MOKSLASplius.lt

0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (2)


Žymus botanikas, pasaulyje pagarsėjęs botanikas Juozas Varševičius (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866 12 29) gimė Vilniuje, dalyvavo 1831 m. sukilime prieš carinę Rusiją, ir jau vien šių dviejų faktų pakaktų, kad jį laikytume savu ir dėl to ypač tyrinėtinu.

Ne tiek jau daug duomenų turime iš jo asmeninio gyvenimo, daugiau iš mokslinės veiklos. Tačiau mūsų pašnekovo prof. Romualdo Šviedrio dėka galime prisiminti šio žymaus iš mūsų krašto kilusio orchidėjų, gegužraibių ir kitų Pietų Amerikos augalų tyrinėtojo mokslinę veiklą, taip pat labai platų to meto Europos mokslinių ir kitokių interesų kontekstą.

Orchidėjos jau buvo užkariavusios Angliją

Juozapą Varševičių palikome ramiai plušantį Berlyno botanikos sode, į kurį mūsų kraštietis 1840 m. pateko per savo buvusio profesoriaus Juozapo Jundzilo protekciją. Vis dėlto Berlyno botanikos sodas buvo tik vienas iš etapų Varševičiaus kaip būsimojo orchidėjų tyrinėtojo veikloje?


Etapas, bet labai svarbus. Todėl pasižvalgykime, kas vyksta platesniame botanikos ir, jeigu jau kalbame apie Varševičių, taip pat orchidėjų pasaulyje.

Anglijoje tada buvo kilusi tikra orchidėją manija, tapusi turtingųjų statuso patvirtinimu ar įrodymu. Daugelis aristokratų turėjo pakankamai pinigų, kad savo soduose įsirengtų puikius šiltnamius. Anglijoje tais laikais tekdavo mokėti didelį mokestį už stiklo gamybą. Įsivaizduokime, kiek reikėjo stiklo, kad būtų pastatyta 90 m ilgio, 44 m pločio ir 18 m aukščio oranžerija.


Ir tokio dydžio oranžerija Anglijoje buvo pastatyta?


Buvo, ir tuoj pasakysiu, kas ją pastatė. Tuose į madą atėjusiuose šiltnamiuose buvo auginami įvairūs augalai, taip pat iš egzotiškų kraštų. Suprantama, orchidėjos buvo ypatingo pasididžiavimo objektas. Tačiau, kad šios gėlės būtų reikiamai prižiūrimos, samdydavo profesionalius sodininkus ir net profesionalius orchidėjų „medžiotojus“. Maža buvo nusamdyti, reikėjo juos išsiųsti į Indiją, Pietų Ameriką ir kitus kraštus, kad jie ten surastų ir parvežtų egzotiškų augalų, kurių kainos Europoje buvo labai didelės, tad šis verslas apsimokėjo.


Na, bet aptariamuoju metu mūsų Varševičius dar nebuvo „sumedžiojęs“ nė vienos orchidėjos.


Ateis eilė ir Varševičiui, mes jau beveik pasiekėme tą jo biografijos vietą.


Bet prieš tai pasakykite, kaip Europoje kilo ta orchidėjų manija? Juk kiekvienas toks žmonių sąmonės užkratas turi savo ištakas, priežastis.


Europoje taip pat augo orchidėjos, bet daug mažiau rūšių ir ne tokios gražios. Joms rungtis su egzotiškų kraštų konkurentėmis buvo sunku, kaip kuklioms kaimo mergelėms su atvykėlėmis iš svetur. Kas akiai labai įprasta, juk nelabai įdomu, ar ne taip?


Taip, bet pirmą kartą iš Jūsų lūpų girdžiu tokį drąsų palyginimą. Neabejotinas pavasario poveikis, gerbiamasis profesoriau. Jeigu jau perėjome prie palyginimų, tai gal tiks ir toks: anglų lordas, auginantis orchidėjas, XIX a. viduryje jautėsi toks pat išskirtinis ir vertas visuotinio susidomėjimo, kaip dabar koks nors „Ferrari“ ar „Bentley“ savininkas, pravažiuojantis Palangos ar Nidos kurortų gatvėmis per patį sezono įkarštį.Šią tikrą sensaciją Anglijoje sukėlusią 90 m ilgio, 44 m pločio ir 18 m aukščio oranžeriją


Visuomeninio prestižo požiūriu gal toks palyginimas ir nėra prastas. Bet štai kur buvo didžiausias sunkumas – grįžtu prie orchidėjų. Nebuvo taip paprasta orchidėjas „sumedžioti“, nes tos egzotiškos gražuolės dažniausiai augo sunkiai prieinamose vietose. Aptikus reikėdavo jas labai atsargiai atplėšti nuo medžio ar uolos nesužalojus šaknų, atgabenti per kalnus ar džiungles iki uosto, nuplukdyti į Angliją ir ten toliau auginti. Pasitaikydavo atvejų, kai siųsdavo kokį tūkstantį orchidėjų, o paskirties vietą Anglijoje pasiekdavo du ar trys sveiki augalėliai.

