Vyskupas Motiejus Valančius suartino Lietuvos ir Lenkijos istorikus

A. Prašmantaitė. Valančiaus jubiliejiniais metais prof. V. Merkys inicijavo šios knygos sudarymą, o mudu su prof. J. Jurkiewicziumi tą idėją įgyvendinome. Mat prof. V. Merkys geriausiai žinojo su M. Valančiumi susijusius dalykus, jo kūrybos ir literatūros palikimą. Dalis Valančiaus rankraščio jau buvo Juozo Tumo-Vaižganto publikuota dar 1929 m. kaip Pastabos pačiam sau*. 1996 m. buvo pakartota ir Baltų lankų leidyklos. Bet tai buvo tik ištraukos, nedidelė vyskupo rankraštinio palikimo dalis.

ML. Vadinasi, bent iš dalies tie Valančiaus užrašai skaitytojams buvo žinomi?

V. Merkys. Taip, bet tik fragmentai. Kadangi užrašų apimtis labai didelė, niekas nesiėmė jų visų publikuoti. XX a. pradžioje J. Tumas-Vaižgantas padarė įdomesnių ištraukų knygelę su paaiškinimais. Tiek ir buvo žinoma visuomenei.O akademinį leidinį, visą tekstą tik dabar ir įgijome. Ir nežinia, kas po Prašmantaitės ir Jurkiewicziaus kada dar ryšis šį darbą tobulinti.

ML. Motiejus Valančius rašo pats sau, tai intymūs užrašai. Ir staiga į tą intymią erdvę įsiveržia tyrinėtojai, tiesa, po pusantro šimto metų. Kur yra tikresni ir vertingesni dalykai, ar kai autorius rašo pačiam sau, į stalčių, o gal kai savo rašinius skiria visuomenei, viešumai?

A. Prašmantaitė. Noriu patikslinti: tai ne vien intymūs užrašai pačiam sau. Valančius rinko medžiagą Bažnyčios istorijai, ir tai yra išrašai iš šaltinių, pastabos daugiausia apie XIX a. Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai vienas užrašų blokas. Kitas blokas – asmeniniai įspūdžiai, kurių Valančius nemanė spausdinti.

V. Merkys. Dėl to intymumo norėčiau šį tą pridėti. Kai Valančius savo raštus publikavo, tai norom nenorom turėjo prisiderinti prie cenzūros reikalavimų. O rašydamas sau atvirai išreiškė savo pažiūras apie carinės valdžios vykdomas represijas, kurios daugiausiai buvo nukreiptos prieš Katalikų Bažnyčią, vyskupas pasisakė prieš unitų prijungimą prie Stačiatikių Bažnyčios. Šie užrašai parodo vidinį Valančiaus pasaulį labiau negu visi kiti jo raštai.ML. Prof. V. Merkys žino labai platų kontekstą sąlygų, kuriomis turėjo veikti vyskupas Valančius derindamas dvasios ganytojo ir politiko, literato, visuomenės veikėjo veiklą. Buvo vienas lietuvių tautinio veikimo autoritetų. Be šitų dalykų žinojimo vargu ar galime įsivaizduoti Valančiaus reikšmę Lietuvos istorijoje. Nieko nuostabaus, jeigu lenkų istorikai nežino visų šių niuansų ir subtilumų. Bet gal prof. J. Jurkiewiczius vyskupą M. Valančių daugiau vertina iš Lenkijos istoriografijos pozicijų?

J. Jurkiewiczius. Lenkijos istoriografija, man atrodo, šiuo aspektu ne tokia turtinga.V. Merkys. Prof. J. Jurkiewiczius yra labai plataus diapazono istorikas. Jis yra parašęs knygų apie XVI ir XVII amžius, taip pat tyrinėjęs XIX–XX a. pradžią. Ir visa tai susiję su Lietuva. Kiek žinau, profesorius ir dabar rašo apie legendinį Lietuvos istorijos laikotarpį.

Ir dar viena naujiena: prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus Stepono Batoro unversiteto profesorius dr. Henrikas Lovmianskis (Henryk Łowmiański), jo žmona istorikė Marija Lovmianska (Marija Łowmiańska) ir to paties universiteto profesorius Stanislavas Koscialkovskis (Stanisław Kościałkowski) buvo parengę dviejų tomų Vilniaus cechų aktus nuo 1495 m. iki XVIII a. pabaigos. Tačiau dėl prasidėjusio karo knygos baigti spausdinti nepavyko. Dabar prof. Jurkiewiczius abu tomus sudėjo į vieną, parašė įvadą, papildė paaiškinimus, patobulino archeografiniu požiūriu, sudarė rodykles. Tik ką išėjo ši didžiulė Lietuvos istorijos, ypač Lietuvos miestų istorijos pažinimui labai svarbi knyga**.

J. Jurkiewiczius. Norėčiau grįžti prie Valančiaus, o kartu užduoti probleminį klausimą prof. V. Merkiui. Man atrodo, kad Valančius turėjo mintį, kad jo Namų užrašai ateityje vis dėlto bus išleisti.

