0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos

Su Vincentu Poliu išėjo į sukilimą

Man kyla abejonių, ypač dėl Rapolo Červiakovskio. Dar neteko užčiuopti jo buvimo Vilniuje pėdsakų. Varšuvoje sukilimo metu jis įsteigė keletą karinių ligoninių sužeistiesiems gydyti. Kartu su Varševičiumi Červiakovskio pavardė sutinkama tik tada, kai Varševičius atvyksta į Krokuvą, o tai atsitinka tik 1853 metais.

Jums leidus pasakysiu, kokios informacijos radau rengdamasis šiam pokalbiui apie Vincentą Polį. Jo tėvas Pranciškus Ksaveras Polis (Franciszek Ksawery Pohl) buvo vokietis, gimęs Varmijoje, o motina Eleonora buvo kilusi iš sulenkėjusios prancūzų giminės Longchamps de Berier. Po jų vedybų 1800 m. Pranciškus Polis (Franciszek Poll – taip ėmė pasirašinėti) dirbo austrų administracijoje Liubline. Gimus sūnui Vincentui šeima persikelia į Lvovą, o 1823 m. miršta tėvas. Vincentas baigė Lvovo kolegiją ir Tarnopolio (ukrainietiškai – Ternopolis) jėzuitų kolegiją, tada pradėjo studijuoti Lvovo universitete Filosofijos fakultete. Praėjus trejiems metams po universiteto baigimo rekomenduotas Adomo Jocherio atvyko į Vilnių, tapo vokiečių kalbos ir literatūros lektoriaus pavaduotoju (lenk. zastępą) Vilniaus universitete. Štai čia ir susikirto Vincento Polio ir Juozapo Varševičiaus keliai.

Prasidėjus sukilimui Vincentas Polis tapo 10 Lietuvių ulonų pulko puskarininkiu (podchorąży), mūšių metu buvo sužeistas. Buvo apdovanotas Virtuti Militari ordinu ir pakeltas į karininkus. Sukilimui pralaimėjus kartu su kitais kovos draugais pasitraukia į Prūsiją. Drezdene susipažįsta su Adomu Mickevičiumi. Jis palankiai įvertina Polio poetinius bandymus. Lenkijoje gerai žinoma V. Polio poema Daina apie mūsų žemę, kurioje pateikta tokia lietuvio charakteristika:

Kiedy szczery, jak wosk topnie;
Ale gdy go kto zahaczy:
To i w grobie nie przebaczy
I na końcu swego dopnie! -

(Kai atviras, kaip vaškas tirpsta,
Bet jeigu kas jį užkabins,
Tai ir karste nedovanos
Ir savo pagaliau pasieks.)

Vincas Mykolaitis Putinas romane „Altorių šešėlyje“ cituoja dvi vidurines iš keturių pateiktųjų eilučių, kaip giliausią lietuvio charakteristikos pavyzdį.

Vincentas Polis yra parašęs Varševičiui skirta poemą, kurios vienas posmas iškaltas ant Varševičiaus paminklo. Poemą Polis parašė sužinojęs, kad mirė 54-erių metų Varsevičius.

Su Ignotu Domeika Varševičiaus keliai nesusikirto

Kai Chlapovskio ir Gedgaudo pulkai prie Vilniaus susijungė, Domeikos čia nebuvo: jis su atskiru daliniu buvo pasiųstas prie Kauno. Vargu, ar būsimųjų žymių mokslininkų susitikimas buvo įvykęs. O ir susitikęs 19 metų jaunuolį kone trisdešimtmetis Domeika vargu ar būtų atkreipęs dėmesį. Bent jau savo knygoje Varševičiaus nemini.

Kada Domeika rašė savo knygą „Mano kelionės“ (Moje podroże)?

Mažą dalelę parašė dar lankydamasis Vokietijoje, ji išspausdinta mūsų išleistame Mano kelionių I tome. Vis dėlto didesnė tų prisiminimų dalis buvo parašyta Čilėje, kai 1870 m. mirė I. Domeikos žmona. Jis jautėsi labai vienišas, kankino nostalgija. Rankraštis buvo pavogtas Paryžiuje, tad tekstą atkūrė iš atminties, kai 1884 m. viešėjo pas savo dukrą Aną Kruz, kuri buvo ištekėjusi už I. Domeikos brolio Kazimiero sūnaus Leono ir grįžusi gyventi į senąją Domeikų sodybą Nedzviadkoje.

Trumpai tariant, iš Domeikos atsiminimų apie Varševičių nieko nepavyks sužinoti. Bet gal esama kitų šaltinių?

Duomenų nėra daug. Žinoma, kad, kitaip negu Domeika, Varševičius dalyvavo mūšyje dėl Vilniaus Panerių kalvose. Nepaisant jauno amžiaus – Varševičiui buvo tik 19 metų – jam buvo suteiktas karininko laipsnis. Po mūšio ties Vilniumi sveikas pasitraukė į Prūsiją. Pateko į stovyklą, kur sukilėliai karininkai buvo internuoti. Iš karininkų buvo pareikalautas duoti žodį, kad niekados nepakels ginklo prieš Rusiją.

Literatūroje minima, kad J. Varševičiui teko patirti didelį nepriteklių, kaip ir daugumai į užsienį patekusių sukilėlių. Sunku pasakyti, kiek laiko jis buvo internuotųjų karių stovykloje, bet iš jos atsidūrė Įsrutyje (Wystruc lenk., Insterburg vok.), tikriausiai Juozapo Jundzilo arba jo dėdės dėka, nes jie palaikė ryšius su daugelio Europos botanikos sodų direktoriais. Ten Varševičius praleido apie 8 metus. Dirbant buvo pastebėti jo neeiliniai gabumai. Laimei, savo buvusio mokinio Varševičiaus nepamiršo Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Juozapas Jundzilas. Sužinojęs apie savo talentingojo mokinio likimą, dar kartą juo pasirūpino, ir 1840 m. Varševičius pakviečiamas dirbti į Berlyno botanikos sodą. Tuo metu Berlynas jau buvo akivaizdžiai žengęs pasaulinio mokslo centro link, konkuravo su Paryžiumi ir Londonu.

Berlyno šlovė

1806 m. Prūsijos kariuomenę sutriuškino Napoleonas, bet praėjus keliems dešimtmečiams Prūsijoje buvo jaučiamas didelis pakilimas. Prūsijos švietimo ministras Vilhelmas fon Humboldtas (Wilhelm von Humboldt, 1767–1835) 1810 m. Berlyne įsteigė universitetą. Netrukus kaip mokslo centras jis pradėjo labai sparčiai augti. Ministro brolis Aleksandras fon Humboldtas (Alexander von Humboldt, 1769–1859) nuo 1829 m. irgi prisidėjo prie Berlyno gero vardo augimo, nes tada jis buvo priverstas grįžti gyventi į šį miestą. Jaunystėje buvo Prūsijos valstybės tarnautojas, bet 1796 m. iš motinos paveldėjo didžiulius pinigus, metė tarnybą ir atsidėjo mokslui. 1799 m. su botaniku Aimé Bonplandu (Aimé Bonpland 1773–1858) laivu iškeliavo į Pietų Ameriką. Beveik metus praleido Venesuelos džiunglėse, paskui keliavo po Kolumbiją, Ekvadorą, Kubą, Meksiką. Grįžo po penkerių metų, gyveno Paryžiuje, ėmė skelbti Pietų Amerikoje atliktų savo mokslinių tyrimų medžiagą. Jis pargabeno iš Pietų Amerikos 60 tūkst. egzempliorių augalų, iš jų 3600 visiškai naujų rūšių. Tai štai, kad tos naujos rūšys būtų klasifikuotos ir aprašytos, iš Berlyno universiteto Humboldtas pakvietė jauną specialistą. Tai botanikas Karlas Sigizmundas Kuntas (Karl Sigismund Kunth, 1788–1850) kurio dėka buvo išleista daug tomų šių atsivežtųjų iš Ekvadoro, Venesuelos, Kolumbijos ir Meksikos augalų aprašymų.

Vadinasi, Aleksandras fon Humboldtas suspėjo apsilankyti ir Šiaurės Amerikoje?

Iš Limos, Peru sostinės, jis keliavo į Meksiką, iš Verakruzo uosto pasiekė Vašingtoną, iš kur ir grįžo į Europą. Kaip sakiau, Humboldtas gyveno Paryžiuje, kuris buvo laikomas pasaulio mokslo centru. Bet štai nelaimė: 1827 m. Aleksandras fon Humboldtas baigia išleisti paskutinius paveldo skatikus ir bankrutuoja, – štai kaip brangiai atsiėjo jam ekspedicija, Bonplando kelionės išlaidos ir tie 30 tomų, kuriuose jis aprašė naujas atrastųjų augalų rūšis.

A. Humboldtas grįžo į Berlyną ir vėl tapo aukštu valstybės tarnautoju. Po dvejų metų K. S. Kuntas baigė aprašinėti ir publikuoti Humboldto atrastus augalus ir taip pat grįžo į Berlyną. Jis daug padėjo enciklopedininkui Humboldtui, nes buvo tikras botanikos profesionalas. 1829 m. Kuntas tapo Berlyno botanikos sodo vicedirektoriumi, botanikos profesoriumi, o 1840 m. tame sode atsirado ir mūsų Juozapas Varševičius. Kaip jau sakėme, prof. Juozapo Jundzilo protekcijos dėka.

Sėkmingas atvejis, nes atvykėlis Berlyne gali ne tik užsiimti mėgiama botaniko veikla, bet ir šiek tiek studijuoti. Jam tapo prieinamos geros bibliotekos, puikūs moksliniai žurnalai ir kita literatūra.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Mūsų kraštietis Juozapas Varševičius pasauliui atrado apie 300 naujų orchidėjų rūšių

Prie šio Čimboraso ugnikalnio Ekvadore Juozapui Varševičiui bus lemta padaryti savo svarbiausią atradimą. Jo pirmtakai Vilhelmas fon Humboldtas ir Aimé Bonplandas atsidėję tyrinėjo šio ugnikalnio augmeniją, bet taip ir neįkopė į jo viršūnę. Nėra patikimų žinių, ar tai pavyko padaryti ir Juozapui Varševičiui.
„Geography of Plants“, 1807 m. iliustracija