio šalininkai, ir tai padėjo Lietuvai žengti į Nepriklausomybę.

Visas šis regionas, pasak J. Karoso, pergyveno tris reikšmingus raidos etapus. Pirmasis – tai po Šaltojo karo atgimusios naujos kokybės, t. y. demokratinės valstybės. Antrasis – šių naujų valstybių integracinių siekių įgyvendinimas žengiant į euroatlantines struktūras. Ir trečiasis etapas – tai nauji iššūkiai ir galimybės, atsirandantys šiuo metu. Būtent jie ir kelia naujų sunkumų.

Lenkija buvo tas mūsų regiono taškas, per kurį Lietuvą pasiekdavo įvairi literatūra, naujos ir mums kitoje politinėje padėtyje buvusiems neįprastos iniciatyvos. Taip pat Lietuvos Bažnyčios santykiai su Lenkijos Katalikų Bažnyčia prisidėjo prie Lietuvos veiksmų bręstant atsiskyrimui nuo buvusios imperijos.

Kalbėdamas apie pirmąjį etapą J. Karosas įžvelgia tą esminį lūžį, kad visos trys valstybės – Vokietija, Lenkija ir Lietuva įgavo kitą kokybę. Vokietija tapo vieninga valstybė, Lenkija išsivadavo iš Sovietų Sąjungos satelito vaidmens, o Lietuva tapo nepriklausoma valstybė jau griuvus Sovietų Sąjungai. Prie tos griūties nemažai prisidėjo ir Lietuva.

Po didžio lūžio šios valstybės pasinėrė į savo vidaus problemų sprendimą. Lietuvai teko kurti naujas valstybės struktūras, demokratines institucijas, spręsti ūkio pertvarkymo klausimus, užmegzti ryšius su išoriniu pasauliu, pagaliau esminiai buvo ir Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos reikalai. Lietuvai labai daug padėjo Lenkija ir Vokietija, be kurių pagalbos tie procesai būtų buvę nepalyginamai sunkesni, gal ir skaudesni. Todėl J. Karosas ir dėkojo kolegoms iš Vokietijos už tas demokratijos pamokas, kurias Lietuvos Seimas nuolat gaudavo iš Vokietijos Bundestago politikų. Neįkainojama parama.

Sprendžiant specifines šalies problemas lyg ir savotiškas šį procesą lydėjęs inkaras, pasak J. Karoso, buvo ligtoliniai santykiai su Lenkija ir Vokietija, tam tikras istorinis patyrimas – pozityvus ir negatyvus, įgytas bendraujant su šiomis valstybėmis. Lietuvos žmonių prisiminimuose ir sąmonėje buvo likę nuosėdų iš okupacijos, koncentracijos stovyklų laikų. Gana įtempti santykiai buvo su Lenkija dėl istorinių peripetijų, tautinių mažumų problemų (lenkų universiteto, lenkų kalbos vartojimo viešajame gyvenime, asmenvardžių rašymo). Anot J. Karoso, šias problemas pavyko sėkmingai išspręsti, jos netapo stabdžiu tarpusavio santykiuose, nesutrukdė kurtis mūsų valstybėms. Tų santykių sėkmės išraiška – tai 1993 m. pasirašytoji Lietuvos ir Vokietijos sutartis (deklaracija dėl Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos santykių pagrindų), 1994 m. – Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis.