Latvistikos sala Vilniaus universitete (2)

Toje konferencijoje Zinkevičius susipažino su jauna aspirante Marta Rudzite, ji vėliau dėstė Latvijos universitete tas pačias baltistikos disciplinas, kurias Vilniaus universitete dėstė Zinkevičius. Tad abiem kalbininkams teko daug bendrauti ir bendradarbiauti, susirašinėti iki pat kalbininkės mirties. Z. Zinkevičius turi apie šimtą jos laiškų ir kone kiekvieną palankią progą vis geru žodžiu pamini šią latvių kalbininkę.

Kaip jau sakyta, nuo 1946 m. Vilniaus universitete latvių kalbą pradėjo dėstyti Jurgis Stabinis (1907–1959). Ilgai gyvenęs Latvijoje, tad latvių kalbą mokėjo gerai, bet buvo ne kalbininkas, o geografas, dar dėstė stenografiją, buvo didelis buriavimo entuziastas, organizavo buriavimo kursus, parašė net vadovėlį Buriavimas (išleistas 1961 m.). Latvių kalbą Stabinis dėstė kaip svetimą kalbą, Zinkevičiui taip pat teko jo paskaitų klausytis. Buvo skaitomi tekstai, verčiami, be didesnio baltistinio gilinimosi.

Uždarius Kaune Vytauto Didžiojo universitetą į Vilnių atsikėlė ir 1951 m. latvių kalbą pradėjo dėstyti Jonas Kabelka (1914–1986). Tai jau buvo baltistinis latvių kalbos dėstymas, atgaivintas nuo A. Salio pradėtojo karo metais skaityti kurso. J. Kabelka buvo J. Endzelyno mokinys, pasak Z. Zinkevičiaus, tapo žymiausiu mūsų letonikos specialistu, šio mokslo pagrindėju Lietuvoje. Maždaug nuo 1960 m. įsitraukė Jonas Zemvaldas Balkevičius (1923–2000), būsimasis Filologijos fakulteto prodekanas ir dekanas. Abu šiuos Jonus Z. Zinkevičius vadina letonikos mokslo Vilniaus universitete tikraisiais kūrėjais, abu buvo ne tik geri dėstytojai, bet ir tyrinėtojai. J. Kabelkos knygos Lietuvių kalba, Baltų filologijos įvadas (ligi tol buvo naudojamasi J. Endzelyno knyga) – labai svarbios Lietuvos filologijai knygos. Su J. Z. Balkevičiumi J. Kabelka parengė ir 1977 m. išleido Latvių kalbos žodyną. J. Balkevičiui teko redaguoti grupės latvių kalbininkų parengtą Latvių–lietuvių kalbų žodyną, kuris taip pat buvo reikšmingas mezgant kaimynių tautų kalbinius ryšius.

Kaip adresas pakeitė gyvenimą

J. Z. Balkevičius latvių kalbą mokėjo nuo vaikystės. Z. Zinkevičiui ne kartą teko būti liudininku, kai nuvykus į renginį Rygoje lietuvių delegacijos vadovas Balkevičius gražia latvių kalba prabildavo į šeimininkus. Jam paprastai atsakydavo Latvijos universiteto Filologijos fakulteto dekanas Reinis Bertulis (1937–1994), kuris 13 metų vadovavo fakultetui ir be akcento kalbėjo lietuviškai. Visiems būdavo labai smagu. Beje, Reinis Bertulis buvo kilęs iš Pipirių kaimo, netoli Kivylių, kur ir lankė lietuvišką mokyklą. Lietuvių kalbos nepamiršo ir studijuodamas Latvijos universitete. Baigęs studijas buvo nusiųstas į Vilniaus universiteto aspirantūrą, kur pateko į baltų kalbų tyrinėtojo prof. Vinco Urbučio, kilusio iš Viekšnių, globą. 1975 m. Vilniaus universitete apsigynęs disertaciją grįžo į Rygą ir tapo jungiamąja grandimi tarp latvių ir lietuvių kalbininkų.

Egzotišką istoriją apie savo senelius, J. Z. Balkevičiaus tėvus, papasakojo buvusio dekano sūnus fizikas Petras Balkevičius, dirbantis lazerių firmoje EKSMA.

