Didžiosios Antano Poškos kelionės

Requim ant beržo tošies

O juk turėjome lietuvišką raštą ant beržo tošies... Ir jeigu kas nepatikliai kraipys galvą, tegul prisimena Antano Poškos (1903–1992) šaukinius pasauliui iš Komijos lagerių. Išbadėjęs, išsekęs ir tikriausiai galvodamas, kad visa, kas šiame pasaulyje turi pradžią, turi ir pabaigą, labiausiai negalėjo susitaikyti su nežinomybe, galinčią praryti dar vieną tremties auką. Siekdamas pasipriešinti šiai egzistavimo beprasmybei ant beržo tošių užrašinėjo savo mintis. Tai buvo ne likimo pasmerktojo, bet dvasios galingojo jausmai ir mintys apie laiką, amžinybę ir žmogaus pašaukimą. Daug mačiusio, daugybę kraštų apkeliavusio, su įvairių tautų žmonėmis bendravusio žmogaus mintys, kažkokiu paslaptingu, mažai tikėtinu būdu įgijusios net ir poetinės išraiškos formą.

Savo būties apmąstymuose ant beržo tošies atplaišų Antanas Poška grįžta į savo kaip asmenybės pradžių pradžią.

„Žemę dar dengė migdantis rūkas –
Pievas dar kaustė klampi tamsa...
Mano vaikiškoje sieloje gimė naujas jausmas – aš pamilau žemę, pamilau išblaškytas sodybas su miegančiais artojais.

Aš pasijutau iš tos žemės pelenų išaugęs, tūkstančiais javų šaknelių iš jos įsčių iščiulptas, varpomis jos padangėje išliūliuotas, dainose brandintas ir amžinosios meilės iš prabočių dulkių saulės pašauktas egzistuoti.

Tie pirmieji vyturiai, gimę ant nuogos Lietuvos žemės, apreiškė man didžiąją paslaptį, kas yra žmogui tėvynė.“

Šie žodžiai iš keliautojo, antropologo, žurnalisto ir rašytojo, esperantininko Antano Poškos miniatiūrų knygelės Requiem (1989) nuskambėjo atidarant jo vardo auditoriją Vilniaus pedagoginiame universitete. Išgirdome ne iš aktoriaus ar kito skaitovo lūpų – perskaitė universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis. Jaudinantis Komijos lagerio tremtinio Antano Poškos beržo tošyje išrašytas tekstas apie tai, kaip vieną dieną jį persmelkė tėvynės jausmas. Tai gyvenimo prasmės tebesitęsiančios paieškos net kai žmogus pragare – šalčio pekloje. Kartu ir mėginimas užsimiršti – kūryba padeda užsimiršti, grįžti į praeities laikus. Protestas prieš besielį egzistavimą, kai žmogus tėra tam tikras biologinės rūšies padaras su fiziologiniais poreikiais ir identifikacijos numeriu kaip priklausymo valstybei ženklu. Ribotas beržo tošies dydis nėra kliūtis minčiai veržtis į begalinę erdvę – vaizduotės galia.

„Aukščiausioji žmogaus laimė – kūryba, tai kas išskiria iš zoologiškumo.

Dangiškąją palaimą teikia muzikos garsai. Jie džiaugsmo nirvana užtvindo jo vidų. Spalvos ir formos gali pasiekti aukščiausiąją kūrybinę ekstazę – perduoti tuos jausmus, kurie lieka amžini drobėje, granite, popieriuje. Lieka liudyti apie žmogų.

Tik savęs suradimas, tik dvasinė saviraiška yra žmogaus tobulėjimo kelias!

Ne, žmogus nėra lygus žmogui.“

Antano Poškos Requiem rašymo vieta ir aplinkybės ne vienam skaitytojui siejasi su Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Balio Sruogos Dievų miško parašymo vieta.

Štuthofo kacetas ar Komijos lageriai, rudmarškiniai ar penkiakampėmis raudonomis žvaigždėmis žymėtieji sargybiniai – gal nebuvo esminio skirtumo. Bet abu autoriai iš įkalinimo ir tremties vietų paliko visai žmonijai svarbius nužmoginimo sistemų liudijimus ir aukščiausios prabos kūrybos pavyzdžius. Tai kas, kad pasaulio taip ir liko neįvertinta, kaip tie kūriniai nusipelno.

Ši lietuviškos raštijos ant beržo tošies fenomeną – XX a. istorijos paradoksą – mūsų rašto, literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtojams reikėtų turėti galvoje.

Sąsajos

Jeigu ieškotume tiesioginių sąsajų, tektų įsiklausyti į tuos A. Poškos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojus, kurie jo Requiem randa sąsajų su Rabindranato Tagorės kūryba. Dvasinė giminystė. Veikė ir asmeninė jų pažintis, pagaliau lietuvis yra vertęs Tagorės kūrinių, tad nenuostabu, kad sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis rėmėsi į tai, kas jį stiprino ir palaikė.

A. Gaižutis A. Pošką mato kaip neatsiejamą nuo kiekvieno laisvos Lietuvos gyvenimo tvinksnio. Esmingas pastebėjimas, nes tik laisvę iškovojusios šalies sūnūs galėjo plačiai išskleisti sparnus ir pakilti skrydžiui. Priemones rinkosi įvairias, beje, kaip ir maršrutą. 1933 m. lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas skrido per Atlantą, o ketveriais metais anksčiau – 1929-aisiais – Antanas Poška ir Matas Šalčius motociklais ryžosi aplankyti Indiją. Užmojis panašus, o tikslas ar ne tas pats: sustiprinti jaunos, tik atsikūrusios tautos sūnų ir dukterų pasitikėjimą savo jėgomis, skelbti pasauliui žinią apie Lietuvą, garsinti savo Tėvynę.

Akyse dar sukasi kasdienių darbų karuselė

Atsiveria Antano Poškos auditorijos durys, ir keturios merginos su degančiomis žvakėmis rankose išsirikiuoja koridoriuje. Tikriausiai taip atrodė dievų ugnies kurstytojos vaidilutės ar Antikos vestalės, o gal ir dar senesnių laikų mūsų bendrų protėvių arijų ugnies saugotojos. Rektorius Algirdas Gaižutis ir Antano Poškos duktė Laima Poškaitė-Kisielienė atidengia meniškai sukurtą bareljefą su užrašu Antropologo Antano Poškos auditorija. Doc. Laima Poškaitė-Kisielienė, VPU Kultūros ir meno instituto šokio edukologijos dėstytoja, daug širdies įdeda tvarkydama tėvelio vardu pavadintą auditoriją. Kiek atokiau, kaip panašiais atvejais dažniausiai ir būna, stovi bareljefo kūrėjas žinomas skulptorius Antanas Žukauskas su žmona Elena. Ir vėliau visų prakalbų metu kukliai rinkosi vietą nuošaliau nuo įvykių epicentro. Antanas nelabai mėgsta viešai kalbėti apie savo kūrybą. Šį malonumą palieka profesionaliems vertintojams ir skambesnio žodžio mėgėjams.

Malonu įžengti į atnaujintą žymaus lietuvio vardu pavadintą auditoriją, juolab kad jo didžiąsias keliones primena turininga fotografijų paroda, nukelianti į Baltistaną ir Hindukušo kalnagūbrio, į Tibetą ir prie Indijos šventyklų.

Universiteto Kultūros ir meno instituto direktorius prof. habil. dr. Vaidas Matonis dar, atrodo, netiki, kad jo paties didieji rūpesčiai ir darbai jau baigėsi. Jis kalbėjo apie sunkumus, kuriuos teko nuveikti per pastaruosius trejus metus. Prisiminė rektoriaus A. Gaižučio mėgstamus kartoti žodžius: grožis kainuoja daugiausia. Estetas estetą lengviausiai supranta, bet kai ką ir nuo savęs priduria: kelias į grožį grįstas taip pat dideliu darbu. Sunku pamiršti surūgusį rektoriaus veidą, kai jis buvo atvestas į šią norimą Antano Poškos vardu pavadinti auditoriją. Išties atrodė baisokai: suplyšęs linoleumas, supuvusios palangės, apvarvėjusios lubos. Ir čia norima steigti vardinę Antano Poškos auditoriją? Buvo kreiptasi į Kanados lietuvių fondą, ir jis skyrė tam tikrą kiekį lėšų auditorijai suremontuoti. Pagal Fondo įstatus ir tvarką tie pinigai turėjo būti panaudoti iki konkrečios datos, antraip lėšos nuplauktų. Statybininkų labai nepaskubinsi, teko verstis per galvą.

Klausydamas suvoki, kad visos vertybės – didelės ir mažos – kuriamos kasdieniu rutininiu darbu, todėl menestreliai ir reikalingi, kad ne tik didžiavyrius išaukštintų, bet pastebėtų dažnai pamirštamą kasdienius darbus nudirbančią, savo šapą į bendrą labą velkančią skruzdę. Be jos nebūtų pažangos šiame pasaulyje.

Dabar auditorija prikelta tarsi iš nebūties, nors pačiam V. Matoniui vis dar sunku atitrūkti nuo užsukto rato – akyse tebesisuka kasdienių darbų karuselė. Auditorija atvėrė duris Antano Poškos 105-osioms gimimo metinėms. Nuo šiol studentams ir visiems čia atėjusiems į renginius bylos apie žmogų, aplankiusį 75 valstybes, bendravusį su 120 tautų ir tautelių žmonėmis, bet niekada nepamiršusį, kas esąs ir kokios šalies vardą privaląs pristatyti ir garsinti pasaulyje. Ar gali būti geresnė edukacinė vieta už šią auditoriją? Keliauk, aplankyk, pažink ir pamėgink suprasti, kur yra tavo tikrieji namai, kokios vertybės svarbiausios. Tai pamokos mums iš šio žmogaus turtingiausios gyvenimo patirties. Jis matė rojų ir patyrė pragarą, bet visur išliko žmogumi. Turtų nesusikrovė, nes jų nevertino. Nevertino valdžios siekio bet kokia kaina. Garbėtroškoms užmigti neleidžiantys kompleksai jo nekankino. O tikrai vertino tai pažinimo džiaugsmą, kūrybą, kurioje ir reiškiasi žmogaus dvasios galios. Apie tai ir turi byloti ši auditorija.