Mokslo galeroje jaučia gyvenimo pilnatvę
Balandžio 11 d. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidaryta paroda Nuo radijo inžinieriaus iki profesoriaus, skirta žymaus fiziko, Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento prof. JONO GRIGO 70-osioms gimimo metinėms.
Parodą atidaręs ir taręs sveikinimo prakalbą Lietuvos MA bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius jubiliatui linkėjo dar ne vienu svariu darbu praturtinti Lietuvos mokslą ir pasirėmė optimizmą keliančiu sociologų pastebėjimu: fizikai nuo 70 iki 80 metų savo mokslinio darbo produktyvumą padidina net 18 proc. palyginti su prieš tai buvusiu dešimtmečiu. Vadinasi, našumas išauga kone penktadaliu. Tokie jau tie fizikai.
Neatrodo, kad Joną Grigą slėgtų metų našta, išoriškai profesorių nelabai keičia bėgantis ir kartu visus nešantis laikas. Toks pat žvalus, besišypsantis, kupinas idėjų. Ko gero, tai gyvenimo pilnatvę jaučiančių žmonių bruožas. Kad ta mokslo žmogaus pilnatvė būtų, reikia mėgiamo darbo, palankios šeimyninės ir darbo aplinkos, ištikimų mokinių, na, dar gerai būtų turėti kokį pomėgį sielos atvangai. Regis, jubiliatas turi visas šias sėkmingo gyvenimo komponentes, nors vaikinui iš Kabelių kaimo Varėnos rajone visa tai išsikovoti pavyko tik per didžiulį užsispyrimą, darbštumą ir neeilinius gabumus.
Paprasčiausia kalbėti remiantis faktais. Septynmetę baigė Kabeliuose, vidurinius mokslus tęsė Marcinkonių vidurinėje mokykloje, įstojo į Vilniaus universitetą, jį baigė 1961 m. ir gavo nukreipimą inžinieriaus pareigose dirbti Vilniaus radijo matavimų institute. Po dvejų metų grįžo į universitetą kaip Radiofizikos katedros asistentas. 1968 m. Vilniaus universitete apsigynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją (Sb2S3 monokristalų dielektrinės savybės plačiajame mikrobanginių dažnių diapazone, vadovai Petras Brazdžiūnas ir Algimantas Karpus). 1980 m. Latvijos MA Fizikos institute apsigynė mokslų daktaro disertaciją Faziniai virsmai ir feroelektriniai reiškiniai antimonito šeimos kristaluose (nostrifikuota į habilituoto daktaro laipsnį). 1982 m. J. Grigui suteiktas profesoriaus vardas, 1988–1993 m. ėjo Vilniaus universiteto Radiofizikos katedros vedėjo pareigas.
Beje, nuo 1978 m. buvo Tarybų Sąjungos mokslų akademijos Feroelektrikų ir dielektrikų mokslo tarybos narys. 1986 m. J. Grigas apdovanojamas Lietuvos mokslo ir technikos premija, o 1996 m. – Lietuvos mokslo premija. Kaip feroelektros ir fazinių virsmų tyrimų pradininkas 1994 m. išrenkamas Lietuvos MA nariu ekspertu, o 2000 m. – nariu korespondentu.
Profesoriaus mokslinis akiratis labai platus. Tai įrodo jo mokslinės stažuotės, skaityti moksliniai pranešimai įvairiose šalyse, taip pat bendri tyrimai ir paskelbtieji bendri darbai su Japonijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Švedijos, Indijos, JAV, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano fizikais. J. Grigas paskelbė apie 200 mokslinių darbų, jam vadovaujant 13 jo mokinių parengė ir apsigynė mokslų daktaro disertacijas.
Lietuvos MA mokslinis sekretorius, Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas akad. Valdemaras Razumas su prof. Jonu Grigu šiemet dirbo valstybinėje komisijoje, kurioje buvo vertinamos mokslo, verslo ir technologijų centrų, vadinamųjų slėnių vizijos, taip pat nacionalinių kompleksinių programų vizijos. V. Razumas patvirtino, kad J. Grigas tame ekspertiniame darbe vadovavosi aukštais mokslinės kompetencijos kriterijais, sveiku kritiniu požiūriu į nagrinėjamus klausimus, o juk taip ir turi būti moksle.