Tuo metu Anglijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, orchidėjų dar nemokėta auginti. Buvo manoma, kad šiltnamyje reikia pasiekti aukščiausią įmanoma temperatūrą, ir taip daugelis orchidėjų rūšių „iškepdavo“, ypač tos, kurios būdavo atvežtos iš vidutinio ar šaltesnio klimato juostos. Jeigu jau orchidėjos auga kur nors Čimboraso (Chimborazo) ugnikalnio (6310 m) Ekvadore papėdėje, vadinasi, jos prisitaiko ir prie gana rūstaus klimato sąlygų.


Tą Čimboraso ugnikalnį veikiausiai prisiminėte neatsitiktinai?


Varševičius kopdamas į tą ugnikalnį 6 tūkst. pėdų aukštyje aptiko vieną įspūdingiausių savo orchidėjų Oncidium Kramerianum.


Egzotiškų augalų manija


Vis dėlto noriu atsakyti į man užduotą klausimą dėl sąlygų, kurios padėjo Anglijoje kilti orchidėjų manijai. Europoje baigėsi Napoleono karai, o iš Ispanijos imperijos jungo išsivadavo Meksika, Centrinė ir Pietų Amerika. Kiek anksčiau Brazilija atsiskyrė nuo Portugalijos. Anglijai, Vokietijai ir kitiems jūriniams kraštams atsivėrė platesnis pasaulis, jis tapo daug lengviau pasiekiamas. Juk anksčiau ispanai draudė užsieniečiams net įžengti į savo kolonijas.


Tarsi „geležinė“ uždanga?


Išties panašu į Berlyno sieną, kuri „šaltojo karo“ metu skyrė Rytų ir Vakarų Vokietiją. Taip atsitiko ir su Amerikos žemynu. Griuvus portugalų ir ispanų „sienoms“ europiečiai suskato keliauti į Centrinę ir Pietų Ameriką. Maždaug 1826 m. į Angliją grįžta Trinidado salos britų kolonijos gubernatorius seras Ralfas Vudvortas (Sir Ralph Woodford), atsiveža ir nepaprastai įdomią Oncidium papilo rūšies orchidėją. Ši gėlė Anglijoje sukėlė tikrą sensaciją. Buvęs gubernatorius sugebėjo tą orchidėją auginti šiltnamiuose ir net paskleisti tarp kitų aristokratų.

Vis dėlto svarbiausias dalykas, kodėl orchidėjų manija kilo Anglijoje, tai lordo Kavendišo (William George Spencer Cavendish, 1790–1858) žydinčios orchidėjos. Tuo metu Anglijoje šis lordas buvo bene turtingiausias žmogus. Jis buvo šeštasis Devono grafystės kunigaikštis, gimė Paryžiuje, jo motina mirė 1806 m., o tėvas – 1811 metais. 21 metų jaunuolis paveldėjo titulą ir visą tėvų turtą. Tapo 200 tūkst. akrų (809 kvadrat. km) žemės ploto savininku. Kaip Lordų rūmų narys buvo Anglijos parlamente ir galėjo padaryti puikią politiko karjerą. Buvo pateikęs įstatymo projektą panaikinti vergiją – vienas pirmųjų tos idėjos autorių. Anglijoje ši idėja buvo įgyvendinta tik 1833–1834 metais. Be to, lordas Kavendišas buvo pateikęs projektą įstatymo, pagal kurį Anglijos katalikams būtų suteiktos lygios teisės su Anglijos protestantais, bet iš pradžių nepasisekė jo priimti.


Kas lordą Kavendišą nukreipė nuo sėkmingos politiko karjeros? Nejau potraukis orchidėjoms?


Lordas staiga visiškai apkurto ir toliau nebegalėjo tęsti politiko karjeros. Tada ir užsidarė savajame pasaulyje. Vienoje gėlių parodoje Londone jis susitiko su labai geru 33 metų sodininku Džozefu Pakstonu (Joseph Paxton, 1803–1865). Ir šį beveik nepažįstamą žmogų Kavendišas nusamdė savo didžiausio dvaro vyriausiuoju sodininku. Mums net sunku įsivaizduoti, ką reiškė to meto anglų lordų dvarai, jie buvo matuojami šimtais kvadratinių kilometrų.


Karalienė Viktorija tarp orchidėjų


Tai štai tame dvare Džozefas Pakstonas ir pastatė tą garsiąją 90 m ilgio, 44 m pločio ir 18 m aukščio oranžeriją. Daugiausia ji buvo skirta orchidėjoms auginti. Kai 1833 m. lordas Kavendišas parodoje išvydo jį sukrėtusią nuostabiąją Oncidium papilo orchidėją, nutarė surinkti didžiausią gražiausių ir egzotiškiausių orchidėjų kolekciją Anglijoje, jeigu ne pasaulyje. Ir štai tą užsibrėžtąjį tikslą Pakstonas pradėjo įgyvendinti. Kai pinigai aristokratų nevaržo, jie gali padaryti nuostabiausių dalykų.

Jau po ketverių metų, t. y. 1837 m. lordas Kavendišas išsiuntė Pakstono išugdytą jaunesnįjį sodininką į Indiją ieškoti rečiausių ir vertingiausių orchidėjų. Šis vyrukas Kavendišui atsiuntė 80 labai retų, egzotiškų orchidėjų rūšių, o jo oranžerija nepaprastai išgarsėjo visoje Anglijoje. 1843 m. Anglijos karalienė Viktorija su savo vyru princu Albertu atvažiavo pasižiūrėti lordo Kavendišo oranžerijos ir neregėtų orchidėjų.

Pakstonas parengė karalienės karietai trasą pačioje oranžerijoje. Nakties metu, šviečiant 12 tūkst. žibintų, karalienės karieta iškilmingai pravažiavo po išties stebuklingą ir nepakartojamą orchidėjų pasaulį.


Kadangi lordo Kavendišo oranžerijoje apsilankė karalienė, tai ir kitiems aristokratams kilo noras statydintis didingus šiltnamius ir auginti orchidėjas. Savotiška psichozė, juk kitaip nepavadinsi.


Aikčiojimų Anglijoje buvo išties labai daug. Anglijoje atsiranda orchidėjas iš egzotiškų kraštų importuojančios ir pardavinėjančios firmos. Šio verslo ėmėsi daugiausia botanikai, patys buvę orchidėjų „medžiotojai“. 1843 m. pasirodo knyga, kurioje pateiktos žinios, kaip orchidėjas reikia supakuoti ir transportuoti per vandenyną, kad jos nežūtų. Tai vieno Londono chirurgo Natanielio Vordo (Nathaniel Ward, 1791–1868) atradimas, padaręs savotišką perversmą tolesniame orchidėjų žygyje per Europą.Nuo tokios „Oncidium papilo“ rūšies orchidėjos Anglijoje prasidėjo orchidėjų manija; ją į Europą atgabeno Trinidado salos britų kolonijos gubernatorius seras Ralfas Vudvortas


Vikšro nuopelnai orchidėjų augintojams


Šis Londono chirurgas 1829 m. į stiklainį įdėjo tam tikrą vikšrą, uždarė ir visai jį pamiršo. Po kelių mėnesių su nuostaba vėl aptiko tą apleistą stiklainį. Pastebėjo, kad jame kartu su vikšru įdėtoje žemėje išaugo maži paparčiai ir kitų augalų daigai. Mat stiklainyje buvo drėgmės, be to, į jį nepateko užterštas Londono oras. XIX a. Londono oras buvo labai smarkiai užterštas, nes miesto pastatai buvo šildomi kūrenant akmens anglį.

Sumaniajam daktarui kilo idėja – o kodėl panašioje tik didesnėje talpoje nepradėjus auginti didesnių paparčių. Pamėgino. Vieną gerą mintį tuoj pat sekė kita, ne mažiau išmoninga: o kodėl tokios dėžės nepanaudojus orchidėjų siuntimui iš užjūrių?

Anglas atliko eksperimentą. Stiklo dėžėje įdėtus paparčius nusiuntė į Australiją. Tuos pačius paparčius atgabeno atgal į Londoną ir įsitikino, kad jie puikiai ištvėrė kelionės sunkumus. Sumanusis chirurgas parašė mokslinį straipsnį, vėliau – net knygą, kur išdėstė, kaip reikia per vandenyną ir jūromis transportuoti egzotiškus augalus.