Jono Zemvaldo Balkevičiaus tėvai, Petro seneliai, buvo latviai, susituokė Maskvoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Buvo pabėgėliai nuo karo: senelė iš Rygos, senelis – iš Lietuvos šiaurės, nuo Pandėlio. Karui baigiantis, nusprendė grįžti. Tas pats ešelonas vežė lietuvius ir latvius. Privažiavus Latviją buvo paskelbta latviams išlipti. Senelė čiupo už savo maišų ir jau rengėsi lipti, bet senelis nė krust, juk važiuoją į Lietuvą. Kilo šeimyninė sumaištis, bet nugalėjo į Lietuvą pasiryžusio vykti vyro nuomonė. Šito savo vyrui senelė visą gyvenimą nedovanojo, užtat sūnus Jonas Zemvaldas gimė Lietuvoje, ir Vilniaus universitetas įgijo puikų pedagogą, gerą latvių kalbos mokovą dekaną Joną Zemvaldą Balkevičių. Kai blogos nuotaikos močiutė priekaištaudavo seneliui už supainiotą gyvenimo adresą, šis teisindavosi, kad tikrai sakęs, jog važiuosią į Lietuvą, bet negi moteriškės girdi, ką kalba vyrai.

Petras Balkevičius su savo seneliais kalbėdavo latviškai, bet šios lingvistinės pratybos nutrūko bene prieš 40 metų. Kai dabar tenka kur nors prabilti latviškai, tikrieji latviai stebisi archajiška latvių kalba iš Petro lūpų, nes tai ta kalba, kuri buvo jo senelių išvežta iš gimtinės prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Petras pasijunta esąs savotiškas užkonservuotos latvių kalbos fenomenas.

Kaip broliai latviai mokėsi lietuvių kalbos?

O kaip broliai latviai mokėsi lietuvių kalbos? Rygoje lietuvių kalbą dėstė Apolonija Buojate (Bojāte, 1904–1976). Atvažiuodavo į Vilnių, palaikė gerus santykius su lietuviais, su kitais latvių kolegomis parašė Lietuvių ir latvių kalbų žodyną (su Laimute Balode, Valteriu Subatnieku, J. Z. Balkevičiumi, redagavo Albertas Sarkanis). Iš jaunesnės kartos lietuvių kalbos mokslininkų ir dėstytojų Z. Zinkevičius išskyrė Laimutę Balodę, studijavusią Vilniaus ir Rygos universitetuose. Kartsykiais Vilnių aplankydavo iš Stokholmo Velta Rūkė-Dravinia (Rūķe-Draviņa). Dar jaunystėje išmokusi lietuviškai, pasak Z. Zinkevičiaus, buvo tarsi antroji latvių kalbos ambasadorė Lietuvoje (kartu su A. Buojate).

Geru žodžiu buvo prisimintas prof. Arturas Uozuolas (Arturs Ozols, 1912–1964), su kuriuo bene 1961 m. Maskvoje vieno renginio metu Z. Zinkevičius turėjo progos kiek daugiau pabendrauti. Kilo mintis apsikeisti bent po vienu universitetą bebaigiančiu ar baigusiu gabiu studentu. Lietuviai į Rygą nusiųstų norintį gilintis į latvistiką, o latviai į Vilnių – būsimą lituanistą. Nutarė siųsti vyrus, nes merginos išteka ir negrįžta. Iš Lietuvos į aspirantūrą Rygoje išvyko Albertas Rosinas, o grįžo jau kaip vienas svarbiausių lietuvių latvistų. Bolševikų persekiojimai jam sutrukdė Rygoje baigti aspirantūrą, bet nesutrukdė kalbotyroje, taip pat latvistikoje tarti svaraus žodžio. Gera proga prisiminti, į kokią aplinką Rygoje buvo patekęs žymus baltistas prof. A. Rosinas, kuris šiemet paminėjo savo 70-metį.

Tokie nebuvo reikalingi

XX a. septintojo dešimtmečio pradžia. Tarybinė tėvynė žengė į išplėstinį komunizmo statybos laikotarpį ir ne bet kaip žengė, o visu plačiu didžių darbų frontu. Ateities tyrinėtojai kada nors pačios to meto spaudos retorikos pavyzdžius skaitys ir nagrinės kaip absurdo pjesę, kuri plėtojosi ne scenoje, bet gyvenime. Tokios retorikos buvo pilni laikraščiai ir posėdžių salės. Tiesiog anekdotiškai skamba iš aukščiausios šalies tribūnos paskelbta žinia, kad „dabartinių tarybinių žmonių karta gyvens komunizmo sąlygomis“. Laimei, neišsipildė.

Tai štai į tokios ar panašios retorikos miestą – Rygą, pateko A. Rosinas, kur aspirantūroje studijavo 1962–1964 metais. Rygoje gyveno gal tik ketvirtis latvių, o latvių kalba liejosi laisvai nebent Latvių kalbos ir literatūros katedroje. 1962–1970 m. Latvijos universitetui vadovavo latviškai nemokantis rektorius Valentinas Šteinbergas (Valentīns Šteinbergs), gimęs Odesoje, bet A. Rosinas įtarė, kad tai buvo latvių raudonųjų šaulių palikuonis. Gal ne tiek iškilūs darbai filosofijos srity, kiek nepriekaištinga klasinė kilmė ir „teisinga“ tyrinėjimų kryptis nutiesė jam kelią į rektoriaus kėdę ir net Latvijos MA akademikus. Su rektoriumi Šteinbergu Rosinas turėjo progos bendrauti du kartus. Pirmą kartą, kai dialektinio ir istorinio materializmo kandidatinio minimumo egzamino prašė leisti laikyti Vilniaus universitete (pats Šteinbergas tą kursą Rygoje skaitė rusiškai). Leidimą gavo ir išlaikė pas Eugenijų Meškauską, tada dar docentą. Antrą kartą su Šteinbergu kalbėjo 1964 m. sausio mėn., prašydamas palikti nors neakivaizdinėje aspirantūroje. Išgirdo tvirtą bolševikinį atsakymą: „Tokie mums nereikalingi.“

Savo indėlį į to meto Latvijos universiteto atmosferos kūrimą įnešė ir Rygos lietuvis Graužinis. Jis Rosinui nuolat įrodinėjo, kad nebūnant komunistų partijos nariu jam nėra galimybių apsiginti disertacijos ir apskritai jo dainelė sudainuota, o Stalino laikais būtų supūdytas kalėjime… Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai nebuvo tik Rygai būdinga specifika, panašaus „rūpesčio“ gaidų A. Rosinui teko girdėti ir Lietuvoje iš kai kurių savo dėstytojų.

Visiška priešingybė toje „komunizmo statytojų“ atmosferoje buvo Latvijos universiteto mokslo reikalų prorektorius Arturas Uozuolas (Arturs Ozols). A. Rosinas jį prisimena kaip šviesaus mąstymo asmenybę, senosios kartos inteligentą, apdovanotą ir humoro jausmu. Puikus pedagogas, gilios erudicijos žmogus. Rosinui pasisekė, kad tokio profesoriaus mokiniu jam buvo lemta būti. Prof. A. Uozuolas buvo ir Latvių kalbos katedros vedėjas, tad A. Rosinui ir kitam aspirantui iš Lietuvos, dabar jau profesoriui Kęstučiui Nastopkai, priskyrė latvių kalbos mokytoją dėstytoją Janį Kuškį, puikų latvių kalbos mokovą, dialektologą, latvių rašomosios kalbos ir istorijos specialistą. Jis lietuvius mokė latviškai du karus per savaitę. Jau po 6 mėnesių A. Rosinas parašė pirmą mokslinį straipsnį latviškai. A. Uozuolas priėmė spausdinti, tiesa, straipsnis pasirodė tik po 4 metų.

1963 m. A. Uozuolui buvo atsiųstas iš Lietuvos kalbininko Vlado Grinaveckio daktaro disertacijos rankraštis, prašyta atsiliepimo. Latvijos profesorius nelabai gerai mokėjo lietuviškai, tad jam nebuvo paprasta skaityti specifinės dialektologijos srities darbą. Kaip sukosi iš keblios padėties A. Uozuolas? Pasikvietė doc. Martą Rudzitę, A. Rosiną ir pasakė: „Rudzitei kaip dialektologei reikia susipažinti su žemaičių tarmės istorija, o aspirantui Rosinui įrodyti, kad jis yra žemaitis. Taigi per dvi savaites prašau pateikti pastabas apie šį darbą.“

Niekur nedingsi, teko studijuoti tą darbą. M. Rudzitė jau buvo žymi dialektologė, o A. Rosinui teko ne juokais plušėti. Po 10 dienų abu susitiko, parašė pastabų tekstą ir nuvežė į Jūrmalą A. Uozuolui. Remdamasis šiomis pastabomis jis ir parašė atsiliepimą apie disertaciją. Užbaigė pasiūlymu Grinaveckiui: pirma išleisti knygą, o kai visuomenė susipažins, gintis disertaciją.

