Baltistano takais, Antano Poškos pėdomis

Apie tai kalbamės su keliautoju alpinistu Vladu Vitkausku, dalyvavusiu Vilniaus pedagoginiame universitete atidarant Antano Poškos auditoriją.

O kas pačiam, Vladai, yra Antanas Poška (1903–1992)? Kada išgirdai apie jį, ar jau toli buvai nukeliavęs, aukštai įkopęs?

Buvau keliavęs, laipiojęs ir nežemai, nes ėmiau keliauti daug anksčiau negu suvokiau, kas mums yra Antanas Poška ir ką jis yra nuveikęs. Kada susipažinau, negalėčiau tiksliai pasakyti. Teko ir pabendrauti dabartinio Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento Algimanto Jucevičiaus dėka. Tuo metu dirbau Vilniaus turistų klube, ir į susitikimą su mūsų aktyviausiais žmonėmis Algimantas pakvietė Antaną Pošką. Aišku, paliko labai nekasdienišką įspūdį. Nenorėčiau kartotis, ką kiti sakė per Antano Poškos auditorijos atidarymą. A. Poška man padarė labai išmintingo ir daug mačiusio žmogaus įspūdį. Matyt, ta išmintis jo gyvenime pasireikšdavo bet kuriomis aplinkybėmis.

Gal atmintyje įstrigo koks tos išminties grūdas?

Prisimenu jį pasakius: „Kartais patogumai sudaro tam tikrų nepatogumų.“ Man net keistas tada atrodė tas pasakymas. Gal ten buvo konkreti situacija, o gal mintyje Poška turėjo gyvenimiškus dalykus. Dabar labai gerai suprantu to pasakymo prasmę. Džiaugiuosi, kad man pasisekė surengti pirmąją lietuvių, kad ir nedidelę ekspediciją į tą vos ne mistinį Baltistaną*, apie kurį Poška buvo tiek prirašęs. Buvo iškelta hipotezių, svarstymų, esą kone pavyko aptikti ryšius su lietuvių kalba ir mūsų priešistore.

Ko gero, visa tai kaitino Jūsų ir kitų tos ekspedicijos dalyvių vaizduotę? Bent jau skaitydami apie tuos ryšius – tikrus ar spėjamus – kiekvienas nelikdavome abejingas. Kokį Baltistaną pamatėte Jūs, ekspedicijos dalyviai, kai pažvelgėte jau savo pačių akimis, o ne vien Antano Poškos žvilgsniu?

Ten – buvę mūsų planetos užkampiai, tarsi kosminiai toliai ar kosminės aukštumos, kad net praėjus daugeliui metų nuo Antano Poškos kelionės, tai lietuviams vis dar buvo nepasiekiamas kraštas. Mums pavyko į tą šalį nukeliauti, apsilankyti vietose, kur A. Poška nėra buvęs. Kai kur, tikiu, sekėme ir A. Poškos pėdomis.

Ar sąmoningai rinkotės maršrutą, kuris bent kiek būtų sutapęs su Poškos keliautomis vietomis? O gal tiesiog atsitiktinai jūsų kelionės maršrutas sutapdavo su Poškos pasirinktais takais?

Dažniausiai taip ir būdavo. Džiaugiuosi, kad kėlėme sau tikslą ne bet kokia kaina įkopti į vieną ar kitą viršūnę ir iš ten ranka padangei pamojuoti. Juk tą mėnesį gali geriau praleisti susipažindamas su kraštu ir nebūtinai kopdamas į aukštas viršūnes. Per mėnesį ne tik lankėme Baltistaną, kur nukeliavome ir iki antros aukščiausios Žemėje viršūnės papėdės. Tomis vietomis ir Antanas Poška buvo ėjęs. Reikėtų apie visa tai parašyti, bet vis atidedu ateičiai.

Pamenu perėjimą per stačią uolų keterą, takelį uolose – esu tikras, kad ir Poška tuo takeliu turėjo eiti. Savo sumontuoto kelionės filmo titruose įrašiau: tai yra takas, kuriuo veikiausiai buvo praėjęs ir Antanas Poška. Gal net tomis pačiomis pėdomis teko žengti.

Eidamas paskui pirmtaką gal jautei, Vladai, nebylų jo buvimą?

Taip, toks jausmas buvo, nors kelionėje nekėlėme sau tikslo būtinai eiti paskui Antaną Pošką. Turėjome kitų tikslų, bet mūsų keliai su Poškos eitaisiais neišvengiamai susikirsdavo.

