Latvistikos sala Vilniaus universitete (2)

Pradžia Nr. 8

Latvistikos kabineto Vilniaus universitete atidarymas kovo 28 d. parodė, kad latvistika suprantama labai plačiai: tai ne vien filologiniai, literatūros ar kalbos mokslai, bet ir ekonomikos, energetikos, politikos, diplomatijos ir daugybės kitų sričių su Latvijos valstybe ir latvių tauta susijusių tyrinėjimų objektai.

Kas, jei ne mes

Iškilmingo renginio-konferencijos programoje Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje Antano Vinkaus žodžio kažkodėl nebuvo numatyta, bet ambasadorius paprašė žodžio. A. Vinkus pradėjo gražia latvių kalba ir kalbėjo gana ilgai, tuo suteikdamas didelį pasitenkinimo svečiams iš Latvijos. Atsakydamas į Latvijos ambasadoriaus Lietuvoje Hardijaus Baumanio kalbą, kurioje buvo iškeltos ir tam tikros problemos, natūraliai kylančios dviejų kaimyninių valstybių santykiuose, ambasadorius A. Vinkus tęsė kalbą lietuviškai.

Jis pareiškė pasitenkinimą pastaruoju metu suaktyvėjusiais mūsų šalių aukščiausio lygio vadovų prezidentų Valdo Adamkaus ir Valdžio Zadlerio darbiniais susitikimais, siekiu dalykiškai spręsti dviejų valstybių bendradarbiavimo klausimus. Tas pats pasakytina apie abiejų šalių ministrų, įvairių institucijų vadovų pastangas. Labai daug dėmesio skiriama ekonominei diplomatijai. Čia išties svarbiausios yra dvi problemos: naujos atominės elektrinės Ignalinoje statybos reikalai ir jūros sienos tarp abiejų valstybių. Iš esmės pritardamas Latvijos ambasadoriui A. Vinkus išdėstė ir Lietuvos poziciją: abi šalys turi rodyti didesnį aktyvumą ir norą geranoriškai susitarti. Dar 1999 m. Lietuvos Seimas ratifikavo Lietuvos ir Latvijos jūros sienos sutartį, tad, krepšininkų kalba kalbant, kamuolys dabar yra Latvijos aikštelės pusėje. Ambasadorius A. Vinkus neabejoja, kad broliškos tautos ras būdų išspręsti probleminius klausimus, nes mato dalykiškas Latvijos premjero Ivaro Guodmanio (Ivars Godmanis), Latvijos Saemo pirmininko Gundaro Daudzės (Gundars Daudze) pastangas išjudinti kad ir jūros sienos tarp mūsų valstybių ratifikavimo Latvijos Saeme procedūrą.

Šengeno sutartis panaikino sieną tarp mūsų valstybių, bet psichologinės sienos dar gyvuoja, todėl labai svarbu aktyvinti tarpregioninį bendradarbiavimą. Kodėl Lietuvos pasienyje negalėtų būti sudarytos galimybės norintiems mokytis latvių kalbos, o latviai savo pasienyje negalėtų pramokti lietuvių kalbos? Kodėl bent kartą per ketvirtį Latvijoje negalėtų nuskambėti poetų iš Lietuvos balsai, o Lietuvoje – latvių poetų? Tas pats pasakytina ir apie kitas kultūrines bendradarbiavimo sritis ir formas. Visa tai nesunkiai padaroma, ir A. Vinkus įsitikinęs, kad bus padaryta.

Savo prakalbą ambasadorius baigė Justino Marcinkevičiaus eilėraščio posmu ir optimistine mintimi: kas, jei ne lietuviai su latviais Europos Sąjungai turi parodyti, kaip mokame eiti kartu.

Neišnaudotos bendradarbiavimo galimybės

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Zenonas Butkus pranešime Istoriniai Latvijos ir Lietuvos santykiai. Neišnaudotos abiejų šalių bendradarbiavimo galimybės 1918–1940 m. pateikė labai įdomių duomenų apie aptartojo laikotarpio prekybos tarp abiejų šalių ryšius ir priežastis, kurios tam tikrais momentais trukdė tiems ryšiams plėtotis.

Kaupiant istorinį patyrimą svarbu prisiminti neišnaudotas galimybes, veiksmų alternatyvas. Lietuvai, Latvijai ir Estijai imantis bendros atominės elektrinės statybos labai svarbu prieš akis turėti ir praeities pamokas. Baltijos šalių vienybė šiandien gal ir nėra tokia aktuali kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, dabar bendradarbiaujama ne vien regioniniu, bet ir visos Europos mastu. Tačiau reikia sutikti su Z. Butkumi: ES bus tvirta tik tada, jeigu šalys narės bus tvirtai susietos ne tik su Briuseliu, bet ir tarpusavyje.

Tad kokios neišnaudotos galimybės buvo prisimintos?

1923–1938 m. Lietuvos eksportas į Latviją nuo 16 proc. (trečia vieta po Vokietijos ir Didžiosios Britanijos) sumažėjo iki 1 proc. Per tą patį laikotarpį Latvijos eksportas į Lietuvą nuo 3–5 proc. „nususo“ iki 1 proc. Taigi natūralios, objektyvios bendradarbiavimo galimybės nepanaudotos. Kodėl taip įvyko?

Vien augalų, žemės ūkio kultūrų vegetacinis periodas Lietuvoje 2 savaitėmis ankstesnis už šiauriau esančią Latviją, tad Lietuva vyšniomis, braškėmis, gal ir kitomis anksčiau prisirpusiomis uogomis kaimynus galėjo ir gali apipilti nuo galvos iki kojų. Be to, skyrėsi abiejų šalių žemės ūkio struktūra: Latvija orientavosi į gyvulininkystę ir pieno ūkį, o Lietuvoje šalia viso to svarbią vietą užėmė grūdų ūkis. Nei Lenkija, nei Vokietija, nei Sovietų Sąjunga grūdų nepirko, tad Lietuva grūdų rinką galėjo turėti tik Latvijoje ir Estijoje. Bet šios šalys importavo grūdus ne iš kaimyninės Lietuvos, bet iš Argentinos, vėliau iš Sovietų Sąjungos (iki kolektyvizacijos).

Z. Butkaus pateiktoje statistikoje matyti, kad 1922–1924 m. Lietuva buvo monopolizavusi Latvijos gyvulių importą, bet ir ši rinka buvo prarasta. Kodėl?

Viena priežasčių – laiku nesudaryta Lietuvos ir Latvijos prekybos sutartis. Kai 1930 m. buvo sudaryta, jau sunku buvo pakeisti verslininkų spėjusius susiklostyti ryšius su kitomis šalimis. Net nuostabu, kad abi šalys nesugebėjusios normalių santykių užmegzti tarpusavyje, puikiausiai tą padarė su kitomis šalimis. Lietuva vis glaudesnius ryšius mezgė su Vokietijos pramone, kuri išstūmė iš Lietuvos rinkos latvių prekes. Panašiai latviai 1927 m. sudarė prekybos sutartų su Sovietų Sąjunga, suteikė 20 proc. nuolaidą sovietų kviečių importui – smūgis Lietuvos grūdų ūkiui. Ekonomikos ir politikos trukdžiai stabdė kultūrinės, dvasinės abiejų kaimyninių šalių vienybės puoselėjimą.

Z. Butkus priminė istoriko Benedikto Andersono labai teisingą mintį: Baltijos šalys neišnaudojo Estijos degiųjų skalūnų, Latvijos miškų ir vandenų jėgos galimybių bei Lietuvos žemės ūkio potencialo. Nesugebėjimas ar nenoras mąstyti ir veikti regioniniu principu neleido Baltijos valstybėms sukurti tvirtesnio ekonomikos pagrindo.

Ne mažiau įdomūs Z. Butkaus pateikti skaičiai, faktai ir išvados apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo politikoje bei karinėje srityje neišnaudotas galimybes, kurios ne tik neleido įgyvendinti tikros Baltijos šalių vienybės, bet galop turėjo įtakos trijų Baltijos sesių istoriniam likimui. Praeities patirtis tebus pamoka ateičiai.