A. Prašmantaitė. Asmeninio pobūdžio užrašų, man regis, Valančius tikrai neketino spausdinti, bet Vaižgantas kai ką būtent iš tų užrašų išspausdino. Bažnyčios istorijos klausimais rašytų ir iki tol rankraščiais buvusių savo tekstų jokiais draudimais dėl spausdinimo ar naudojimo vyskupas nėra aprūpinęs. Vylėsi, kad tuos savo užrašus Valančius ketino spausdinti, arba bent tikėjosi, kad kam nors ta medžiaga ateityje pravers.V. Merkys. Šiuos užrašus vyskupas Motiejus Valančius tikėjosi panaudoti naujam Žemaičių vyskupystės leidimui ir, galbūt, Katalikų Bažnyčios Rusijoje istorijai bei savo literatūriniams kūriniams.ML. Ar ką nors naujo prof. J. Jurkiewicziui pavyko rasti tiriant legendinę Lietuvos istorijos dalį? Tai ir Palemono legenda, Gedimino sapnas apie geležinį vilką. Nejau čia galima rasti šaltinių, kurie pasakytų ką nors nauja? O gal savo darbe atsidedate interpretacijoms, gilinatės į to meto žmonių sąmonės bei mentaliteto dalykus?

J. Jurkiewiczius. Tai gana didelė problema. Man atrodo, kad Vilniui ir XVI, ir XIX amžiai nebuvo taip jau labai nutolę vienas nuo kito. Čia viskas greta. Didžiojo kunigaikščio renesansiniai rūmai, kurie dabar Vilniuje atstatomi, XVII ir XVIII a. pastatytosios bažnyčios, išlikusios ligi šių dienų. Todėl man Vilniuje lengva tyrinėti ir XVI, ir XIX a. istoriją.

ML. Tačiau Jūs tyrinėjate juk ne architektūros paveldą, o istorijos šaltinius.

J. Jurkiewiczius. Tai ir yra materialiosios kultūros šaltiniai.ML. Bet prie Gedimino sapno ir geležinio vilko visa ta materialioji kultūra istorikų neveda?

J. Jurkiewiczius. Gal ir veda. Visi Lietuvos istorijos tyrinėtojai tą legendą žino, bet labai sunku išsiaiškinti legendinę Lietuvos pradžią.

V. Merkys. Apskritai tautinei ir pilietinei tapatybei visuomet didelę reikšmę turi istorija. Lietuviams XVI a. buvo svarbu parodyti, kad jų šaknys eina iš Antikos, vadinasi, tai labai garbinga tauta. Legendinės istorijos dalies samprata keičiasi kartu su visuomenės raida. Prisiminkime XIX amžių. Simonas Daukantas Lietuvos istoriją pirmiausia rašo tam, kad žmonės suvoktų, jog jie ne visada buvo tokie pažeminti. S. Daukanto Lietuvos istorija – tai siekis savo tautą pakylėti, ir pirmiausia savo pačios akyse. Tuo metu Lietuvos valstybės vizija turėjo būti žmonių sąmonėje labai svarbi problema. Profesorius J. Jurkiewiczius apie visą tai galėtų daugiau papasakoti, o aš iš šios krypties tyrinėjimų tik vieną jo straipsnį esu skaitęs. Man buvo nepaprastai įdomu.

ML. Išties būtų labai įdomu apie visą tai daugiau pakalbinti prof. J. Jurkiewiczių, bet dabar, per Lietuvos mokslų akademijos sesijos pertrauką, tiesiog nespėtume išplėtoti šios temos. Todėl išsamesniam pokalbiui gal kada nors rasime laiko ateityje. O dabar norisi paklausti, kodėl Lietuvos istorikų darbai, net ir fundamentalūs, kaip pavyzdžiui, prof. V. Merkio ir kitų, taip sunkiai skinasi kelią į kaimynų lenkų istorijos tyrinėjimų apytaką? Lietuvos istorikų veikalų juk nedaug verčiama į lenkų kalbą. Kodėl taip yra?

J. Jurkiewiczius. Neseniai į lenkų kalbą išverstas ir išleistas didelės apimties Lietuvos istorikų straipsnių rinkinys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Dabar noriu išversti į lenkų kalbą prof. Mečislovo Jučo knygą Žalgirio mūšis. 2010 m. minėsime Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį, tad ši Lietuvos istoriko knyga Lenkijoje turėtų sulaukti susidomėjimo.

ML. Kaip lenkų istorikai vertina švedų kilmės istoriko Sveno Ekdalio (Sven Ekdahl) paskelbtus įrodymus dėl Žalgirio mūšyje Vytauto labai sumaniai atlikto kovinio manevro, po kurio vokiečių riteriai atsidūrė mirtinuose spąstuose. Vadinasi, griūva lenkų istoriografijoje įsitvirtinusi nuostata, esą lietuviai gėdingai pabėgo iš Žalgirio mūšio lauko.

J. Jurkiewiczius. Nesu didelis Žalgirio mūšio specialistas, bet kiek žinau ši S. Ekdalio koncepcija Lenkijoje turi ir šalininkų, ir priešininkų.ML. Lietuvos ir Lenkijos istorikai vieni kitus pradeda vis geriau suprasti, juos skyrę ideologiniai momentai užleidžia vietą normaliam moksliniam bendradarbiavimui. O gal dar anksti apie tai kalbėti?

J. Jurkiewiczius. Išties manau, kad ideologiniai momentai vis labiau traukiasi į pašalį, o mes dirbame kartu ir labai vaisingai.

ML. Tai ir Jūsų dėka, profesoriau Janai Jurkiewicziau. Dėkoju gerbiamiems pašnekovams už malonią galimybę per šią Mokslo akademijos sesijos pertrauką Jus paklausinėti apie Lenkijos ir Lietuvos istorikams aktualius dalykus.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Istoriko Simono Daukanto premijos laureatą prof. Janą Jurkiewiczių sveikina istorikas Lietuvos MA tikrasis narys Vytautas Merkys

Akad. Vytautas Merkys ir Istoriko Simono Daukanto premijos laureatai – prof. habil. dr. Aldona Prašmantaitė
ir prof. Janas Jurkiewiczius