Trofimovsko salos vaikas

1941 m. Lietuva išgyveno ypač žiaurų tautos genocidą. Buvo ardomos šeimos - motinos su mažamečiais vaikais ir paliegę seneliai tremiami į nežinomas Sibiro platybes, vyrai - į žūties lagerius. Dalis šeimų po metų patyrė antrąją tremtį į Jakutijos užpoliarį. Pirmieji trėmimai buvo nukreipti prieš šviesiausius krašto žmones, tarnautojus, mokytojus, teisininkus, kariškių ir ūkininkų šeimas.

Mokytojų Markauskų šeima liko neišskirta. Pirmaisiais metais ji buvo ištremta į Altajaus kraštą, antraisiais - į Jakutijos užpoliarį. Negyvenamoje Trofimovsko saloje Sibiro platybėse gęstant mažamečių tremtinių vaikų gyvybėms, jie buvo laidojami pakelės kapuose ar amžinojo įšalo žemėje. Markauskų šeimą Dievas išsaugojo ir net pagausino - 1946 m. gimė kūdikis. Jų būstas - barakas - saugojo tik nuo žvarbaus vėjo ir sniego. Šeima džiaugėsi naujagimiu, tačiau kartu rūpinosi - ar išgyvens.

Trofimovsko saloje su dviem mažamečiais vaikais gyveno buvusi Alantos mokyklos mokytoja Katrė Puodžiuvienė. Jos vyras mokytojas Jonas Puodžius buvo ištremtas į Rešiotų lagerius, kur po keturių mėnesių žuvo. Šeima iš Alantos miestelio buvo ypač žiauriai išvežta, neleista imti maisto ir šiltų drabužių. K. Puodžiuvienė buvo atsivežusi šventintą vaškinę žvakę - brangiausią relikviją iš Lietuvos. Degant šiai žvakei, kalbant maldą, naujagimis pakrikštytas Jono vardu. Jonas augo šeimos džiaugsmui begalinio motinos rūpesčio dėka. Motina savo kūnu džiovino vystyklus, dalijosi maisto daviniu. Šeima augino sūnų perduodama meilę savo kraštui, atminties išsaugojimui, ugdydama dorą, pareigingumą, pagarbą žmonėms, meilę šeimai ir Dievui.

Grįžę į Lietuvą Markauskai patyrė tremtį tarp savųjų. Jiems buvo leista gyventi Lietuvoje atsisakant teisių į prarastą turtą. Tėvams teko rūpintis darbu, gyvenamąja vieta. Tėvai negalėjo gauti pedagoginio darbo, vaikams buvo daromos kliūtys mokytis. Tačiau darni šeima, auginanti keturis vaikus, nepalūžo. Jonui, baigusiam rusų mokyklą, politechnikos instituto mandatinė komisija pasiūlė studijuoti Talino politechnikos institute. Vėliau - kariuomenė, darbas ir studijos Kauno politechnikos institute. Tai grūdino valią ir ryžtą siekti tikslo. Jis šiltai prisimena tame kelyje sutiktus žmones. Iki šios dienos Jonas bendrauja su klasės auklėtoja, maloniai prisimena Cheminės technologijos fakulteto kolektyvą, draugiškai padėjusį žengti pirmuosius darbo žingsnius. Šio straipsnio autorius, dirbdamas su Jonu Kauno politechnikos instituto Skaičiavimo centre, visada juto jo dalykiškumą, pareigingumą ir pagarbą bendradarbiams, jo požiūrį į prasmingą darbą. Šiuos jo bruožus įvertino Kauno technologijos universitetas - pristatė Joną Markauską Valstybiniam apdovanojimui bei Ministro padėkos raštui.

Jonas dėmesingas darbui, šeimai, Lietuvos rūsčių praeities metų įamžinimui. 1989 m. jis vyksta į Sąjūdžio organizuotą ekspediciją į Lenos upės deltą, aplanko savo gimtinę - Trofimovsko salą. Ten padeda statyti paminklus žuvusiems Arktyje. Jonas, 1992 m. įkurtos Laptevų jūros tremtinių brolijos Lapteviečiai pirmininkas. Lapteviečių brolijos veikla plati ir įvairi, žinoma Lietuvoje ir kitose valstybėse. Čia galima išvardyti tik svarbiausius darbus: konferencijų rengimas (Šiauliuose ir Vilniuje), dalyvavimas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje, dalyvavimas leidžiant knygas - A. Vilkaičio Gyvensim (1999 m.), D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros (1997 m.), Lietuviai Arktyje (lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, 2000 m.), M. Markevičiaus Tremties kelias (2006 m.), G. Martynaičio Ledo vaikystės prisiminimai (1996 m.) ir kitas.

Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse įkurta Tautos tremties ekspozicija: pastatyta žeminukė-jurta, kokiose Arktyje gyveno tremtiniai. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtais Šeimos metais (1994 m.) muziejuje pastatyta skulptūra Šeimos kančia (autorius T. Potiejūnas), įrengtas vagonas, kokiais iš Lietuvos buvo tremiami žmonės.

Rumšiškių jurta tapo lapteviečių dvasiniu centru. Čia jie renkasi kiekvieną birželį minėdami Gedulo ir vilties dieną. Ekspoziciją lanko Lietuvos ir užsienio turistai, diplomatai. Ne kartą renginiuose dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, garbūs Lietuvos žmonės: prof. Vytautas Landsbergis, akad. Zigmas Zinkevičius, prof. Antanas Tyla, Seimo nariai, Tremtinių organizacijų, Sąjūdžio vadovai ir kiti. Didžioji dalis Jono laisvalaikio skiriama lapteviečių iniciatyvoms ir darbams. Čia išvardytų laptevičių ir jų nenuilstančio vadovo Jono Markausko darbai verti platesnės studijos. Artimi jo idėjų kritikai ir patarėjai - šeima, jo sesers ir brolių šeimos. Žmona Gražina - rūpestinga lapteviečių darbų metraštininkė ir leidinių redaktorė. Sveikiname Jubiliatą 60-mečio proga, linkime sveikatos ir naujų sumanymų.

Spalio 9 d. atidengtas paminklas - eksponatas Vilniuje Aukų g. Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942-1956 metais Jakutijoje. Tai tarsi dovana visiems puoselėjusiems ir įgyvendinusiems šią iniciatyvą. Tremčiai skirtą paminklą 2005 m. Rusija uždraudė statyti Jakutske. Jis liko Lietuvoje ir tapo Aukų muziejaus eksponatu po atviru dangumi.

Jonas Puodžius