J. Endzelyno reikšmę baltistikai sunku pervertinti

Pranešime Iš latvistikos Vilniaus universitete istorijos akad. prof. Zigmas Zinkevičius priminė, kad kadaise baltų kalbomis buvo šnekama didelėje Rytų Europos dalyje, bet iš tos didelės rytinių baltų šakos išliko tik lietuvių ir latvių tautos. Jos išsiskyrė maždaug pirmojo tūkstantmečio po Kristaus viduryje. Skirtingas tų tautų istorinis likimas: latviai buvo pavergti kalavijuočių, o lietuviai sugebėjo įkurti valstybę. Nepaisant nepalankių istorinių aplinkybių, abi tautos bendravo ir bendradarbiavo, tai rodo ir kai kurios lietuviškos pavardės, kurias šiuo metu Z. Zinkevičius tyrinėja. Tai Latvis, Latvys, Latvaitis, Latviūnas, Latvėnas, Latvelis, Latvinskis ir t. t.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius buvo Lenkijos okupuotas, tad Rygoje studijavo nemažai lietuvių, Ryga buvo baltistikos tyrinėjimų centras. Latviai turėjo baltistikos milžiną Janį Endzelyną (1873–1961), o lietuviai – Kazimierą Būgą (1879–1924). Abu buvo labai artimi draugai. Deja, Būga anksti mirė, nepanaudojęs savo visų mokslinių galimybių. Z. Zinkevičius pabrėžė, kad Lietuvos kalbininkams labai brangi J. Endzelyno parašyta Latvių kalbos gramatika (1922) ir Latvių kalbos žodynas (1923–1932), taip pat Baltų filologijos įvadas (1945), be kurio ir mūsų dienomis neišsiverčiama. Neprarado vertės J. Endzelyno straipsniai latvistikos ir lituanistikos klausimais. Ištisos lietuvių kalbininkų kartos mokėsi iš J. Endzelyno raštų.

Z. Zinkevičius priminė ir kitus abiem tautoms svarbius latvių kalbininkus. Kad ir Juris Plakis (Juris Plāķis, 1869–1942), parašęs Lietuvių kalbos studijų vadovą (Leišu valodas rokas grāmata, 1926). Pranešėjas šį vadovą pavadino savotišku lietuvių istorinės gramatikos prototipu. Prisimintas ir Alvilis Augstkalnis (Alvils Augstkalns, 1907–1940) – pirmas ryškus latvių lituanistas.

Karo ir pokario metais

Vytauto Didžiojo universitete prieš Antrąjį pasaulinį karą latvistikai nusipelnė Antanas Salys ir Pranas Skardžius. Atgavus Vilnių Vytauto Didžioji universiteto Humanitarinis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių. Kartu Antanas Salys pradėjo čia dėstyti latvių kalbą. Taigi jau karo metais Vilniaus universitete buvo dėstoma latvių kalba, ir šią Z. Zinkevičiaus mintį turėtume įtvirtinti savo sąmonėje, kartu pasitaisydami, nes pirmoje šio rašinio dalyje teigėme, kad latvių kalba Vilniaus universitete pradėta dėstyti 1946 metais.

Pokaris, nauja sovietų okupacija… Lietuvos ir Latvijos geriausi kalbininkai pasitraukė į Vakarus. Latvių kalbotyros ąžuolas J. Endzelynas liko Rygoje, ir tai latvių kalbotyrai buvo labai svarbu. Lietuvos kalbininkams Endzelynas taip pat buvo lyg švyturys. Z. Zinkevičius prisimena, kaip studijų metais J. Endzelyno darbai buvo tiesiog graibstomi, jo knygas veždavosi iš Rygos kaip turtą. Kitaip atrodė Latvijos bolševikams: žymiausias latvių kalbininkas buvo išguitas iš Latvijos universiteto. Laimei, liko jo veikalai.

1951 m. Z. Zinkevičius, vos pradėjęs dirbti Vilniaus universitete, buvo pasiųstas į Pirmąją Baltijos kraštų kalbininkų konferenciją Rygoje. Ten pirmą kartą išvydo latvių kalbotyros korifėjų. Pirmąją konferencijos dieną tiesiog sekundžių tikslumu atėjo Endzelynas ir atsisėdo prezidiume, nors visi buvo įpratę prie mados vėluoti. Kiti dalyviai pasirodė dar negreitai, o Endzelynas oriai sėdi – tai Z. Zinkevičiui padarė įspūdį. Savotiškas nebylus protestas prieš bolševikų atneštąją „naują tvarką“.