Su ryžtu dirbti LIETUVAI

Balandžio 6 d. publicistas, tarptautininkas, knygų autorius, visuomenės veikėjas, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, skautininkas, nepralenkiamas oratorius, o tariant trumpai – nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę Vilius Bražėnas akivaizdžiai įsitikino, kaip jį myli Lietuva ir ką jis reiškia savo šalies žmonėms. Šią dieną Vilius Bražėnas šventė savo 95-ąjį gimtadienį, o su juo – ir Lietuvos karininkų Ramovės pilnut pilnutėlė salė.

Neįmanoma paminėti visų mielo Viliaus titulų, jo plačiašakę veiklą atspindinčių nuopelnų ir šioje asmenybėje glūdinčių talentų, bet kai kurių jo gyvenimo faktų ar tarpsnių tiesiog neįmanoma apeiti, juolab, kad ir pagerbimo vieta – Karininkų Ramovė – atitinkamai įpareigoja. 1937 m. kaip karo mokyklos absolventas V. Bražėnas davė Lietuvos kariuomenės karininko priesaiką, buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu. Karininko priesaikos jis niekada nesutepė. Net tada, kai atrodė, kad milžiniškai karinei jėgai iš rytų negali pasipriešinti jokia galia Europoje, o mažiesiems protingiausia atrodė tik sėdėti ausis suglaudus ir laukti, kuo baigsis pasaulio galybių grumtynės. Ir vis dėlto pareigos priesaikai ir atsakomybės prieš tautą bei sutryptą Lietuvos valstybę jausmai kai kuriems patriotams buvo stipresni už asmeninės savisaugos jausmą. Tą įrodė 1944 m. spalio 8 d. Sedos kautynės, kuriose tuometinės Tėvynės apsaugos rinktinės kariai mėgino sulaikyti į Vakarus besiveržiančius sovietų tankus. Žuvo apie 100 Lietuvos patriotų, kiti pateko į nelaisvę, o pasitraukę į Vakarus išsibarstė po pasaulį. Tose kautynėse dalyvavo ir Vasario 16-osios Lietuvos karinininkas Vilius Bražėnas.

Visa širdimi su Lietuva

Vėliau V. Bražėnas pasitraukė į Vakarus, Vokietijoje su kitais atkūrė draugiją Vytis, buvo Tremtinių operos solistas. 1949 m. persikėlė į JAV, studijavo Bridžporto inžinerijos institute. Pasireiškė kaip labai aktyvus visuomenininkas, kunkuliuojančios energijos žmogus. 20 metų buvo Amerikos lietuvių bendruomenės Konektikuto apylinkės valdybos narys, pirmininkas, apygardos politikos komiteto valdybos narys ir apygardos pirmininkas. Kelias kadencijas dirbo Amerikos lietuvių bendruomenės taryboje. Nepamiršo ir dainavimo pomėgio – Aitvarų kvartete dainavo pirmu tenoru.

Buvo geriau žinomas gal net ne lietuviškų organizacijų veikloje, nes jam ten buvo ankšta, bet amerikiečių organizacijose. Per John Birch Society padalinį American Opinion Speakers Bureau skaitė paskaitas apie tikrąjį komunizmo veidą, kartu aktualino ir garsino Lietuvos laisvės bylą. Įsitraukė į kovą prieš kitą pasaulinį monstrą – globalizmą. Dalyvavo steigiant amerikiečių patriotų grupes, apie tūkstantį kartų kalbėjo įvairioms amerikiečių ir lietuviškoms auditorijoms. Apvažiavo su paskaitomis visas JAV valstijas ir net po keletą kartų. Regis, nėra buvęs tik Havajuose. Pagarsėjo kaip nepralenktas diskusijų dalyvis, žadinęs žmonių protus ir jausmus. „Įtikinti gali tik tas žmogus, kuris turi didžiulę gyvenimo aistrą“, – verta įsidėmėti šiuos Romualdo Ozolo apie jubiliatą pasakytus žodžius. Ypač karštai V. Bražėnas stojo prieš tironiją, aukštosios politikos užkulisinę veiklą, dviveidiškumą, kai stipriųjų labui buvo aukojami silpnųjų ir mažųjų tautų bei valstybių interesai. Tai moralios politikos šalininkas, aktyvus gynėjas. Šios savo dar jaunystėje užimtos pozicijos Bražėnas niekada neatsisakė.

Vis dėlto širdimi jis visada buvo su Lietuva, kuriai jaučiasi įsipareigojęs visu savo gyvenimu. Todėl 2002 m. grįžo į Lietuvą rodydamas pavyzdį ir kitiems tautiečiams. Retą savaitę spaudoje neišvystame Viliaus Bražėno rašinių aktualiausiais šalies politikos klausimais, jis dažnas įvairių diskusijų dalyvis. Išvydus renginyje V. Bražėno orią figūrą, širdyje ramu: turime stiprią ir nepalaužiamą atramą. Karštojo polemiko Viliaus Bražėno nepamiršta ir amerikiečiai. Jis kviečiamas kalbėti per įvairius Amerikos televizijų kanalus, rašo į Amerikos žurnalus.

Ir šiuo metu V. Bražėnas yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos valdybos narys, o 95-ojo jubiliejaus proga jam suteiktas šios Sąjungos garbės nario vardas, pareikšta padėka už ilgametį ir aktyvų darbą Lietuvos atsargos karininkų sąjungoje. Yra apdovanotas šios sąjungos medaliu Už nuopelnus Lietuvai, o 2003 m. Krašto apsaugos ministerijos teikimu apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Svarbiausia Viliaus Bražėno pamoka

Viliaus Bražėno jubiliejines iškilmes Karininkų Ramovėje surengė Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir Lietuvos moterų lyga.

Kvietimo į minėjimą skelbime buvo pareikštas įsakmus jubiliato pageidavimas: ateiti be puokščių ir dovanų – tik su ryžtu dirbti LIETUVAI. Ne visi pakluso šiam raginimui, bet gėlių jūros nebuvo, o atėjusiųjų akyse netrūko ryžto dirbti Lietuvai. Įkvėpė paties jubiliato pavyzdys. Kad ir ką kalbėtų ar rašytų V. Bražėnas, jo esminė mintis: burtis, netylėti, veikti bei skatinti kitus būti aktyviais savo ir tautos likimo kalviais. Niekas visus žmones tenkinančių išmintingų valstybinių sprendimų nepriims, nei kitų geidžiamų dalykų ant padėklo neatneš. Vilius nuolat pabrėžia, kad Lietuvoje jis matąs daugybę puikių, protingų žmonių, bet jie išsisklaidę kas sau, pabirę tarsi Grigo bitės, ir niekas nesistengia jų sutelkti į visuomeninę jėgą.

Kaip toje vaikystėje visiems girdėtoje pasakoje: lengva perlaužti vieną vytelę, bet pamėgink perlaužti iš daugybės vytelių surištą šluotą. Kol nepradėsime šluoti, tol šiukšlių neiškuopsime, bet pirmiausia reikia iš vytelių tapti ta šluota. Beje, tai jau šių eilučių autoriaus išvada, kuri tarsi logiškai sektų iš Viliaus Bražėno pamokų.

Lietuvai pagražinti draugija jubiliejui išleido bukletą Vilius Bražėnas. Kovotojas už Lietuvos laisvę. Jame pateikti trijų autorių trumpi rašiniai apie jubiliatą, kurių vien pavadinimai labai iškalbingi. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas jubiliatą vadina Lietuviu tribūnu, Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė dėmesį sutelkia į Viliaus Bražėno kaip publicisto, kovotojo, antikomunisto ir antiglobalisto veiklą, o Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dringelis jį pavadina trumpai drūtai – Lietuvos ąžuolu. Visi autoriai teisūs, nors toli gražu neišsemia nei Bražėno talentų, nei jo kaip tautos fenomeno ypatybių, kurios šią asmenybę daro išskirtinę, nepakartojamą. Išties lietuvių tauta galima didžiuotis vien dėl to, kad ji davė Bražėną. Jeigu kas to nesuvokia ar kam patogiau šito nematyti – tai jų pačių bėda. Aišku, kartu ir visų mūsų bėda, nes juk tai yra tautos kūno dalis.

Tarp pirmųjų valstybės asmenų

Atrodo, kad po dr. Algirdo Končiaus mirties 2006 m., Viliui Bražėnui atiteko seniausio Lietuvoje skautininko vardas. 1925 m. Žagarėje Vilius Bražėnas jau subūrė skautų organizacijos vienetą.

Buklete yra istorinė nuotrauka iš Viliaus Bražėno archyvo – tautinės skautų stovyklos atidarymas 1938 m. liepos 10 d. minint Lietuvos skautų organizacijos 20-metį. Centre Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Nuotraukos kairėje – vienas iš stovyklos vadovų Vilius Bražėnas – aukštas, tiesus 25 metų vyras. Tarp A. Smetonos ir V. Bražėno, kiek už jų, matome pagarbą atiduodantį krašto apsaugos ministrą brigados generolą Stasį Raštikį. Nuotraukos dešinėje – skautišką pagarbą atiduoda dr. J. Aleksa, Skautų sąjungos tarybos pirmininkas. Tiesa, apžiūrinėjant nuotrauką kai kam kilo abejonių, ar J. Aleksa yra buvęs Skautų sąjungos tarybos pirmininku, bet nuotraukoje jis taip įvardytas, o pasak kitų bukleto nuotraukų autoriaus Vytauto Ylevičiaus, šioji buvo spausdinta Trimito žurnale, kur taip ir pavadinta. Kiek pamena, pats Bražėnas, Aleksa buvo draugijos skautams remti pirmininkas.

Kalbant apie V. Bražėno kaip skautininko veiklą įspūdį daro 1947 m. lietuvių skautų stovykloje Vokietijoje padaryta nuotrauka, kurioje matome Vydūną, jam iš dešinės sėdintį Vilių Bražėną kartu su kitais tos stovyklos dalyviais.

Buklete yra nuotrauka, kurioje V. Bražėnas Juozo Tumo-Vaižganto mokyklos muziejuje dalijosi prisiminimais apie Vaižgantą. Mat jį pažinojo, buvo jo laidotuvių procesijos skautų dalies koordinatorius.

Taigi visur Vilius Bražėnas yra tarp pirmųjų asmenų, svarbiausiuose įvykiuose ir net šalia pirmųjų valstybės asmenų. Taip buvo. Bet taip nėra šiandien. Kodėl? Šį klausimą teko išgirsti kaip užduodamą vienas kitam ne vienam tų iškilmių dalyviui.

Nejau dvi Lietuvos?

Jubiliejinėse iškilmėse galėjo kilti mintis, kad esama tarsi dviejų Lietuvų. Viena ta, kurios sūnūs ir dukros buvo Karininkų ramovėje, siuntė šiltus sveikinimo žodžius jubiliatui. Kita, kuri šio jubiliejaus nepastebėjo ar sąmoningai ignoravo. Labai taikliai pasakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas: visu savo gyvenimu ir veikla Vilius Bražėnas atstovauja tiems idealams ir tai Lietuvai, dėl kurios kovojo ir savo galvas sudėjo Lietuvos partizanai. Buvo pastebėtas ir kitas dalykas: šiandieninė Lietuvos politika vairuojama ta kryptimi, kuri mus tolina nuo tų idealų. Dar daugiau: iš sovietijos liūno išbridusi Lietuva vis giliau gramzdinama į globalizmo pelkę, ir tai daroma aukščiausios politikos lygmeniu. Verdantiems sriubą globalistų katile tautiškumas jau atrodo kliūtis. Kartais tai daroma nutaisius istorijos aukų miną (girdi, nieko negalima pakeisti, nes tai visuotinis ir neišvengiamas procesas). Tai tarptautinės politikos sritis, tačiau nė vieno tarptautininko ar politologo Viliaus Bražėno jubiliejuje neišvydome. Nematėme ir istorikų, išskyrus prof. Antaną Tyla. „O kada visuomeniškai svarbiuose renginiuose jūs matėte mūsų istorikus? Visuomeniškai jie nėra aktyvūs“, – tai profesoriaus atsakymas į klausimą, kodėl nėra tų mūsų vedlių, kuriems lyg ir priklausytų būti.

Ir tai labai simptomiška. Tiems veidams, kurie kone kas vakarą kyšo iš televizijos ekrano ir samprotauja kurlink juda ar išvis niekur nejuda Lietuva, Viliaus Bražėno siekiai yra visiškai svetimi. Ne todėl, kad būtų prastos mintys ar menki siekiai – paprasčiausiai mūsų „politikieriai“ (taip knieti pavadinti vienu žodžiu…) nėra pasirengę diskutuoti su Viliumi Bražėnu, nes atstovauja kitoms jėgoms bei remiasi kitomis vertybėmis. Skirtingos plokštumos, tarp kurių nėra ryšio. Todėl jo ir neįsileidžia į Lietuvos televizijos politikos dalykams skirtas laidas, nes iš anksto žino toje diskusijoje pakankamų argumentų nepateiksią, o pralaimėti nesinori.

Šis žmogus pučia ne į tą dūdą, todėl tik trukdytų vieningai kitomis natomis grojančių politikos „muzikantų“ orkestrui. Bražėnas nepatogus, per daug dygus, spygliuotas, kad galėtų būti toleruojamas. Su jo buvimu susitaikoma, kaip su neišvengiamybe, kaip su stichijos jėga, prieš kurią labai nepašokinėsi. Bet galima nutylėti, nepastebėti, taip dažnai ir daroma. Ne vien apie elgesį su Bražėnu tai pasakytina. Būtų galima paminėti ne vieną asmenybę, kuri lyg ir gyvena šalia mūsų, bet kurios oficialiame lygmenyje tarsi nėra. Paskui sielojamasi, kad nepriklausomybės metais Lietuvoje taip ir nepavyko išugdyti naujų iškilių politikų, visuotinį autoritetą pelniusių asmenybių.

