Didžiosios Antano Poškos kelionės (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 7

Antano Poškos auditorijos atidarymas Vilniaus pedagoginiame universitete – reikšmingas Lietuvos mokslinio ir kultūrinio gyvenimo įvykis. Kartu tai puiki galimybė ne tik prisiminti renginį, bet ir apmąstyti kai kuriuos mokslininko, rašytojo, vertėjo, keliautojo, esperantininko, tikro erudito ir hipotezių kūrėjo turiningo gyvenimo etapus.

Visuomenė daugiau apie A. Pošką išgirdo 2003 m., kai buvo minimos 100-osios jo gimimo metinės. Apie tai priminė Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius. Kartu jis kalbėjo ir apie visų mūsų skolą šiai asmenybei. Saločių vidurinei mokyklai netoli jo gimtinės – Pasvalio rajone, suteiktas Antano Poškos vardas. Jo gimtajame Grybkelių kaime, tiksliau laukuose, kur kadaise buvo kaimas, pastatytas stogastulpis su įrašu, kad čia gimė žymus mūsų tautos žmogus. Surengtos kelios konferencijos, vienas kitas minėjimo renginys. Pasirodė kelios knygos apie A. Pošką, taip pat ir parašytosios jo paties.

Lietuvos keliautojai, kuriems buvo tekę pažinoti A. Pošką ar su juo keliauti, taip pat prisidėjo prie žymiojo lietuvio darbų garsinimo. 2003 m. buvo perleistos dar prieš karą pasirodžiusios A. Poškos knygos. Dabar jos tapo jo Raštų I ir II tomais. Deja, trečioji A. Poškos dar prieš karą parašyta knyga dingo karo sumaištyje. Kiti jo raštai liko rankraščiuose ir dienoraščiuose. Padėkos žodį A. Jucevičius tarė Albinui Degučiui, kuris surinko ir surikiavo visą A. Poškos medžiagą. Kai visos šios knygos bus išleistos, turėsime aštuonis A. Poškos Raštų tomus. A. Degutis sudarė ir Antano Poškos bibliografiją, kuri išleista 2006 metais.

Išties simboliška, kad praėjus 5 metams nuo A. Poškos 100-mečio minėjimo, jau spėta išleisti penktąją jo Raštų knygą, kurios kelis pirmuosius gautus egzempliorius A. Jucevičius įteikė Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriui akad. Algirdui Gaižučiui, VPU Kultūros ir meno instituto direktoriui prof. Vaidui Matoniui, A. Poškos dukteriai Laimai Poškaitei-Kisielienei, A. Poškos bareljefo ant vardinės auditorijos atminimo lentos autoriui skulptoriui Antanui Žukauskui, knygos redaktorei Birutei Ilgūnienei, sudarytojui Albinui Degučiui, atsiminimų knygos Antanas Poška sudarytojui Augustui Kubiliui ir Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekai.

Iš vaižgantiškos dvasios pakylėtųjų giminės

Antano Poškos auditorijoje buvo galima pamatyti įamžintų šio daug pasaulio išmaišiusio lietuvio kelionių akimirkų. Jas primena paties Poškos nuotraukų paroda. Dvi iš parodos nuotraukų padarytos fotogtafo Vytauto Ylevičiaus, puikių fotoalbumų sudarytojo ir autoriaus. Jis prisiminė, kaip praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, Geografijos katedroje, kilo mintis surengti susitikimą su A. Poška, kadaise buvusiu šio instituto dėstytoju. Rektorius Vytautas Uogintas neprieštaravo, nors ir didelio entuziazmo neišreiškė („Darykite, tai jūsų reikalas“). Reikia suprasti, kad atsakomybė – jei kas – kris ant šio susitikimo iniciatorių ir organizatorių galvų.

Savo mašinike V. Ylevičius nuvažiavo į Šilo gatvę Antakalnyje pas A. Pošką – parsivežti į institutą. Kadangi niekur be fotoaparato nevažiuodavo, tad nufotografavo žymųjį keliautoją jo paties bute ir jam įprastoje aplinkoje. Žinoma, knygų lentynų fone, nes kokioje dar aplinkoje galėtume įsivaizduoti Pošką. Šis Ylevičiui pradėjo rodyti savo parašytų knygų rankraščius, o svečias stebėjosi, kad vienas žmogus tiek daug gali parašyti. Didžiausi tomai niekur nespausdintos, vadinasi, visuomenei nežinoma medžiaga.

V. Ylevičius ir dabar jaudinasi, prisimindamas, kaip vežė Antaną Pošką į tuometinę „pedagogų kalvę“. Atmintyje išliko šio žmogaus gebėjimas įdomiai kalbėti visomis temomis, kurių tik imdavosi ar būdavo užklaustas. Tai buvo žmogus, stovėjęs keliais laipteliais aukščiau už to meto kasdienybę. Nieko nuostabaus, kad iš savo aplinkos A. Poška labai išsiskyrė tiek savo išvaizda, tiek siekiais ir mintimis. Jo su šia žeme nesiejo nei politika, nei materialios vertybės, todėl daugeliui jis galėjo pasirodyti net truputį ne šio pasaulio žmogus. Juk ir buvo ne šio pasaulio, bet iš vaižgantiškos dvasios pakylėtųjų giminės.

Keliautoją Ylevičius fotografavo ir institute vykusio susitikimo metu. Nepamirštami susitikimai su labai nekasdiene asmenybe. Dabar tie įspūdžiai jau virtę prisiminimais, ir kiekvienas tų prisiminimų žiupsnis yra vertingas, nes padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie šią legendinę asmenybę.

Indijoje nepamirštas

2007 m. Jokahamoje (Japonija) vyko pasaulinis esperantininkų kongresas. Prie Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininko Povilo Jegorovo priėjo naujasis ką tik išrinktas Pasaulio esperanto sąjungos prezidentas Probalas Dasgubta, ir paklausė: „Ar žinote, kad vienas iš esperantininkų judėjimo Indijoje pradininkų buvo jūsų Antanas Poškus?“ Atsakymas buvo toks: „Mes žinome, ir mums malonu, kad indai šitai atsimena.“

Šį pokalbį prisiminė esperantininkų žurnalo Litova stela žurnalo redaktorius Vytautas Šilas, pabrėžęs, kad visa, kas apie Antaną Pošką buvo pasakyta, neturėtų būti atsiejama nuo esperanto kalbos. Visos A. Poškos kūrybinės biografijos pradžia buvo esperanto kalba, su šia kalba susiję jo gyvenimo didžiosios ir mažosios kelionės, taip pat didelė visos jo mokslinės veiklos dalis.

V. Šilas priminė, kaip Antanas Poška susidomėjo esperanto kalba. Buvo 10 metų berniūkštis, trejus metus jau ganęs, o žiemomis lankęs mokyklą. Kartą jo akis užkliuvo už tarptautinės esperanto kalbos vadovėlio. Jį parsivežė atostogoms grįžęs iš Veiverių mokytojų seminarijos berniuko dėdė Antanas Rūdys. Vadovėlį parašė pastarojo mokslo draugas mokytojas Stasys Tijūnaitis. Berniukas taip susidomėjo ir įniko į tą vadovėlį, kad dėdei neliko nieko kito kaip tik jį padovanoti prie knygos linkstančiam Poškučiui. Šis niekada nebesiskyrė su vadovėliu, savarankiškai pradėjo mokytis esperanto – dar vienas įrodymas, kad šios kalbos galima mokytis ir be mokytojo. Tekstus esperanto kalba išmoko atmintinai, bet štai bėda – nebuvo su kuo kalbėti. Žinoma, iškart kyla klausimas, kokioje aplinkoje turėjo augti toks smalsus, mokslo žinioms imlus berniukas. Apie tą aplinką šiek tiek rašėme A. Poškos 100-mečiui skirtojoje publikacijoje Dausų kraštai nuo jo nenuviliojo gimtinės (Mokslo Lietuva, 2003 m., Nr. 7), tad dabar nekartosime.

V. Šilas atkreipė dėmesį į Poškos asmenines savybes, kurios pasireiškė dar vaikystėje: atkaklumą, ambicingumą, didelius gabumus. Pridurtume ir dar vieną savybę – visuomeniškumo pradų pasireiškimą dar paauglystėje. V. Šilas pateikė puikiausią to visuomeniškumo pavyzdį. Pramokęs esperanto kalbos ir suvokdamas jos naudą bendravimui su kitų tautų šios kalbos mokovais Antanas užsidega noru užkrėsti ir kitus Saločių miestelio gyventojus. Penkiolikametis parapijos salėje agituoja žmones tapti esperantininkais. Klebonas tada suabejojo esperanto kalbos nauda parapijiečiams ir pareiškė: „Nevertas dėmesio dalykas, tą kalbą išgalvojo žydas.“ Poška nesutriko: „O Jėzus kokios tautybės buvo?“

Štai toks penkiolikmetis. Jis jau mokėjo diskusijoje atremti oponento argumentus. Intelektinė drąsa, kurios jam teikė ir esperanto kalbos mokėjimas, jaunuolį suvedė su daugeliu labai įdomių žmonų. Atvykęs į Kauną jaunuolis susipažino su Adomu Jakštu-Dambrausku, jo paskatintas atliko ir pirmąjį savo kraštotyrinį žygį. Nuvažiavo į Veisiejus ir surinko žmonių atsiminimus apie ten gyvenusį esperanto kalbos kūrėją gydytoją Liudviką Zamenhofą – mėgino pažadinti gydytoją pažinojusių žmonių prisiminimus, kiek tai dar buvo įmanoma. Labai simboliškas žygis. Visai galimas dalykas, kad toje išvykoje Antanas Poška ir gavo tą didįjį užtaisą, kuris jį vėliau vedė į visas didžiąsias jo gyvenimo keliones pas 120 tautų ir tautelių žmones įvairiose Žemės rutulio vietose.

Svetimi kraštai nesumažino gimtinės traukos

Kelionės į Indiją magija kartais užgožia kitas Antano Poškos odisėjas, nors būtina prisiminti ir prieš tai buvusią kelionę aplink Baltijos jūrą. Švedijoje iš studento A. Poška išgirdo jam pateiktą klausimą: „Ar yra kas nors bendro tarp lietuvių kalbos ir sanskrito?“ Poška neįstengė atsakyti, bet šis klausimas jį ne juokais sujaudino, nedavė ramybės, ir šis nerimas išsiliejo į ryžtą keliauti į Indiją. Su Matu Šalčiumi 1929 m. pradėjo kelionę į Indiją. Sparnus A. Poškai teikė esperanto, susirašinėjimas su įvairių kraštų esperanto kalbos mokovais. Ir kelionė į Indiją buvo grindžiama įvairių šalių esperanto draugijų parama lietuviams, nes patys tokiai kelionei reikalingų lėšų negalėjo sukaupti, neįstengė surinkti ir iš rėmėjų.

Gaila, kad dviejų didžiųjų lietuvių keliauninkų keliai išsiskyrė vos pasiekus Teheraną. Tikriausiai pasiteisino priežodyje glūdinti tiesa: du lietuviai – trys partijos. Psichologinis ar koks kitas nesuderinamumas sutrukdė užsibrėžtus tikslus pasiekti drauge, bet nesutrukdė vienam ir kitam pasiekti Indiją, tegul ir atskirai.

Įdomu, kad susidomėjimas esperanto kalba A. Poškos nenutolino nuo gimtosios lietuvių kalbos. Juk savo gimtosios kalbos sąsajų su sanskritu ieškoti ir vyko į Indiją, nors žinoma tai buvo tik viena iš daugelio skatinančių priežasčių.

A. Poška įsitikino, kad su esperanto kalba nepražus ne tik Europoje, bet ir Azijos kraštuose. Netruko įsitikinti, kad esperanto kalba tame didžiausiame žemyne gali praversti gal net labiau ir už anglų kalbą. Ir paties A. Poškos pažinimo kelias į kultūros antropologiją, geografiją prasidėjo būtent nuo esperanto kalbos ir per esperanto kalbą. V. Šilas dar pabrėžia pedagoginės, edukacinės A. Poškos veiklos reikšmę, ir tai gali būti svarbu Vilniaus pedagoginio universiteto veikloje.

Pabaigoje – paties A. Poškos žodžiai, kurie, kaip ir visas jo gyvenimas, išreiškia tai, kas šiam Žemės klajūnui buvo svarbiausia: „Savo kelionėse mačiau gražiausių pasaulio vietų: gėrėjausi ir stebėjausi stebuklingu jų grožiu. Bet visur, kur buvau, ne mano, svetima. Ir aš supratau, koks yra džiaugsmas žmogui turėti savo gimtinę. Ir koks jis nelaimingas, jos netekęs.“ Geriau už patį Pošką nepasakysi.

Gediminas Zemlickas

Muzikos garsai kviečia į Antano Poškos auditorijos atidarymą