Apie jubiliato veiklos kelią Fizikos fakultete, nuo žemiausio pedagoginio laiptelio – laboranto iki katedros vedėjo, profesoriaus ir jaunų mokslininkų ugdytojo papasakojo Lietuvos MA Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų sekcijos pirmininkas prof. Juozas Vidmantis Vaitkus. Pradėta nuo elementarių matavimų, bet labai greitai pereita prie tuo metu atrodžiusių labai keistų kristalų Sb2S3 ir dar keistesnių juose vykstančių fazinių virsmų reiškinių tyrimo. Sukurtas naujas šių ir įvairių kitų kristalų auginimo metodas, o dabar į J. Grigo ir jo mokinių rankas ateina geriausiose pasaulio laboratorijose išauginti kristalai.
Tyrinėjant fazinius virsmus kristaluose J. Grigui ir jo mokiniams pavyko išaiškinti įdomius kristalo gardelėje vykstančius reiškinius, sukurti originalią dielektrinės mikrobangų spektroskopijos metodiką ir aparatūrą. J. Grigui tuose eksperimentuose, mikroelektronikos darbuose labai pravertė radijo inžinieriaus darbo patirtis po universiteto. 1987 m. pasirodė ir jo parašytoji monografija Feroelektrikų ir jiems giminingų medžiagų dielektrinė mikrobangų spektroskopija.
Pasak V. Vaitkaus, būtent mikrobangų tyrimų kryptis pasižymi savo specifika – be tarptautinio bendradarbiavimo čia toli nenurėpliosi. Mat tenka dirbti su skirtingo dažnio aparatūra, o ji kuriama skirtingose šalyse ir įvairiose laboratorijose. Pagal vaizdingą Vaitkaus palyginimą kolega Grigas ant vieno iešmo sugebėjo „suverti“ daugelio šalių laboratorijų teikiamas galimybes, ir tai buvo daroma ne tam, kad galėtų po skirtingas šalis pasiblaškyti tais laikais, kai bendravimas su užsieniu buvo smarkiai ribojamas. Norintiems kurti tarptautinio lygio mokslą fizikams tarptautinis bendradarbiavimas buvo būtinybė, ir Lietuvos fizikai galimybėmis pasinaudojo. Tos veiklos vaisiais ir dabar naudojasi, nes įdirbis, įgyta mokslinė kompetencija ir bendradarbiavimo patirtis labai pravertė taip pat nepriklausomos Lietuvos sąlygomis.
Jubiliatui skirta paroda visa tai puikiausiai atskleidžia, o per vieno mokslininko gyvenimo bei mokslinės veiklos kelią galima spręsti ir apie Lietuvos fizikos bent jau tam tikros tyrimų krypties raidą.
Parodos rengėjai daugiausia dėmesio sutelkė į mokslinę jubiliato veiklą, ir tai teisinga. Tačiau teisybės dėlei svarbu pasakyti ir štai ką: būtų galima sudaryti antrą tokią pat parodos ekspoziciją, kuri būtų skirta J. Grigo mokslo populiarinimo darbams pristatyti. Tai vienas ištikimiausių ir nuoširdžiausių mokslo populiarintojų Lietuvoje. Šis žmogus gimė su tikro švietėjo gyslele, o svarbiausia, kad to savo gabumo droviai neslapstė ir nenumarino.
Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmojo prorektoriaus, Lietuvos MA nario korespondento prof. Edmundo Kazimiero Zavadsko, jubiliato J. Grigo mokslo populiarinimo veikla nusipelno ypatingo dėmesio ir kuo platesnės sklaidos. Mat ekspozicijos stenduose pateiktos J. Grigo mokslinės publikacijos perskaitytos ir bus skaitomos riboto skaičiaus šio mokslo kryptimi besidominčių fizikų, o jo populiariais straipsniais domisi kiekvienas, kas dar neatpratęs skaityti. J. Grigo mokslo populiarinimo straipsniai praturtino daugelį spaudinių, bet reikia, kad tie, po įvairius leidinius išbarstyti straipsniai, būtų surinkti ir išspausdinti bent vienoje ar keliose knygose. Neabejotinai būtų puikios, labai įdomios ir vertingos knygos. Jos paskatintų ne vieną moksleivį ar studentą rinktis mokslininko kelią.