Vis dėlto Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiuntė Viliui Bražėnui jubiliejinį sveikinimą, pasirašytą Vyriausybės kanclerio Valdemaro Serapino, taip pat dovaną.

Stojęs prieš globalizmo slibiną

Mokslo Lietuvoje mes jau skelbėme kai kurias Viliaus Bražėno mintis apie globalizmą ir globalizaciją – kuo šios sąvokos skiriasi. Globalizmo apologetams patogu, kad žmonija šių sąvokų neskirtų, suplaktų į vieną. Tada lengviau manipuliuoti, o manipuliavimas žmonėmis juk ir prasideda nuo manipuliavimo sąvokomis.

Niekas nesipriešina tokiai globalizacijos apraiškai kaip technikos pažanga, civilizaciniams laimėjimams. Kiekvienas protingas žmogus tik džiaugiasi tokiais žmonijos išradimais: kompiuteriu, galimybe važinėtis patogiais automobiliais ar naudotis mobiliuoju ryšiu. Tai globalizacijos padariniai, jų nesustabdysi, niekas ir nesistengia to daryti. Tačiau koks globalizacijos ir globalizmo skirtumas? Tų skirtumų teoriniame lygmenyje galima pateikti ne vieną, o Vilius Bražėnas išaiškina ūkiškai paprastai ir visiems suprantamai. Gali gerti Coca-Cola, bet gali ir negerti, jei nenori, eiti į McDonald’s užkandinę ar į lietuvišką seklyčią – esame laisvi rinktis. Tačiau jeigu atsirastų pasaulinė valdžia ir pradėtų mums nurodinėti, ką gerti ir ko ne, į kokį restoraną eiti, o gal iš viso neiti, tai jau globalizmas. Tada bus jungas pasauliniu mastu. Mąstantys žmonės turi priešintis visa jėga. Tai ir yra globalizacijos slibinas, turintis daugybę galvų, bet vieną tikslą – pavergti ne tik atskirą žmogų, bet ištisas tautas ir žmoniją. Slibinas – besotis, jo nesustabdysi. Ir ne tada laikas bus priešintis, kai tapsime šios pasaulinės valdžios įkaitai ir aukos, bet šiandien, kol į tą priklausomybę dar galutinai nepatekome.

V. Bražėnas nemato didesnio skirtumo tarp dviejų iš pirmo žvilgsnio lyg ir labai skirtingų globalizmo formų – rytietiško modelio komunizmo bei Vakarų pasaulio materialinio kapitalizmo. Išties jų prigimtis ta pati – vienose rankose įtvirtinti pasaulinę valdžią ir diktuoti savo valią žmonijai. Plius begalybė ir minus begalybė susibėga – matematikai tikriausiai patvirtins. Tas pats su rytietiško ir vakarietiško globalizmo formomis, tokiomis skirtingomis, o iš esmės savo prigimtimi ir siekiais niekuo nesiskiriančiomis.

Globalizmo palyginimas su daugiagalviu slibinu šiame rašinyje nėra atsitiktinis. Viliaus Bražėno jubiliejiniame renginyje apie slibiną ar drakoną kalbėjo prof. Romualdas Grigas, o Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas net priminė anglų rašytojo Gilberto Keito Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) mintį: „Drakono medžioklė – tai drąsiųjų lemtis, o jo kraujas – drąsiųjų vynas.“ Išties tarsi būtų apie Vilių Bražėną pasakyta, kuris juk ir gali būti pavadintas žmogumi, visą gyvenimą kapojęs drakonams galvas. Niekada nesibaigsiantis darbas, nes iš vaikystės pasakų žinome, kad slibinams galvos atauga įvairiausiais pavidalais. Ypač globalizmo slibinui. Geras pavyzdys mums visiems, kad silpnumo akimirką nemėgintume prisitaikyti ar prisijaukinti slibino.

Reikia manyti, kad jaunųjų Lietuvos skautų išvirtoji dilgėlių arbata, kuria jie pagirdė jubiliatą per iškilmes, suteiks jam naujų jėgų ir leis mums visiems ilgai džiaugtis jo gyvybingumu, kūrybingumu bei nepailstamu troškimu tarnauti tiesai, sąžinei ir aukščiausiems doroviniams kriterijams, kurių taip pasigendame šiandieninėje Lietuvoje.

Gediminas Zemlickas

Ne vien jubiliejaus dieną Vilių Bražėną galima išvysti tarp skautų