A. Uozuolas nemažai yra padėjęs A. Rosinui. Kai rektorius Štenbergas 1964 m. jam grasino nutraukti stipendiją, prof. A. Uozuolas parašė Vilniaus universiteto rektoriui prof. Jonui Kubiliui laišką, prašydamas Rosinui kaip labai gerai išlaikiusiam kandidatinio minimumo egzaminą skirti stipendiją. Laišką parašė latviškai, o Rosinas vertė į lietuvių kalbą – taip ir sužinojo apie protekciją. Deja, atsakymas iš Vilniaus universiteto neatėjo, tad Rosinui teko atsisveikinti ir su aspirantūra, ir su prof. Uozuolu. Baigėsi pusantrų metų trukęs jų bendravimas. A. Rosinas su dėkingumu prisimena Latvių kalbos katedros dėstytojus Latvijos universitete.

Paskutinis atsisveikinimas su A. Uozuolu įvyko 1964 m. vasarą, kai su kitais kolegomis palydėjo profesorių į paskutinę kelionę. Dabar pamėgtojo profesoriaus balsą girdi jau tik jo raštuose. 1961 m. pasirodė A. Uozolo knyga Latviešu tautasdziesmu valoda, kurioje tyrė latvių liaudies dainų kalbą. Knyga rodo autoriaus kaip mokslininko brandumą, – tai A. Rosino vertinimas. 1967 m. išėjo Dainos Zemzarės (Daina Zemzare) parengtas A. Uozuolo straipsnių rinkinys Raksti valodniecībā. Paskutinius darbus profesorius parašė sunkiai sirgdamas. Vertingos autoriaus pastabos leksikos ir stiliaus raidos tyrimams, gausi bibliografija. A. Uozuolo mokslinis darbas siejosi su jo gyvenimu ir darbu, profesorius stengėsi būti naudingas tose gyvenimo srityse, kur jo žinios ir patirtis buvo reikalingiausios. Pasak A. Rosino, iš A. Uozolo darbų galėtų pasimokyti leksikos, frazeologijos, sintaksės, stilistikos ir kalbos istorijos tyrėjai.

Vilnius tampa baltistikos centru

Pamažu Vilniui iš Rygos pavyksta perimti pripažinto baltistikos centro vardą. Pavyko įgyvendinti kone dešimtmetį brandintą idėją – vienoje vietoje sutelkti baltų kalbų studijas. Nuo 1965 m. pradėtas leisti tarptautinis mokslinis žurnalas Baltistica, kurio pirmuoju redaktoriumi buvo prof. Jonas Kazlauskas (1930–1970), po jo tragiškos mirties žurnalui vadovavo prof. Vytautas Mažiulis (1970–1996), nuo 1996 m. vadovauja prof. Bonifacas Stundžia. 1973 m. Vilniaus universitete įkuriama Baltų filologijos katedra, pirmuoju vedėju net 15 metų (1973–1988) buvo prof. Vytautas Mažiulis. Pradėtos organizuoti pirmos tarptautinės baltistų konferencijos, tapusios tradicinėmis. Šalia to kas dveji metai rengiamos teminės konferencijos – Būgos dienos (skirtos onomastikos dalykams) ir Kazlausko dienos (skirtos istorinei gramatikai).

Tad maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio Vilnius iš Rygos perima baltistikos centro vardą. Tai patvirtina į Vilnių vis labiau plūstantys norintieji studijuoti baltistiką. Reinis Bertulis (1937–1994), Pėteris Vanagas (studijavo Latvijos ir Vilniaus universitetuose, Vilniuje baigė doktorantūrą), Albertas Sarkanis (buvęs Latvijos ambasadorius Lietuvoje) – Vilniuje parengti baltistai. Latvijos universiteto Baltų kalbų katedros vedėjas P. Vanagas ne tik daktaro, bet ir habilituoto daktaro disertaciją (1998) apgynė Lietuvoje. Malonu pažymėti, kad ir Rygoje studijuoja studentai iš Lietuvos, pavyzdžiui, Eglė Žilinskaitė ir kai kurie kiti ten baigė mokslus.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius habil. dr Albertas Rosinas su katedros doktorantėmis Egle Žilinskaite ir Agne Navickaite-Klišauskiene