Vaizduotės tauta: bandymai suprasti istoriją ir save (3)

Kas aktualu šiandien

Naujas gyvenimo etapas gimdo naujus iššūkius ir reikalavimus. Šis etapas baigėsi tuo, kad tapome ES ir NATO narėmis, savo gyvenimą tvarkome remdamiesi pamatinėmis ES vertybėmis. Pagaliau ir pati ES gali sėkmingai plėtotis ir realizuotis tik veikdama vieningai. Šis vieningumo principas šiandien akivaizdžiai demonstruojamas, o mažoms valstybėms jis yra ypač svarbus. Solidarumo principas yra esminis, ir jeigu jo nebūtų, tai mažų valstybių interesai būtų dažnai paminami, jeigu ne pamirštami.

Deja, šis principas kartais akivaizdžiai pažeidžiamas, ir kalbėtojas to nepamiršo priminti. Lietuvai, kaip ir Lenkijai, skausmingas šiandien įgyvendinamas Šiaurės srovės dujotiekio Baltijos jūros dugnu tarp Rusijos ir Vokietijos projektas. J. Karosas pakartojo LR Prezidento Valdo Adamkaus mintį susitikus su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Šrioderiu (Gerhardt Schrõder): „Mums ne pats projektas yra skausmingas, bet kad jis buvo sukurtas ir pradėtas įgyvendinti visiškai neinformuojant, nekalbant su mumis – Lietuva ir Lenkija.“ Kaip žinia, tas projektas buvo pasirašytas ir pradėtas įgyvendinti dvišaliu susitarimu tarp Rusijos ir Vokietijos palaiminus Gerhardui Šrioderiui ir Vladimirui Putinui. Lietuva ir Lenkija apie šį projektą sužinojo tik tada, kai šis faktas buvo virtęs procesu. Neigiamas pavyzdys, griaunantis solidarumo principą.

Justinas Karosas pripažino, kad dabartinė Vokietijos vyriausybė tuos klausimus kelia ir sprendžia kitaip. Energetikos vieningumo problema labai ryškiai buvo iškelta Vokietijai 2007 m. pirmą pusmetį pirmininkaujant ES Taryboje ir būtent dabartinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel (Angela Merkel) dėka.

Taigi šiame etape labai svarbu bendrų vertybių ieškojimas, solidarumo palaikymas, o ne vien tik savų interesų realizavimo rūpestis.

Daug daugiau yra labai teigiamų Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimo pavyzdžių, tuo J. Karoso nuomonė sutapo su prieš jį kalbėjusio Kurto Bodevigo pozicija. Svarbiausia, kad daugelis problemų sprendžiamos kartu, užsienio politikoje laikomasi kaimynystės politikos reikalavimų. Bet štai šiai politikai sėkmingai plėtoti iškilo pavojų – tai brangių vizų kaimynams problema. ES deklaruojama, kad turime kuo intensyviau bendrauti su kaimyniniais regionais, padėti ten plėtoti demokratiją. Tačiau Lietuvai tapus Šengeno erdvės dalimi įvažiavimo į Lietuvą vizos kaina nustatyta 60 eurų, o tai vos kiek mažiau už Baltarusijos piliečio pusę vidutinio mėnesinio uždarbio. Nedaug kas galės leisti prabangą nuvažiuoti į ES šalį. Vokietijos Bundestagas kelia klausimą dėl vizų režimo palengvinimo kaimyninių su ES valstybių piliečiams. Mūsų bendra veikla kad ir šia kryptimi gali būti vaisinga, atverti naujus bendradarbiavimo horizontus su kitomis šalimis ir jų piliečiais.

O apibendrindamas savo kalbą J. Karosas pripažino, kad Baltijos šalių kaimynės šiandien neturi tokių problemų, kurias teko įveikti 1918 m., ir tai esanti puiki tolesnė mūsų gyvenimo kryptis.

Tik ar buvo pamokos?

Kokia yra toji patirtis, žvelgiant į mūsų pamokas po Šaltojo karo? Kokios išvados padarytos ir kur klystame? Kas yra pasikeitę? Į šiuos klausimus buvo paprašytas atsakyti dr. Kęstutis Girnius, kuris galėjo daugelį Europoje vykusių procesų stebėti kaip Laisvosios Europos radijo (Radio Free Europe) politikos apžvalgininkas. JAV gyvenęs lietuvis galėjo tuos įvykius stebėti ir vertinti iš tam tikros perspektyvos, nes vienaip tie įvykiai atrodė Europoje ir kitaip – Amerikoje.

K. Girniaus nuomone, visiškai negalima lyginti sąlygas, kurios buvo 1918 m., 1945 m. ar 1989 metais. Po Antrojo pasaulinio karo jau buvo įvykę dideli žmonių ir tautų mentaliteto pasikeitimai. 1918 ar 1939 m. karas buvo laikomas beveik tinkama priemone kai kurias tarptautines problemas spręsti, o karininkija buvo laikoma kone garbingiausios profesijos atstovu. Visa tai pasikeitė. Antai dabartinis JAV prezidentas ir viceprezidentas – juk abu išvengė karinės prievolės vykdymo Vietnamo karo metu.

Lietuvai pradėjus judėti Nepriklausomybės link daug kas buvo pasikeitę ir Sovietų Sąjungoje, nes laisvėjimo dvasia buvo pasiekusi ir Rusiją. Jei J. Pilsudskis nebuvo pasirengęs 1920 m. smogti Lietuvai mirtino smūgio, tai ar ne panašiai buvo ir su M. Gorbačiovu 1990 ar 1991 m., bent jau jėga laisvės proveržio nuslopinti nesiryžo. Pasak K. Girniaus, tai esminis dalykas, dėl ko Lietuva sugebėjo išsivaduoti iš imperijos replių.

Lietuva išsivadavo, kai griuvo Berlyno siena. Vokietija tuo metu turėjo pakankamai problemų, iš Margaret Tečer ir Fransua Miterano prisiklausė patarimų neskubėti vienytis, vykdyti žingsnis po žingsnio politiką, kad nepakenktų Gorbačiovo „perestroikai“. Lygiai tas pačias pamokas iš Vakarų teko išklausyti ir Lietuvai. Tiesa, Vokietija kaip didelė valstybė galėjo tų patarimų ir nepaisyti, bet apie Lietuvą to pasakyti negalima.

Stebint iš užsienio K. Girniui į akį krito ypatingas Lenkijos draugiškumas Lietuvai. Jau 1989 m. Lenkija buvo beveik visiškai išsivadavusi, Lietuvos Sąjūdžio atstovai gavo pakvietimą atvykti į Lenkiją, o 1990 m. po Kovo 11-osios Lietuva susilaukė tuometinio Lenkijos premjero Tadeušo Mazoveckio (Tadeusz Mazowiecki) pasiūlymo, kad jis galįs tarpininkauti derybose tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Galime tik įsivaizduoti, kaip į tai reagavo Maskva, kai jai buvo siūloma derėtis su Lietuva kaip lygia derybų partnere.

Labai svarbus buvo Lenkijos parlamentarų atvykimas į Vilnių po 1991 m. sausio 13 d. įvykių. Šis gyvas solidarumas kartu su Šiaurės šalių parama Lietuvai turėjo ypatingos reikšmės Lietuvai ir tolesniems Sovietų Sąjungos veiksmams.

Tačiau kažkokios ypatingos istorinės pamokos Girnius tvirtina ir neįžvelgiąs, nes tuo metu istoriniai veikėjai neturėjo ypatingų alternatyvų reikalams klostantis savaime kaip jie ir turėjo klostytis. Girnius apgailestauja dėl tegu ir trumpo nesutarimų su Lenkija laikotarpio, bet 1992–1993 m. padėtis buvo normalizuota.

Kultūra tiesia kelius politikai

Tai, kas vyksta kultūroje, turi labai svarbių pasekmių politikai, – verta dėmesio antros dalies diskusijos vedėjo Leonido Donskio mintis. Jis priminė Tomo Venclovos ir Česlavo Milošo susirašinėjimą ir iš to dialogo Vilniaus tema gimė kūrinys Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma. Jis 1978 m. buvo išspausdintas Paryžiaus Kultūroje, ir tai buvo visai kitos politikos nuojauta. Literatai susirašinėjo ir sprendė kultūros problemas tuo metu, kai Lietuvoje gero tono požymis, anot L. Donskio, buvo pakeiksnoti Lenkiją. Ir štai tuo metu jau turime pavyzdį, kai disidentiška dviejų ryškių asmenybių draugystė laužė abiejų tautų nepasitikėjimo ledus ir klojo pamatus visiškai kitai politikai. Net ir kitos politinės realybės sąlygomis buvo disidentiškos draugystės pavyzdžių, kurie pranašavo visiškai kitokią politiką. Taigi kultūra neretai padaro tą, ko politika dar nesiryžta daryti, bet kas vėliau neišvengiamai ateina ir į politiką.

Labai panašų reiškinį L. Donskis įžvelgia ir dabartinėje Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos istorikų diskusijoje; ir visa tai sietina su ta Lietuva, kuri pradėjo formuotis po 1990 m. kovo 11-osios. Dialogo užmezgimas su kolegomis, partneriais iš kitų šalių yra to naujo reiškinio išraiška. Prasidėjo visai kito tono ir bičiulystės masto dialogas tarp istorikų, kurie Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos istorijos problemas pradėjo aptarinėti ne tik labai racionaliai, bet ir šiltai, su gera diskusine įtampa. Tas dialogas turėjo ir svarbių politinių padarinių. Pasak L. Donskio, jeigu reikėtų ieškoti labai gražių pokyčių santykiuose tarp valstybių, tai pirmas pavyzdys galėtų būti Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Jie sulaužė daugybę ligi tol įsitvirtinusių stereotipų, kurie dažnai trukdė vieniems kitus geriau suprasti po patirtų XX a. traumų.

Į Vilnių atvyko pasirengęs diskutuoti

Apie bendrąją patirtį, kuri mums leidžia kalbėti apie Vidurio ir Rytų Europos partnerystę, vaduojantis iš imperijos gniaužtų buvo paprašytas savo nuomonę išdėstyti Gazeta Wyborcza vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas (Adam Michnik). Kartu tai ir klausimas apie naująją partnerystę ir bičiulystę tarp Lenkijos bei Lietuvos, kuri prasidėjo po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Adamas Michnikas neslėpė savo susijaudinimo, kad dabar štai gali būti Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje ir diskutuoti su kaimyninių šalių istorikais ir politikais. A. Michnikas pasakė pritariąs J. Karoso išsakytoms mintims, bet iš pono Bodevigo laukęs, kad bus pasakyta ir apie klaidas po 1989 metų. Deja, sakosi nieko apie tai neišgirdęs. Išgirdo tik šiltą pasisakymą Edvardo Gereko stilistikoje, kad viskas esą puiku, Lenkija įgauna naujų jėgų ir t. t.

Taigi pačiam A. Michnikui dabar tarsi teko šią spragą užpildyti. Žymusis lenkų disidentas į Vilnių atvyko gerai pasiruošęs diskutuoti, ir tą faktą turėjo patvirtinti tos knygos lenkų kalba, kurias jis atsivežė su savimi ir visiems parodė. Tarp jų Tomo Venclovos esė knyga, antroji – 1999 m. išleistas Lietuvos istorikų straipsnių rinkinys Lietuviai apie Lenkiją ir lenkus (Pozostawione Historii: Litwini o Polsce i Polakach).

Tai štai iš tų knygų, teigė A. Michnikas, Lenkijoje daug sužinota apie Lietuvą ir to dėka galima kitaip pažvelgti į savo istoriją. Kalbėtojas pritarė ir L. Donskiui, kad paskutiniųjų 18 metų Lietuvos ir Lenkijos santykiai vystėsi tarsi prastame Holivudo filme, kur fantazija išstumia realybę. Lenkijos ir Lietuvos santykiai šiandien vystosi panašiai – neįtikėtinai gerai. Nesitiki, kad dar 1989 m. vienas iš Lenkijos visuomenės lyderių p. Ciechanovičius kalbėjo, kad Lenkija turėtų tapti šešioliktąja Sovietų Sąjungos respublika – „tarp lygių lygi“. Pasak Michniko, didelis Lietuvos ir Lenkijos visuomenės elito nuopelnas tas, kad dar viena papildoma sovietinė respublika neatsirado.

Daug priklauso nuo santykių tarp šalių. Lenkijos ir Ukrainos santykiai buvo prasti, o dabar juos pavyko gerokai pagerinti. 1918–1920 m. konfliktas dėl Vilniaus buvo panašus į dabartinį konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos, atrodė neišsprendžiamas. Lietuvai ir Lenkijai reikėjo rasti tokią santykių perspektyvą, kur tas konfliktas būtų galėjęs išnykti. Vietoj to, kad būtų siekiama keisti valstybių sienas, paprasčiausiai reikia bendrauti, – teigė svečias.

Bus daugiau

Diskusijos Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje momentas

Vokietijos Bundestago Europos Sąjungos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kurtas Bodevikas (Kurt Bodevik) ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius