Antanas Poška grįžo į universitetą

Su Vilniaus pedagoginio universiteto Kultūros ir meno edukologijos instituto direktoriumi prof. habil. dr. Vaidu Matoniu kalbamės antropologo Antano Poškos auditorijos VPU atidarymo proga.

Atidarę kultūros antropologo Antano Poškos auditoriją nuo šiol ilgam su šiuo vardu susiejote Vilniaus pedagoginio universiteto gyvenimą, vadinasi, ir jo ateitį?

Vienas esminis patikslinimas: ne mes susiejome, o pats Antanas Poška susiejo, grįžęs iš tolimų ir neapmokamų komandiruočių. Jis kurį laiką dirbo tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (taip vadinosi mūsų dabartinis universitetas). Matyt, buvo vienas iš tų, kurie tuometinei santvarkai nebuvo patys reikalingiausi. Jam sunku buvo bent kiek ilgiau dirbti šioje aukštojoje mokykloje.

Vis dėlto jis buvo mūsų universiteto dėstytojas ir mes šiandien atidarydami A. Poškos auditoriją tokiu būdu pagerbėme šią iškilią asmenybę. Šiame institute dirba ir jo dukra – Laima Poškaitė-Kisielienė. Politikoje giminystė gal būtų viešųjų ir privačių interesų konfliktas, bet kultūroje yra kitaip. Kartų perimamumas moksle ir kultūroje – labai teigiamas požymis.

Kartais kiti dėstytojai manęs klausia: „Į šią auditoriją atėjus atrodo, kad kažkas čia pasirūpina ypatinga tvarka. Juk valytojos tik valo, o čia viskas tvarkingai sustatyta, sudėliota, gėlės.“ Kas daugiau savo tėvelio kambarėliu taip šiltai rūpinsis, jeigu ne dukra.

Taigi antrą kartą Antanas Poška grįžta į Vilniaus pedagoginį: pirmą kartą buvo priimtas kaip dėstytojas, o dabar jau išskirtinai pagerbtas.

Grįžta jau kaip kultūros reiškinys, kurį vertina ne tik edukologai, bet ir daugelio kitų sričių atstovai. Bent jau kiek galima buvo spręsti kad ir iš prakalbų atidarant šią auditoriją. Iš čia kyla ir platesnis susidomėjimas: studentai žiūri į bareljefą, į nuotraukas, į eksponuojamus darbus, susidomi, ima skaitinėti, ieškoti papildomų žinių. Taip atsiveria nauji horizontai, plečiasi akiratis. Juk kas yra kultūra? Tam tikrų dalykų įprasminimas. Šiandien į Antano Poškos auditorijos atidarymą susirinkusiesiems tai buvo graži šventė, ir pati auditorija su fotografijų paroda buvo graži. Kultūros gyvenime šito ir reikia. Tegul kiekvienas Lietuvos gyventojas padaro po 20 kvadratinių metrų grožio, prasmingumo, ir mūsų kraštas bus gražus. Tai arabams svarbu per gyvenimą pastatyti namą, išauginti sūnų ir pasodinti medį, o mums reiktų po savęs palikti bent kai ką gražaus.

Ką savo gyvenimu mums ir įrodė Antanas Poška.

Būtent. Tokiais žmonėmis Lietuva ir graži.

Kaip čia išėjo, kad ne geografai įrengė Antano Poškos auditoriją, bet edukologai?

Ne visai edukologai. Kažkada buvome kartu su edukologais, o dabar mūsų Kultūros ir meno edukologijos institutas savarankiškas. Rengiame meno dalykų edukologus. Yra atskiras Pedagogikos ir psichologijos fakultetas. Mus taip pat vadina edukologais, bet mes esame meno edukologai.

Su menu sieti Antano Poškos veiklą, jo literatūrinį ir mokslinį palikimą gal nėra labai paprasta?

Būtų galima su menu nesieti, jei į meną žvelgtume siaurai, kaip menas menui sritį. O kadangi šiais laikais menas siejamas su kultūros kontekstu ir taip geriau suprantamas, tad jis tokiu būdu įgyja daug platesnę prasmę, tarsi naujai atgyja.

Persismelkia per pačią įvairiausią žmogiškąją veiklą?

Būtent taip. Menas, kaip savotiškas gyvenimas vaizduotėje, žadina visos žmogaus dvasios aktyvumą.

Kiekvienas geras dalykas, kad ir didžiausias, prasideda nuo pirmo mesto akmenėlio, priverčiančio suraibuliuoti stovintį vandenį. Kaip šiuo atveju įvyko?

Šiuo vaizdingu pasakymu man priminėte Hegelio estetikoje glūdinčią mintį, kur šis filosofas rašo apie kūrybiškumą. Kai vaikas meta akmenėlį į tvenkinį ir pamato sklindančius ratilus, jis net pritupia iš džiaugsmo, nes išgyvena mažne pirmą stipresnį kūrybinį džiaugsmą. Juk jis sukūrė tuos ratilus! Jam gražu, ir jis jaučiasi jų autorius. Štai koks nuostabus gali būti toks betarpiškas kūrybiškumo pasireiškimas.

Kas išliks iš viso to, kas neišliks, tai jau kas kita. O kūrybinį džiaugsmą savo gyvenime yra patyręs kiekvienas žmogus. Ir mums šiandien gražu, kai prisimename Antaną Pošką, įprasminame jo kūrybinį palikimą ir tikime, kad ši, rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio inicijuojama veikla mūsų universitete tęsis ir ateityje.

Vis dėlto, kas šiuo atveju metė tą pirmą akmenėlį, kas privertė raibuliuoti stovintį vandenį?

Mūsų universitete buvo muzikos, dailės mokytojų specialybės. Neturėjome šokio mokytojų specialybės, o juk šokio menas populiarėja. Tai mums rodo ir didžiulį pasisekimą turintys įvairūs televizijų „dešimtukai“. Žodžiu, nutarėme įsteigti šokio mokytojo specialybę. Taip pas mus įsidarbino žinoma šokių specialistė docentė Laima Poškaitė-Kisielienė. Su rektoriumi šnekamės: mūsų buvęs dėstytojas Antanas Poška, dabar štai dirbs jo dukra, kodėl neįkūrus Antano Poškos auditorijos?.. Tai buvo prieš trejetą metų.

Ši auditorija kažkada atrodė pasibaisėtinai, su išplaišiojusiu linoleumu, supuvusiom palangėm ir panašiai. Tačiau ji mums tiko, nes čia tylu, negirdėti gatvės triukšmo.

Kaip pavyko pritraukti ir Kanados lietuvių lėšas, kurios buvo reikalingos auditorijos remonto darbams?

Laima Poškaitė-Kisielienė prisiminė gerą fondą Kanadoje. Jiems parašėme raštą, kad rengiamės įamžinti garbųjį lietuvį Antaną Pošką, kalbėjomės telefonu. Kanados lietuvių fonde suprato mūsų sumanymo rimtumą ir skyrė nemažą dalį tam reikalingų lėšų.

Žiūrint į Vilniaus gatves ir ypač automobilių parką neatrodo, kad Lietuva būtų vargana šalis. Tačiau kultūros reikaluose be užsienio lietuvių neapsieinama.

Būtų sunkiau vieniems padoriau įsirengti. O kreiptis į fondus, rėmėjus nėra gėdinga. Visi remiasi fondais, taip pat ir turtingoje JAV ar Kanadoje. Paskui pagal galimybes ir savų lėšų prideda projektui. Lietuvoje nelengva vien savo jėgomis atlikti didesnius dalykus kultūros labui. Kokie gi Vilniaus pedagoginio universiteto pinigai, juk paklausių prekių mes negaminame. O už mūsų parengtus studentus, specialistus juk niekas nieko universitetui nemoka. Nors parengtus mokytojus pasiima, kas tik netingi. Ir nė ačiū neišgirstame.

Ar kanadiečiams reikėjo aiškinti, koks tai žmogus buvo Antanas Poška ir kuo jis svarbus Lietuvai?

Neteko įrodinėti, nes ten apie garbius, Lietuvai, kultūrai tikrai nusipelnius žmones ne ką blogiau už mus žino, o kai ką gal ir geriau. Yra išėjusių Antano Poškos knygų, gyvena ankstesnės kartos žinovai, gal ir jo giminių dar gyvena.

O mums patiems, mūsų jauniems žmonėms?

Man atrodo, kad ne tiek žinomas, kiek nusipelno. Mato Šalčiaus pavardė, man regis, plačiau žinoma.

Todėl, kad Mato Šalčiaus dukros buvo karščiausios savo tėvo kelionių ir veiklos propaguotojos.

Dabar, kaip minėjau, mūsų universitete dirba A. Poškos duktė Laima Poškaitė-Kisielienė, dėstanti šokio edukologiją. Apskritai dar turime daug ko pasimokyti, kaip reikėtų garsinti savo gerus darbus. Vienas žydų tautybės žmonių Maskvoje, mano disertacijos vertintojas, pasakė: „Tu čia gerų dalykų disertacijoje sugalvojai, bet jeigu nebus propagandos, plataus viešinimo, viskas nuslops.“

O kaip tuos reikalus toliau stumti Jūsų disertacijos oponentas nepaaiškino?

To reikia mokytis, rimtai užsiimti, tam atsirado viešųjų ryšių tarnybos, bet be investicijų daug nenuveiksi.

Vienas kitą paremia tik mažumos. Amerikoje sakoma: „Dabar viską valdo tik mažumos, jos išsikovoja vis daugiau teisių, o baltajam lieka pareigos.“ Panašiai yra ir Lietuvoje. Ypač mūsų mokyklose. Švietimo atstovai patys nustebę. Sako, mokiniai turi tik teises, o mokytojai – tik pareigas. Matome, kur veda toks disbalansas.

Kokią ateitį prognozuojate antropologo Antano Poškos auditorijai?

Būtų gražu, kad kultūros antropologija mūsų universitete plėtotųsi. Gal ateityje ir šios srities mokslinės konferencijos čia bus rengiamos.

O kaip padaryti, kad čia studentija galėtų daryti savo kultūrines akcijas?

Kartais studentai parodo didelį aktyvumą, tik nereikia slopinti jų gražių iniciatyvų. Pavyzdžiui, teatro edukologijos studentai savo iniciatyva vakarais ėmė rodyti kino filmus, juos aptarinėti. Į vakarus ėmė burtis jau ir kitų specialybių studentai. Taip atsiranda tradicija, ji tampa kultūrinės saviugdos nešėja.

Šio universiteto aplinka tam tinka? Esama to kultūrinio užtaiso?

Tai, ką mes padarėme atidarydami šią auditoriją, juk taip pat yra aplinka. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip tą aplinką gerinsime. Rengiame mokytojus, o jie, įgiję pozityvios patirties, ją skleis po šalį.

Savo prakalboje kalbėjote apie užgriuvusius sunkumus, darbus, rutiną. Nejau tik sunkumai liko atmintyje?

Kai žiūrite į gražuolę, ar pagalvojate, kiek jai reikėjo dirbti, stengtis, kad tas žavesys atsiskleistų visomis spalvomis? Ir kiek tie blizgalai kainavo? Jeigu reginys mus žavi, mūsų pastangos pastebimos, tai jau daug.

Žavi, bet tai tik pradžia. Dar reikėtų, kad įsitvirtintų per intelektą, mąstymą, dvasinius išgyvenimus ir ieškojimus.

Sutarkime, kad tai, ko manęs klausėte, išgirdo pats Viešpats Dievas.

Tebūnie. Ačiū.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Prof. Vaidui Matoniui vis dar sunku atitrūkti nuo kasdienybės darbų