Štai Antano Poškos auditorijos atidarymo proga surengtoje parodoje matome nuotrauką, kur Poška rašo, kad tai esanti aukščiausia pasaulyje, kone 7 tūkst. metrų, perėja. Turėdamas keliavimo po kalnus patirties puikiausiai supratau, kad negali būti tokio aukščio perėjos, bet pamėgink dabar įrodyti entuziastams. Vis dėlto man pavyko nustatyti tą perėją žemėlapyje. Mes buvome prie pat jos, norėjau net užkopti, bet varžė laikas. Pagaliau būtinai užkopti nebuvo ir didelės prasmės, tačiau išsiaiškinau, kad tai yra žinoma ar ne 4,5 tūkst. metrų aukščio perėja.

Pakoregavote Antaną Pošką?

Poškos teiginiuose pasitaiko gana daug netikslumų, kai kuriuos geografinius dalykus jis pateikė nevisai teisingai. Taip pat yra ir dėl jo teiginių apie lietuvių kalbos ir Baltistane gyvenančių žmonių kalbos gana artimus ryšius. Tiesioginio ryšio nėra, bet yra bendrų dėsningumų, o jų labai norint galima aptikti net ir gerokai viena nuo kitos nutolusių tautų kalbose. Bet aš puikiai suprantu Antaną Pošką. Tai, ką šis žmogus tuometinėmis sąlygomis sugebėjo pasiekti, patirti, aprašyti, mums ir šiandien nepasiekiama. Man tikriausiai panašų įspūdį galėtų palikti nebent kelionė į Mėnulį, o gal ir to būtų maža...

Ši palyginimo galimybė mums padeda į gyvenimą pažvelgti gal kiek reliatyviu žvilgsniu. Bet būtent toks ir yra gyvenimas.

Kiekviena žmonijos pažinimo pakopa savaime yra vertinga ir būtina, nors pirmtakų darbai šiandien kai kam gali sukelti šypsnį. A. Poška buvo savo epochos atstovas ir nuveikė daug daugiau, negu to meto lietuviai apskritai galėjo svajoti. O jis padarė, nukeliavo, pažino, darė išvadas ir paliko ryškų pėdsaką. Antai prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis teigia, kad tarp Lietuvos žymiausių keliautojų du aukščiausi laipteliai turėtų priklausyti Konstantinui Ariui (1874–1941) ir Antanui Poškai.

Poška man tuo žavus, kad jo pažinimo potraukis, mokslininko sau kelti tikslai mus ir šiandien jaudina. Baltistane Poška dalyvavo Oksfordo universiteto profesoriaus Aurelijaus Steino organizuotoje mokslinėje ekspedicijoje po Himalajus, Birmą, Taklamakano dykumą. Stebina Poškos kurtos teorijos, kartais net ir fantazijų grožis. Tos jo mokslinės pažiūros labai plačios skalės – nuo išties mokslinių iki kūrybinių fantazijų.

Romantiškai suvokto pasaulio padarinys?

Tas romantizuotas suvokimas, ko gero, jam turėjo įtakos. Bet štai kas įdomu: kuo toliau, tuo labiau Poškos asmenybė man tampa svarbesnė, patrauklesnė. Iš jo kūrinių man ypatingą įspūdį daro 1989 m. Algimanto Jucevičiaus rūpesčiu išleista A. Poškos knygelė Requiem. Tai Komijos lageriuose ant beržo tošies nuo bado išsekusio A. Poškos užrašytos mintys apie gyvenimo prasmę, žmogaus ieškojimus. Neatsitiktinai atidarant jo vardo auditoriją ištrauką iš tos knygelės perskaitė Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis. Dabar klausydamasis dar kartą susimąsčiau: kas tai yra mūsų tautai Poška! Taip, keliautojas, mokslininkas, esperantininkas, kūrėjas... Kai skaičiau tremtyje ant beržo tošies parašytas jo mintis, stebėjausi jų gelme. Tikrosios dvasios gelmė ir begalybė. Kitam tokia knygelė galėtų būti tarsi Biblija ar enciklopedija.

Ačiū, Vladai, ir tegul dvasios gelmės mus kelia vis aukštyn, bet ne žemyn.

Gerai, kad pridūrei paskutinius žodžius.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Per Antano Poškos auditorijos atidarymą: keliautojas ir alpinistas Vladas Vitkauskas, VPU Mokslo skyriaus vedėja doc. Danutė Sabromienė ir fototomeninkas, fotoalbumų autorius Vytautas Ylevičius