MOKSLASplius.lt

Lietuviškos dvasios reiškėjas

Atidarant antropologo Antano Poškos auditoriją Vilniaus pedagoginiame universitete kalbamės su Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentu Algimantu JUCEVIČIUMI.


Gerbiamasis Algimantai, per pastaruosius penketą metų nuo Antano Poškos (1903–1992) šimtųjų gimimo metinių minėjimo šis renginys ar tik nebus vienas iš reikšmingesnių tarp skirtųjų šiai asmenybei? Žinoma, didelį įspūdį padarė ir 2007 m. vasarį vykęs „Antano Poškos bibliografijos“* pristatymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Prisimename, kad ši „Bibliografija“ išleista Jūsų asmeninėmis lėšomis, už ką nusipelnote pačių šilčiausių dėkingumo žodžių.Lietuvos keliautojų sąjungos pirmininkas Algirdas Jucevičius, Tautinio atgimimo ąžuolyno daktaro Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose vienas iš sumanytojų Vitalijus Stepulis ir mokslo istorikas bei filosofas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis


Mes visi Antanui Poškai esame išties labai skolingi. Gerai, kad jo 100-ųjų metinių proga 2003 m. kai kurie svarbūs akcentai buvo sudėlioti. Pasvalio rajono Saločių vidurinei mokyklai suteiktas Antano Poškos vardas, buvusio Grybkelių kaimo, kur jis gimė, laukuose pastatytas stogastulpis. Pasvalio krašto muziejuje įrengta Antanui Poškai skirta ekspozicija, o jam skirtoji muziejaus edukacinė programa-spektaklis Kelio brolis ne kartą rodytas Pasvalio kultūros namuose. Gražūs paminėjimo renginiai vyko Vilniuje: konferencijos, parodėlės, išleisti atsiminimai apie šį iškilų žmogų. Lietuvos keliautojų sąjunga ėmėsi A. Poškos knygų leidybos. Man labai smagu, kad kelis tik ką gautus A. Poškos Raštų V tomo egzempliorius šiandien galėsiu padovanoti žymiausiems šio vardo garsintojams. Taigi 105-ąsias Antano Poškos gimimo metines pasitinkame ne tuščiomis rankomis. Į tos asmenybės garsinimo veiklą įnešame ir mes savo grūdą: nuo šiol Vilniaus pedagoginiame universitete bus ne tik Antano Poškos auditorija, bet ir jo knygų universiteto bibliotekoje.


Kokią prasmę matote šios vardinės auditorijos atidaryme?


Labai gilią prasmę, nes Vilniaus pedagoginiame universitete rengiami mokytojai, kurie baigę mokslus išsivažinės po įvairias Lietuvos vietas. Neabejoju, kad bent dalis tų mokytojų užsidegs pažinimo troškimu, žingeidumu, kuriuo trykšte tryško Antanas Poška. Vadinasi, tuo pažinimo geismu uždegs ir savo būsimuosius moksleivius. Svarbiausia, kad žinių sklaida apie Pošką plistų, o šios jos vardo auditorijos atidarymas tokią viltį teikia. Šioje auditorijoje Lietuvos keliautojų sąjunga inicijuos Antano Poškos skaitymus, seminarus, studentų susitikimus su keliautojais.


Ko gero, be Lietuvos keliautojų sąjungos pastangų šis Antano Poškos propagavimo darbas ne taip sėkmingai judėtų. Ar turite ir daugiau gerų pagalbininkų?


Mūsų indėlis labai kuklus, nes esame tik visuomeninė organizacija. Kai ką iš Poškos paveldo išleidžia Lietuvos esperantininkų sąjunga, nors ji galėtų ir dar daugiau nuveikti. Juk labai didelis Poškos kaip esperantininko veiklos archyvas atiduotas šiai sąjungai.

Pagaliau gal neturėtume lenktyniauti ir lyginti, kurie čia daugiau ar mažiau padarė, nes visų pastangos yra sveikintinos. Lietuvos keliautojų sąjunga taip pat prie šios veiklos pagal savo išgales prisideda. Prieš 105-ąsias Poškos metines susiskambinau su Pasvalio krašto muziejumi, kuriame yra Antano Poškos kampelis, jam skirti eksponatai. Važiuosime į Pasvalį, Antano Poškos mokykloje Saločiuose dalyvausime 105-ųjų metinių minėjime, pristatysime naująją knyga. Antano Poškos vardas turi skambėti plačiai, o garsiausiai jo gimtinėje.


Visa tai labai gražu ir reikalinga. A. Poška savo didžiąsias keliones pradėjo, kai 1918 m. Nepriklausomybę paskelbusi Lietuva sunkiausiomis sąlygomis ėmė atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų. Tik pasauliui atviros šalies sūnus galėjo pradėti savo didžiąsias keliones. Tačiau Poškai teko patirti, ką reiškia gyvenimas geležinės uždangos sąlygomis.


Deja, deja, tokie jau rūstaus likimo išbandymai teko Poškai. Tačiau jo pirmieji žingsniai buvo skirti Lietuvos populiarinimui pasaulyje, tam tikslui jis išmoko ir esperanto kalbą. Rengė per radiją laidas esperanto kalba, pagaliau ir jo didžioji kelionė buvo skirta ne vien tam, kad pačiam pamatyti, bet ir Lietuvą pristatyti kitose šalyse, žemynuose, kur žmonės iš jo lūpų pirmą kartą išgirsdavo apie Lietuvą. Poška skaitė paskaitas apie Lietuvą, visaip ją populiarino kitose jo aplankytose šalyse. Įkvepiantis pavyzdys mums visiems.


Čia tai bent Lietuvos įvaizdžio kūrimas – per save patį, pačiu savimi kaip tolimos šalies atstovu – jis pateikė žinią pasauliui apie savo šalį.


Tokią misiją jis buvo užsibrėžęs atlikti ir tą padarė. Lietuvos okupacijos sąlygomis prasidėjo priverstinės Poškos „kelionės“ Komijoje. Bet ir ten jis nenustigo. Šiaurės lageriuose gimė ant beržo tošių parašytas Requiem. Tai gilios minties kūrinys – apmąstymai apie žmogaus gyvenimą, jo tikslą žemėje ir tikėjimą geresne ateitimi. Ištremtas į Vidurinę Aziją jis ir ten sugebėjo daryti įvairius tų kraštų kraštotyrinius atradimus, Kazachstane tyrinėjo pilkapius, Kirgizijoje steigė Ošo muziejų. Dabar kai kas nors iš Lietuvos ten nuvyksta, aplanko su Poška susijusias vietas, taip pat jo ištyrinėtą ir aprašytą Erelių olą šventajame Suleimano kalne, Oše.

Gaila, kad ir ten ne viską jis galėjo savo vardu daryti. Juk buvo tremtinys. Mes ieškome jo pėdsakų ir ką ne ką randame: greta kitų muziejaus steigėjų aptinkame ir Antoną Poško.


Vadinasi, kai ką dar galima rasti?


Kai ką. Bet kadangi į Sovietų Sąjungos mokslų akademiją Antanas Poška savo mokslinius darbus siųsdavo ne savo vardu, tai nėra paprasta juos nustatyti. Archyvai milžiniški, tad tyrėjai galėtų daug nuveikti. A. Poškos bibliografiją būtų galima gerokai praturtinti. Gal ir kai kurie Vilniaus pedagoginio universiteto diplomantai imsis mokslinio tyrimo darbų. Čia matyčiau šios auditorijos atsiradimo prasmę.


Pasaulis atsivėrė Lietuvai, o Lietuva – pasauliui, mūsų žmonėms prieinamos toliausios šalys. Tad gal Poškos pavyzdys jau bus ne toks užkrečiantis? Tik pamanykit, pasiekė Indiją, Baltistaną ar Vidurinę Aziją. Dabar kiekvienas ten gali nukakti be ypatingo vargo per kelionių agentūras.


Nenorėčiau sutikti. Kaip tik šį pavasarį vienas iš jaunuolių, Vilniaus universiteto studentas Liudvikas Dobrovolskis, rengiasi motociklu keliauti į Kirgiziją ir kitus Vidurinės Azijos kraštus. Ta žinių sklaida apie Pošką tokiems keliauninkams padeda, ir negalėčiau teigti, kad jaunimas visai nesidomi šių ar panašių kelionių pirmtakais. Priemonės, panašios į šiandienines, kaip tik paskatins keliones, aktualins domėjimąsi ir Poškos palikimu.


Būtų gerai, kad dabartiniai keliautojai visada jaustų tą Antano Poškos diegtą ar Vlado Vitkausko diegiamą atsakomybę: keliauti – tai ne vien pačiam pamatyti, bet ir skleisti žinias apie savąjį kraštą. Savotiškas Lietuvos trispalvės nešimas per pasaulį.


Kiek man teko patirti, bent konsultuojant tą studentą iš Vilniaus universiteto, jo idėjoms nestinga patriotinio užtaiso. Ir mūsų Keliautojų sąjunga, kai daro kokį renginį, prisimindami A. Pošką ar kokį žygį dviračiu Poškos keliais, jaunimas visados dalyvauja.


Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento gera proga paklausti: tos kelionės – tai savęs grūdinimo, išmėginimo priemonė ar daugiau pažinimo forma, tam tikros paskirties sėmimasis? O gal dar kas nors, ko neįvardijau?


Pirma sąlyga – pažinimas. Kaip knyga, taip ir kelionės yra pažinimo priemonė. Tuo naudojosi ir Poška. O pasirinkę konkretų keliavimo būdą, aktyvią pažinimo formą galima patraukti ir jaunimą, nes savęs išbandymas, ekstremalumo pojūtis ir patirties sėmimasis, bendraminčių kolektyvo formavimasis ir savęs ugdymas – visa tai patirti kelionės yra labai universali ir veiksminga priemonė.