J. Grigo interesai labai platūs, jis rašo apie didelio intensyvumo elektromagnetinio spinduliavimo pavojų sveikatai, pateikia labai įdomių žinių iš fizikos mokslo istorijos, rašo apie fizikų atradimus, nesibodi duoti atkirtį paramokslo ir pseudomokslo atstovų kartais labai abejotinoms „įžvalgoms“ ir su sveiku protu bei mokslu nieko bendro neturinčioms šarlatanų, burtininkų ir „raganų“ viduramžiškoms pranašystėms. Su žmonių kvailinimu J. Grigas niekada nesitaikstė, ir jokia spaudos „laisvė“ ar „demokratija“ profesoriui čia nėra argumentas.
Pasak Vilniaus universiteto prorektoriaus prof. Juro Banio, jubiliatas yra reto darbštumo ir retų gabumų žmogus. Pavyzdį pateikė ne iš mokslinės ar akademinės veiklos, bet iš grybavimo Jono Grigo gimtuosius Kabelius supančiuose miškuose. Miestietis J. Banys ėjo priekyje, bet dzūkų grybai, pajutę svetimą, išsislapstė, J. Banys ir toliau ėjo su tuščiu krepšiu. Iš paskos ėjęs J. Grigas tik spėjo dėti į krepšį grybus ir prigrybavo jį pilną. Atrodo, dar prireikė netilpusius sudėti į skrybėlę.
Lygiai taip pat moksle: – daro teisingą išvadą J. Banys, – vienas pėdina ir nepamato, o kitas tik spėja mokslo „baravykus“ krauti į krepšį, „kepa“ puikiausius straipsnius, kuriuos noriai spausdina žymiausi moksliniai žurnalai. Kai kuriuos jų buvo galima išvysti Grigui skirtos parodos vitrinose. Ir dar vienas labai teisingas J. Banio pastebėjimas, pro kurį abejingai praeiti tiesiog neįmanoma. Linkėdamas parodos atidaryme dalyvavusiai J. Grigo žmonai poniai Ritai ištvermės ir kantrybės, šį linkėjimą išplėtė į daugelio mokslininkų žmonas, nes mokslas iš jų vyrų atima jei ne viską, tai bent didžią gyvenimo dalį, o mokslininkų žmonos tikriausiai pasijunta labiausiai nuskriaustos.
Prof. Antanas Orliukas buvo pirmasis J. Grigo aspirantas ir savo kandidatinę disertaciją parengė per metus ir 10 mėnesių, nors aspirantūrai buvo skirti treji metai. Būtent darbo vadovo, negailėjusio laiko aspirantui dėka pavyko taip sėkmingai disertaciją parengti ir apsiginti. Dabar žiūrėdamas į savo buvusio vadovo jubiliejinę ekspoziciją A. Orliukas prisiminė, kaip J. Grigo vadovautoje laboratorijoje buvo pradėti tyrinėti feroelektrikai ir kaip sunkiai auginimui pasidavė stibio sulfido (Sb2S3) monokristalai. Todėl į J. Grigo kaip pedagogo talentą A. Orliukas ir atkreipė dėmesį. Gal dar sunkesnis ir atsakingesnis darbas už mokslininko tyrėjo. Apie tai kalbėjo ir kiti jubiliato kolegos. Ne kiekvienas gali ir sugeba tiek savęs atiduoti studentams, kiek prof. J. Grigas. Kone kas savaitę studentams duoda po kontrolinį, tikrina, ką jie išmoko, o patikrinti 160 kontrolinių – tai jau Sizifo darbas. Tik, kitaip negu senovės Graikijos mitiniam herojui, ne beviltiškas ir ne tuščias darbas. Bent jau pats Jonas Grigas to darbo prasmę jaučia, todėl savo laiko ir jėgų studentams negaili. Šiaip atsitiktiniam žmogui iš šalies gal tai atrodytų vergo galera, bet tai ne šis atvejis. Prof. Jonas Grigas ir šiandien kloja jam patikėtus mokslo krypties pagrindus, iš kurių išaugs nauji tyrinėtojai, sugebantys moksliniam pažinimui atiduoti savo jėgas, žinias, patyrimą. Vadinasi – savo gyvenimą.
Gediminas Zemlickas
