MOKSLASplius.lt

Ilgėja vertingų monografijų rikiuotė

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Kai pasižiūri į istoriko Jono Aničo po 1990 m. išsirikiavusias lentynoje knygas, negali nepasiduoti džiaugsmingai nuostabai, kad jis laimingai rado savitą veiklos barą. Tas baras – tai jo gimtojo krašto iškiliosios asmenybės, XIX a. pab. ir XX a. pr. veiksmingai dalyvavusios mūsų tėvynės gyvenime. Šis kraštas, apimantis dabartinius Biržų, Pasvalio ir Pakruojo rajonus, žymus ne tik derliomis žemėmis, bet ir turtinga dvasia, kuri nenuslopo nepaisant visokių negandų ir ilgų gyvenimo metų toli nuo gimtinės daugybės kraštiečių širdyse – šaukė juos dirbti Lietuvai ir grįžti į ją.Jono Aničo monografijos, skirtos Jonui ir Martynui Yčams, viršelis

Paskyręs bene dešimt knygų Vileišių giminei, pirmajam žuvusiam kovose su bolševikais Lietuvos kariuomenės karininkui Antanui Juozapavičiui ir įžymiajam nepriklausomybės kovų generolui Silvestrui Žukauskui, priminęs Pasvalio krašto partizanų kovas 1918–1919 m., J. Aničas galiausiai atkreipė akis į biržėnus brolius Joną ir Martyną Yčus. Jų veikla po 1905 m., kad ir neprilygusi Vileišiams, nedingo be pėdsako: galima kalbėti apie gana gilias vagas lietuvių kultūros, mokslo, politikos, ekonomikos dirvonuose, kurie XX a. pradžioje rodėsi tokie neaprėpiamai platūs, o artojų būta taip mažai.

Jonas (g. 1880 m.) ir Martynas (g. 1885 m.) Yčai priklauso, sakytume, antrajai lietuvių tautinio sąjūdžio kartai, jei pirmąja karta laikytume aušrininkus, varpininkus, apžvalgininkus. Apskritai imant, skirstyti veikėjus kartomis gana keblu: čia ne visada amžiaus požymiai sutampa su veiklos ribomis. Antai rodosi, kad Povilas Višinskis, gimęs 1875 m., yra tikresnis varpininkas, negu metais vyresnis Antanas Smetona: jį laikyčiau jau antrosios kartos atstovu.

Tai antrajai kartai čia skiriami tie, kurie gimę po 1880 m., nors, kaip sakyta, prie jos pritampa ir vyresnis A. Smetona. Tad Yčų generacijai priklausytų broliai Juozas (1880 m.) ir Jonas (1886 m.) Vailokaičiai, Vladas Mironas (1880 m.), Juozas Tūbelis (1882 m.), Mykolas Biržiška (1882 m.), Augustinas Voldemaras (1883 m.), Mykolas Sleževičius (1882 m.), Aleksandras Stulginskis (1885 m.), Pranas Dovydaitis (1886 m.), Petras Klimas (1891 m.) ir bene jauniausias jos atstovas Kazys Bizauskas (1892 m.).

Pagal kokius požymius antrosios kartos veikėjai skiriami nuo pirmosios kartos? Antrajai kartai būdinga, kad jų veikla iš esmės prasidėjo 1904 m. atgavus spaudą ir turint labai minimalias, bet legalias sąlygas. Jiems neteko savo veiklos slapstyti nuo žandarų, organizuoti lietuviškų knygų ir periodinių leidinių spausdinimo užsienyje, negabeno jų per stropiai saugomą sieną. Dar daugiau erdvės lietuviškai veiklai atsivėrė po 1905 metų. Šitos erdvės formavo naujosios kartos skirtingą nuo pirmtakės pasaulėžvalgą.

Jeigu kas Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos laiko veikėjus pavadintų romantikais, gal per daug ir neklystų: jie romantiški ta prasme, kad buvo pasiryžę dėl Lietuvos aukoti viską – karjerą, asmeninę laimę, eiti į kalėjimą, vykti į tremtį ar emigraciją. Antroji karta, naudodamasi legaliomis sąlygomis, buvo realistiška, t. y. praktiška: stengėsi iš lengvo, apdairiai ir kantriai plėsti lietuvių tautai ekonominę, kultūrinę ir politinę perspektyvą. Kad išpeštų iš valdančiųjų sluoksnių dar daugiau nuolaidų, jos mokėta laviruoti ir eiti į kompromisus. Susidarė sąlygos, kai tuo buvo suinteresuotos abi pusės.

Po 1904–1905 m. susiklosčiusią lietuvių būseną ir nusiteikimą, sakytume, simbolizuoja 1907 m. Vilniuje įkurta Lietuvių mokslo draugija, nekėlusi neįmanomų tuo laiku tikslų – nepriklausomybės. Tačiau tas iš paviršiaus ribotas, nerevoliucingas, neambicingas jos veikimas vis dėlto buvo nepaprastai efektyvus: galiausiai jis atvedė prie 1918 m. vasario 16 d. akto. Jeigu kas ryžtųsi patikrinti, kiek iš dvidešimt jį pasirašiusių signatarų buvo LMD narių, ko gero, pasirodytų, kad – visi.

Broliai Jonas ir Martynas Yčai, taip pat priklausę LMD, bene ryškiausiai atskleidžia tos antrosios lietuvių veikėjų bangos esmę. Šalia jų visiškai tiktų ir minėti broliai Vailokaičiai.

Turinčiam prieš akis Jono Aničo veikalą skaitytojui neketiname išsamiau atpasakoti brolių Yčų gyvenimo kelio. Knyga susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmojoje dalyje visu ryškumu iškyla vyresniojo brolio, Jono, paveikslas. Tarybiniais metais jo, iškopusio į 1922 m. įkurto Kaune Lietuvos universiteto profesorius ir katedros vedėjus, nuopelnus mokslui stengtasi sumenkinti ar bent nutylėti. Antai jubiliejiniame leidinyje Vilniaus universiteto istorija. 1803–1940 (1977 m.) apie jį pasakyta gana dviprasmiškai: „Jonas Yčas, nors turėjo nemažą autoritetą tarp fakulteto profesorių ir studentų, mokslo tiriamuoju darbu nepasižymėjo“ (p. 265). Kaip čia galėjo profesorius, nepasižymėjęs moksliniu darbu, vis dėlto turėti autoritetą? Neatkreipta dėmesio, kad apskritai daug pirmųjų šio universiteto dėstytojų, atėjusių iš vidurinių mokyklų mokytojų, negalėjo girtis dideliu moksliniu produktyvumu. J. Yčas tuo atžvilgiu nesiskyrė nuo amžininkų lituanisto Juozo Balčikonio, matematiko Zigmo Žemaičio ar pagaliau nuo istoriko Igno Jonyno.

Tačiau J. Aničas gražiai atskleidė tiek to pradinio etapo dėstytojų, tiek ir J. Yčo didžiausią nuopelną tokiais žodžiais: „Prof. J. Yčas, vienas pirmųjų ėmęs „lietuvio akimis“ tyrinėti Lietuvos istorijos klausimus, suprantama, tikėjosi ir kantriai laukė, kada tą darbą ims plėtoti ir gilinti jo auklėtiniai – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyriaus absolventai“ (p. 163). Šį uždavinį prof. J. Yčas, atrodė, vykdė pavyzdingai, jeigu pažiūrėsime į jo mokinių vardus. Po 1930 m. į energingų istorijos tyrėjų eiles rikiuojasi tokie iškilūs fakulteto absolventai: Pranas Čepėnas (baigęs 1926 m.), Antanas Kučinskas (vėliau – Kučas, 1927 m.), Juozas Jakštas (1928 m.), Zenonas Ivinskis (1929 m.), Adolfas Šapoka (1929 m.), Paulius Šležas (1929 m.) ir kt. Tas faktas, kad ilgainiui mokiniai J. Yčą pralenkė, jam negali būti priekaištas.

Vieną knygos poskyrį (2. Nacionalinės istoriografijos pradininkas, p. 165–183) knygos autorius skyrė Jono Yčo moksliniams darbams. Pasirodo, jų nebūta tokių menkų, ypač turint galvoje to pirmojo Lietuvos universiteto veiklos dešimtmečio, pažymėto naujakurystės ženklu, sąlygas. Todėl galima tik pritarti tokiai J. Aničo išvadai apie šį istoriką: „Profesorius daktaras Jonas Yčas buvo vienas iš tautinės istoriografijos pradininkų. Jis vienas pirmųjų ėmė lietuvio istoriko akimis skaityti ir tyrinėti senuosius Lietuvos istorijos šaltinius. Pasišventęs moksliniam ir pedagoginiam darbui jis iškilo į pirmąsias lietuvių nacionalinės istoriografijos kūrėjų gretas“ (p. 183).

Prie to vertėtų pridurti, kad profesoriaus mokslinė veikla truko visai trumpai – vos dešimtmetį. Tiek šiame dešimtmetyje, tiek ankstesniais metais J. Yčas dirbo didelį visuomeninį darbą. Daug jėgų ir laiko jo skirta Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei ir jos organizacijoms. Ši veikla knygoje taip pat labai išsamiai nušviesta. Galima spėti, kad stropiam Yčų biografui J. Aničui dar liko neaptiktų dalykų. Antai norėtųsi jo pasakojimą apie J. Yčą papildyti vienu fakteliu. 1922 m. rugsėjo 9 d. Kaune, Karo muziejuje (iš pradžių lauke, o paskui ir salėje), buvo minimos Vilniaus 600 metų įkūrimo metinės. Abiem atvejais pranešimus padarė J. Yčas (žr. Lietuva, 1922, Nr. 222 ir 223). Todėl suprantama, kodėl visi patarė skulptoriui Petrui Rimšai, ketinusiam daryti Vilniaus 600 metų jubiliejaus medalį, kreiptis patarimo į J. Yčą (p. 152).

Antroji knygos dalis skiriama Martynui Yčui. Tai savotiško ir nepaprasto likimo lietuvių veikėjas. Penkeriais metais jaunesnis už Joną Martynas Yčas, 1911 m. baigęs Tomsko universitete teisės mokslus, neilgai dirbo advokatu. 1912 m. jis išrenkamas nuo Kauno gubernijos Rusijos IV valstybės dūmos atstovu. Jam tada buvo vos 27-eri metai. Beje, už jį dar jaunesnis buvo kitas lietuvis – Mikalojus Januškevičius, gimęs 1886 m. Per keturias Valstybės dūmas atstovais būta bene dvidešimt sąmoningų lietuvių. Iš jų gal tik vienas Andrius Bulota veiklumu ir įtaka prilygsta M. Yčui. Tiktų spėti, kad tokią jo sėkmę nulėmė ne vien asmeniniai gabumai: čia galėjo prisidėti ir jo priklausymas reformatams: stačiatikiai vis dėlto juos daugiau toleravo negu katalikus.

Šiaip ar taip, per šešerius metus, gindamas lietuvių tautos interesus, jaunasis Dūmos atstovas išradingai sukosi ne tik aukštosiose Rusijos valstybės sferose, bet ilgainiui, turėdamas patogių progų, supažindindavo su savo mažosios tėvynės, daug kam nežinomos Lietuvos, vargana būkle žymiausias to meto Europos viršūnes: Prancūzijos prezidentą Raimondą Puankarė, Belgijos karalių Albertą I, popiežių Benediktą XV, anglų garsųjį politiką Vinstoną Čerčilį; jis pristatomas Anglijos karaliui Jurgiui V ir Italijos karalienei motinai Margaritai. O ką jau kalbėti apie žemesnio rango valstybių veikėjus – jų būta dešimčių.

Martyno Yčo artimi santykiai su įvairaus rango Rusijos imperijos viršūnėmis – Dūmos vadovais, komitetų pirmininkais ir ministrais – pasirodė ypač pravartūs 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Rusijos karui su Austrija–Vengrija ir Vokietija. Lietuva tapo karo veiksmų lauku: kentėjo tūkstančiai Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žmonių.

Lietuvių visuomenė neliko abejinga savo tautiečių nelaimėms. 1914 m. lapkričio 21 d. Vilniuje įkuriama Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti. Jos centro komiteto (tada vadinto centriniu komitetu) pirmininku tapo M. Yčas. Artėjant kaizerinės Vokietijos armijai prie Vilniaus, dalis komiteto narių su M. Yču pasitraukė į Rusiją. Tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje būdamas Martynas Yčas, pasinaudodamas savo įtakingais ryšiais, gavo draugijai iš valdžios fondų nemaža lėšų. Draugija išplėtojo tokio masto šalpą, kokios iki tol Lietuvos istorija nežinojo. Jono Aničo knygoje ši M. Yčo veikla labai išsamiai pavaizduota. Jos čia nekartosime. Norėtųsi tik pasakyti, kad Voroneže įkurtos M. Martyno iniciatyva gimnazijos ir kitos mokymo įstaigos, taip pat lietuvių tremtinių kituose Rusijos miestuose šelpiamos organizacijos subūrė, išsaugojo ir parengė ypač daug išmokslintų lietuvių – pedagogų, tarnautojų, karininkų, prekybininkų ir kitų specialistų, kurie paskui, po 1918 m., sudarė didelę dalį susikūrusios Lietuvos tautinių kadrų. Vadinamųjų „voronežiečių“ indėlis į Lietuvos kūrimą pirmaisiais keleriais metais vertas išsamios studijos.

Vargais negalais išvengęs bolševikų arešto, kuris būtų tikriausiai pasibaigęs sušaudymu, Martynas Yčas 1918 m. balandžio mėn. grįžta į pasiskelbusią nepriklausomą Lietuvą, bet dar visiškai priklausomą nuo Vokietijos okupacinių įstaigų savivalės. Su jam būdinga energija ir pasiaukojimu nedelsdamas įsijungia į Lietuvos politinį gyvenimą. Jo veiklumas ir patirtis įvertinama: 1918 m. lapkričio 11 d. sudarytoje pirmojoje nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje jam pavedama vadovauti finansų, pramonės ir prekybos ministerijai. Nuo tų metų gruodžio 26 d. jis vadinamas finansų ministru (prekybos ir pramonės ministru paskiriamas Jonas Šimkus). Vyriausybėje ministro postą M. Yčas turėjo neilgai – iki 1919 m. balandžio 12 d.

Šiandien, specialiai netyrus to meto Lietuvos vyriausybės veiklos, sunku įvertinti M. Yčo darbą finansų ministro poste. Vis dėlto kyla klausimas, kodėl, padirbėjęs vos pusmetį, M. Yčas daugiau į vyriausybę nekviečiamas. J. Aničas čia taip pat mažakalbis: „Aplinkybės taip susiklostė, jog M. Yčas, vienas žymiausių valstybės atkūrimo veikėjų, nepriklausomoje Lietuvoje daugiau ima reikštis ekonominėse šalies gyvenimo sferose“ (p. 352). Nepaaiškintas lieka ir teiginys, kad jis buvęs „Savo politinių bendraminčių nušalintas nuo politikos“ (p. 363). Negi to meto dokumentuose nesama nė vienos tokio nušalinimo versijos?

Beje, ir M. Yčo mėginimas kompensuoti politikos „netektį“ (taip rašo J. Aničas) ekonomine, visuomenine ir kultūrine veikla, nėra visai sėkmingas. Į akis krinta 1930 m. Kanados vyriausybės ir Anglijos užsienio reikalų ministerijos neigiamas požiūris dėl ketinimo skirti M. Yčą į Kanadą generaliniu konsulu (p. 363).

Ekonominių nesėkmių viršūnė buvo 1936 m. kovo 23 d. Kauno apygardos teismo nutarimas pripažinti M. Yčą ir du jo bendrus kaltus dėl Prekybos ir pramonės banko žlugimo. Knygoje tėra tik nuoroda į Vlado Terlecko (išnašoje įsivėlė klaida – parašyta Verleckas) pasakymą, kad jie nedorai pasipelnę grąžindami paskolas nuvertėjusias pinigais (p. 362). Toks dalykas galėjo nutikti apie 1922 m. pabaigą, kai buvo įvedamas litas. Tad negi idėjos draugai atsiribojo 1919 m. pradžioje nuo M. Yčo, numatydami būsimas valiutines machinacijas 1922 metais, o Kanados ir Anglijos organai atmetė jo kandidatūrą nujausdami teismo sprendimą 1936 m.?

Taigi vis dėlto išsamioje monografijoje lieka spragelių. Taip jau dažnai būna: kuo platesnis ir gilesnis tyrinėjimas, tuo daugiau galimybių priekabiam kritikui.

Šias kelias pastabas tenka padaryti todėl, kad veikalas apskritai pasižymi medžiagos gausumu, Jono ir Martyno Yčų aplinkos vaizdavimo išsamumu. Pavyzdžiui, dosniai (ir vertai) atseikėta puslapių abiejų Yčų dėdei Stanislovui Dagiliui (p. 32–52), jų vaikų ir vaikaičių likimui. Apskritai monografija duoda išsamų jų gyvenamo meto vaizdą. Už tai skaitytojas gali autoriui tik dėkoti.

Knygą į pasaulį kaip nuotaką leidžia ne vien autorius, jos gimdytojas, bet ir nemažas būrys pagalbininkų. Jie taip pat imasi dalį atsakomybės už jos sėkmę. Tad pakalbėkime ir apie tuos dalykus.

Visų pirma keli žodžiai dėl Asmenvardžių rodyklės. Joje laikomasi nuostatos šalia pavardės duoti visą vardą, pavyzdžiui, Aistis (Aleksandravičius) Jonas. Tokiai praktikai reikia pritarti. Tačiau šioje rodyklėje prie kai kurių gerai žinomų asmenų pavardžių, lengvai randamų visokiose lietuviškose enciklopedijose, pridedamos tik vardo raidės: Bagdonas J(uozas), Bakšys J(uozas), Bakūnas V(ladas), Balkevičius J(onas), Baluckis M(ykolas), Banaitis S(aliamonas) ir t. t. Suprantama, bus atvejų, kai teks tenkintis vardo raide ar net viena pavarde, bet mūsų pateiktieji ir kiti panašūs pavyzdžiai ne iš tos rūšies.

Autorius ir leidykla sutartinai kitų tautų pavardes ir vardus lietuvina. Tuo galima pasidžiaugti. Tačiau keliais atvejais ir čia užsimirštama. Antai šalia Mažosios Lietuvos spaustuvininko pavardės Mauderodė parašytas vardas Otto (p. 485). Lietuvinantys vardus šaltiniai rašo Otonas (man būtų gyva forma ir Otas). Prie Melanchtono pavardės derėjo rašyti ne raidę F, bet vardą Pilypas.

Ir tekste, ir rodyklėje esama kiek korektūros klaidų. Dėl po nuotrauka parašytos pavardės Stasys Šilingis (turi būti Šilingas, žr. p. 297) net nežinai, ar čia korektūros klaida, ar koks supainiojimas. Panašių atvejų esama daugiau: ir rodyklėje, ir išnašoje (p. 28) Koženiauskienei pridėta vardo raidė P, nors turėtų būti Regina. Čeko Beblavio originali pavardės forma yra Beblavż (ne Beblowy). Prancūzijos politiko Klemanso pavardės originali forma yra Clemenceau. Prancūzijos prezidentas Raimondas Puankarė (p. 285) kitame puslapyje gavo raidę A.

Apskritai 362 puslapis nelaimingas: jame dar du žodžiai su aiškiomis korektūros klaidomis: parašyta nuospendžiui ir pakolomis. Po 4-tos citatos trūksta kabučių. Dar kelios pastebėtos korektūros klaidelės: sietuvė (19), harbierius = barbierius? (30), ir kitas = ir kitais (153), skriaudžiami įvairių kampanijų = kompanijų (273), pakolomis (385), nesvrbu (393), iškelė (398).

Korektūros klaidos kalbai nepavojingos, tik žmonėms būna juokingos. Nors pristatomos knygos kalba apskritai visai gera, bet norėtųsi leidinio redaktorės ir kitų kolegų akis atkreipti į kelis atvejus, dėl kurių jau net kyla abejonių, ar dar verta ką sakyti. Gal jie skubinančių „vakarinti“ mūsų kalbą entuziastų jau šiaip ar taip teisinami?

Vis dėlto pirmiausia išrašau pluoštelį sintaksinių junginių, kur senais, jablonskiniais principais vadovaujantis, reikėtų taisyti valdymą: prieina išvados (37, 130, 162) = prieina prie išvados (Jablonskis yra teikęs prie šio veiksmažodžio vartoti ir galininką, bet, geriau pasvarsčius, ko gero, galininkas labiau tinka su konkrečiaisiais daiktavardžiais: priėjo mišką, griovį). Taisytinas galininkas prie veiksmažodžio atstovauti: atstovauti Lietuvą (301); gubernijas… atstovavo baronai (285) = Lietuvai, gubernijoms. Taisytini linksniai ir šio tipo pasakymuose: lietuvius (= lietuviais) pasekė žydai (273); paskutinei pagarbai (= paskutinės pagarbos) pareikšti atvyko ministras (206); buvo oficialios prakalbos (285) (= buvo oficialių prakalbų).

Knygoje redaktorė paliko dar kelis negeistinus morfologijos ir leksikos dalykėlius: visuotinus (51) = visuotinius; tapo bendraautoriumi (327) = bendraautoriu (plg. bendraamžis); rapso (358) = rapsų; literatūrinė = bendrinė kalba (50). Kad ir labai paplitęs vertinys pasišvęsti (171, 184 ir kt.), vis dėlto vietoj jo vartokime kurį lietuvišką atitikmenį – atsidėti, atsiduoti, pasiaukoti…

Tik apmaudžiu liapsusu, dėl kurio verta vien pasišaipyti, laikytinas teiginys: „1890–1896 m. (Mintaujos) gimnazijoje mokėsi (= mokė) Jonas Jablonskis“ (56).

Apie J. Aničo veikalą, skirtą dviem įžymiems kraštiečiams* , galėtume pasakyti dar daug gero. Tačiau kalbos dalykų kėlimas rodo, kad artėjame prie rašinio pabaigos, prie sunkiausios jo dalies – išvados. Na, kokia čia dar gali būti netikėta išvada! Norėtųsi svarstymą baigti mintimi: dar tiek daug lieka vertų autoriaus dėmesio kraštiečių. Tad palinkėkime jam jėgų ir ilgų metų, kad prie išleistų knygų apie juos pridėtų dar daugiau tokių monografijų.

 



Iliustracijoje:

 

Jono Aničo monografijos, skirtos Jonui ir Martynui Yčams, viršelis