Ar pakankamai apie Pošką žino visuomenė?


Jokiu būdu. Tai tik pirmieji žingsniai skleidžiant žinias apie jo veiklą ir padarytus darbus. Galimybės toli gražu neišsemtos. Šmėkšteli Poškos vardas televizijos ekrane rodant sukurtą jam skirtą dokumentinį filmą, viename kitame straipsnyje užsimenamas. Iki įsotinimo dar toli gražu.


Argi tokia asmenybė nenusipelno paminklo Vilniuje ar Kaune, o gal jo gimtajame Pasvalio krašte? Gražu, kai statome paminklus kitatautėms kitų kraštų įžymybėms, kurie kartais nė Lietuvoje nėra buvę, bet dar gražiau būtų, jeigu išmoktume pagerbti savuosius.


Labai remtina ir skatintina mintis. Dabar stovi stogastulpis Poškos tėviškėje, Ipolito Užkurnio skulptūra ant mūsų didžio keliautojo kapo Vilniaus Antakalnio kapinėse, Pasvalio krašto muziejuje veikia jam skirta nuolatinė ekspozicija. Nepriklausomybės priešaušryje sukurtas A. Poškai skirtas dokumentinis filmas. Esu pamėginęs paskatinti vieną prodiuserę sukurti solidų filmą apie Antaną Pošką, ji buvo lyg ir susidomėjusi. Matyt, nepavyko išspręsti finansinių problemų.


Ignoto Domeikos 200 gimimo metų sukaktuvėms pažymėti Vilniuje atidengta įspūdinga jam skirtoji atminimo lenta buvusio Bazilijonų vienuolyno vartuose, surengta ekspedicija į Čilę Ignoto Domeikos keliais, kur sukurtas ir filmas apie šį mūsų krašto mokslininką. Domeiką likimas nubloškė toli į Pietų Ameriką, Poška rinkosi kitą kelionės kryptį – į rytus. Tiesa, likimas vėliau jį pametėjo į šiaurę, taip pat ir toli į Vidurinę Aziją – jau ne savo noru. Bet kuriuo atveju lietuviai – keliautojų tauta.


Šiandien kad ir kas keliautų į Indiją ar Baltistaną visada pasiremia Poškos surinkta medžiaga ar prisiminimais. Bet skolą jam mes dar tik pradedame grąžinti. Beje, kukli atminimo lenta atidengta Antanui Poškai ir ant jo namo, kuriame jis gyveno Smėlio g. 15, Vilniuje, sienos.


Šiandien mums ne tiek svarbu, ar Poškos ieškotos indoeuropiečių protėvynės teorija patvirtinta šiuolaikinio mokslo darbais, ar lietuvių kalbos ir sanskrito bei kito indoeuropietiškojo paveldo bendrumas įrodytas, o gal tebelieka hipoteze. Svarbu tai, kad žmogus visą gyvenimą ėjo pažinimo keliu ir vedė kitus, buvo kupinas idėjų ir nesenkančio entuziazmo. A. Poška įrodė tvirtą mažos tautos sūnų ir dukterų tikėjimą savo jėgomis, pasiryžimą siekti kuo aukštesnių gyvenimo viršukalnių.


Šiandien net Poškos atliktus vertimus iš sanskrito kalbos reikėtų parengti spaudai ir išleisti kaip paveldą, tegul ir su plačiais komentarais. Nieko nuostabaus, jeigu kai kurios jo teorijos ar teiginiai neatitinka dabartinio mokslo lygio – juk niekas netrukdo pateikti dabartinį tų darbų mokslinį vertinimą. Mes pasiryžę išleisti aštuonis jo kelionių tomus (šiandien jau turime V tomą). Dar reikėtų kibti į jo vertimus iš kitų kalbų, kai kurias jo parašytas mokslines studijas.

Ypač svarbu imtis Poškos legendinės disertacijos paieškų. Ji paties A. Poškos buvo išsiųsta į Londoną ir ten turėtų būti. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje yra Kultūros paveldo skyrius, mes kartais jo paslaugomis naudojamės. Manau ir ieškant Antano Poškos disertacijos prireiks Lietuvos diplomatijos paslaugų.


Leiskite padėkoti už šį pokalbį, o svarbiausia – už pastangas garsinant Antano Poškos ir kitų Lietuvos sūnų keliones.


Džiaugiuosi bent maža dalimi galėdamas prisidėti prie Lietuvos visuomenei šventų dalykų.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukoje:

 

Lietuvos keliautojų sąjungos pirmininkas Algirdas Jucevičius, Tautinio atgimimo ąžuolyno daktaro Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose vienas iš sumanytojų Vitalijus Stepulis ir mokslo istorikas bei filosofas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis