0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (2)

Labai geras ir praktiškas eksperimentas virto knyga. Beje, knyga pasirodė 1843 m., kai Anglijos karalienė su princu Albertu apsilankė garsiojoje lordo Kavendišo oranžerijoje. Gal sutapimas?

Tikriausiai galima aptikti tam tikrų sąsajų, nes Anglijos aristokratai tuo metu „sirgo“ orchidėjų manija. Juk net ir Anglijos karalienė neatsispyrė pagundai aplankyti lordo Kavendišo „didžiąją orkaitę“ – taip aštrialiežuviai pakrikštijo tą lygių neturinčią oranžeriją.

Beveik tuo pačiu metu įvyksta du labai svarbūs įvykiai, kurie dar labiau paskatina tą kone visuotinį susidomėjimą orchidėjomis ir kitais egzotiškais augalais. Pirmas – buvo panaikinti mokesčiai už stiklo gamybą, tad oranžerijas galėjo statydintis ne tik lordas Kavendišas ir kiti turtingieji aristokratai, o ir ne tokie turtingi, bet besirūpinantys savo įvaizdžiu didikai. Kitas įvykis – tai daktaro N. Vordo jau minėta knyga, kaip tinkamai paruošti transportavimui retus augalus ir juos gabenti iš kitų žemynų. Šios knygos autorius padarė savotišką perversmą perkeliant įvairius augalus iš kitų žemynų į Europą. Orchidėjų verslui tai buvo nepaprastai svarbu, nes dabar jau 90 proc. siunčiamų augalų pasiekdavo Angliją beveik nenukentėję. Šie egzotiški augalai tapo pasiekiami ne vien turtuoliams. Negana to, garsiojo chirurgo „stiklainiai“ buvo naudojami ir labai praktiškam augalų perkėlimui iš vieno krašto į kitą. Pavyzdžiui, taip kiniški arbatmedžiai nukeliavo į Indiją ir Ceiloną, gumos medžiai iš Amazonės džiunglių persikėlė į Malaiziją ir Indokiniją.

Štai kaip senajai Anglijai nusipelnė paprastas vikšras. O gal nepaprastas? Londono chirurgas į istoriją pateko ne tiek dėl savo chirurginių gebėjimų, kiek dėl pažinties su stebėtinu vikšru.

Buvo dar viena sunkiai įveikiama problema – net ir sėkmingai atgabentos orchidėjos sunykdavo šiltnamiuose. Todėl būtina prisiminti jau minėtą lordo Kavendišo sodininką Džozefą Pakstoną, kuris daug nusipelnė ne tik savo šeimininkui, bet visiems orchidėjų augintojams ir apskritai botanikos mokslui. Jis atrado būdus, kaip reikia auginti orchidėjas. Pakstonas pastebėjo, kad kai kuriuose lordo Kavendišo dvare esančiuose šiltnamiuose (jų buvo daugybė) orchidėjoms sukuriamas netinkamas mikroklimatas ir dėl to daugelis šio augalo rūšių žūva.

Dž. Pakstonas pasiūlė orchidėjas šiltnamiuose auginti trijų skirtingų mikroklimatų sąlygomis. Tropikų arba jūros lygio sąlygomis augusioms orchidėjų rūšims reikia aukštos temperatūros ir drėgnesnio klimato. Tačiau kalnuose ir daugiau kaip 2 tūkst. metrų aukštumose augusios orchidėjų rūšys reikalauja vėsesnio mikroklimato. Augusioms dar aukščiau – daugiau kaip 3 tūkst. metrų aukštyje – orchidėjoms taip pat reikia vėsesnio klimato. (J. Varševičius atras keletą tokių orchidėjų rūšių.) Kai Pakstono dėka tai buvo suprasta ir pradėta praktiškai taikyti, orchidėjų auginimas Europoje įgavo visai kitus mastus.

Ar nebuvo mėginimų kryžminti skirtingas orchidėjų rūšis, siekiant išvesti naujas ir atsparesnes, paprasčiau auginamas orchidėjų rūšis?

Kai į Europą buvo atgabenta daugiau orchidėjų rūšių, mėginta išvesti naujus hibridus. Pirmas sėkmingas hibridas išaugintas maždaug po 10 metų nuo šio darbo pradžios. Tai pavyko padaryti Džonui Domini (John Dominy, 1816–1891), dirbusiam vienoje Anglijos gėlininkystės firmoje. Jo mokinys, Džonas Sedenas (John Seden, 1840–1921), tos pačios bendrovės darbuotojas, išvedė apie 500 orchidėjų hibridų. Šiandien pasaulyje egzistuoja maždaug 100 tūkst. šios gėlės hibridų.

Labai įdomu, tik mums nelabai pavyksta priartėti prie mūsų kraštiečio, truputį jau spėto apleisti J. Varševičiaus. Tuo metu jis Berlyno botanikos sode taip pat studijavo orchidėjas?

Varševičius tuo metu atsidėjęs skaitė įvairius žurnalus ir literatūrą, studijavo botanikos subtilybes ir darbavosi Berlyno botanikos sode. Kaupėsi didiesiems žygiams, kuriuos jam buvo lemta atlikti botanikos, geografijos ir Pietų Amerikos įvairių tautų gyventojų pažinimo labui. Tad dar kurį laiką netrukdykime jam, nes dar reikia aptarti ir kai kuriuos kitus prie svarbiausio tikslo vedančius dalykus.

Su A. fon Humboldto rekomendacija

Todėl savo dėmesį nukreipkime į Briuselį, kur 1839 m. dvejais metais už Varševičių vyresnis belgas Luisas Benua van Houtė (Louis Benoīt van Houtte, 1810–1876) įsteigia savo gėlininkystės firmą, turi šiltnamį, kuriame augina įvairias atvežtines gėles, taip pat orchidėjas. Šis sumanus gėlininkas ir verslininkas sudarinėjo augalų katalogus, prekiavo gėlėmis ir kitais augalais. Ši asmenybė verta dėmesio ir dėl to, kad turės didelės įtakos tolesniam Varševičiaus likimui.

Beje, Luisas van Houtė savo darbinę karjerą pradėjo kaip Belgijos finansų ministerijos Briuselyje tarnautojas, bet visą laisvalaikį praleisdavo botanikos sode. Potraukis botanikai pasirodė esąs stipresnis, tad galiausiai jį ir nukreipė į šią veiklą. Vedė jauną žmoną, bet ši po metų mirė. L. van Houtė puolė į gilią depresiją, visiškai niekuo nesidomėjo, prarado bet kokį gyvenimo džiaugsmą. Tuo metu vienas aristokratas, su kuriuo van Houtę siejo potraukis gėlininkystei, pasiūlė jam vykti į Braziliją. Girdi, Belgijos karalius pageidauja orchidėjų iš Brazilijos, ir sunku rasti geresnį šių gėlių žinovą už van Houtę. Jam buvo pažadėta apmokėti dvejų metų kelionę į Braziliją.

1834 m. sausį jis nuvyksta į Braziliją ir ten praleidžia dvejus metus. Į Belgiją grįžta su didžiule augalų kolekcija ir yra paskiriamas Briuselio botanikos sodo direktoriumi. Įsteigia Belgijos karališkąją sodininkystės draugiją, o po metų persikelia į Gento miestą, kur pradeda leisti gėlininkystės žurnalą Flore des Serres et des Jardins de l’Europe apie šiltnamių gėles, įrengia šiltnamį ir pradeda labai pelningą savo verslą.

Tą mėnesinį žurnalą jis leido beveik 40 metų. Jame buvo spausdinamos nepaprastai gražios litografijos, daug jų buvo skirta orchidėjoms ir kitiems egzotiškiems augalams.

1844 m. van Houtė nutarė, kad jis pats negali ieškoti naujų augalų ir juos gabenti iš Pietų Amerikos, todėl jam reikia siųsti botanikos profesionalus. Viename lenkų šaltinyje teigiama, kad van Houtė kreipėsi į Aleksandrą fon Humboldtą patarimo, ką iš patyrusių augalų žinovų galima būtų siųsti į tokią kelionę. Vis dėlto toks tvirtinimas man atrodo ne visai pagrįstas, nes van Houtė į savo žurnalą įdėjo skelbimą, norėdamas surasti gabų augalų rinkėją, kuris galėtų keliauti kartu su organizuojama kolonistų grupe į Gvatemalos pajūrį. Van Houtei tikriausiai kilo mintis kartu su tais kolonistais nusiųsti ir savo botaniką, kuris jam turėjo parūpinti įvairių retų augalų. Bent jau toks skelbimas jo žurnale buvo išspausdintas. Tikriausiai J. Varševičius ir atsiliepė į šį kvietimą. Ne šiaip atsiliepė, bet su paties A. von Humboldto rekomendaciniu laišku pasiūlė savo paslaugas van Houtei ir 1844 m. gruodžio mėn. išvyko į Pietų Ameriką.

Praleidome reikšmingą momentą: kaip J. Varševičius susipažino su A. fon Humboldtu? Kas juos suvedė?

Humboldtas nuolat lankėsi botanikos sode ir vis dar dirbo su botaniku Kundtu (Kundt) prie savo atsivežtų augalų aprašymo. Esu tikras kad Varševičius skaitė Humboldto kelionės aprašymą, nes jis buvo tapęs tikru bestseleriu. Humboldtas nuolat rėmė jaunus žmones, ir jo parama visuomet būdavo labai svari. Jis padėjo minėtam botanikui Kundtui siekti karjeros. Kitas vokietis, vėliau žymus gamtininkas Hermanas Burmeisteris (Hermann Burmeister, 1807–1892), pirmą kartą su Humboldto parama nuvyko į Braziliją 1850 m., ten darbavosi pusantrų metų. 1856 m. Burmeisteris nuvyko į Argentiną ir Urugvajų. Argentinoje liko gyventi, Buenos Airėse įkūrė botanikos sodą, ir 1862 m. tapo Gamtos muziejaus direktoriumi Argentinos sostinėje. Dar vienas pavyzdys: 1853 m. Humboldtas parašė laišką Kosta Rikos prezidentui prašydamas pagelbėti dviem vokiečių mokslininkams, kurie rengėsi vykti studijuoti to krašto biologiją ir geologiją. Galima būtų paminėti daugelį kitų, tad visai nenuostabu, kad Humboldtas parašė rekomendacinį laišką ir Juozapui Varševičiui.

Vadinasi, po Juozapo Jundzilo būtent Aleksandras von Humboldtas tapo svarbiausiu Varševičiaus proteguotoju?

Jeigu tektų sudaryti sąrašą žmonių, kurių pastangos paveikė Varševičiaus gyvenimą, pradėčiau nuo Stanislovo Bonifaco Jundzilo, jo sūnėno Juozapo Jundzilo, Juozapo Strumilos, Aleksandro von Humboldto ir Luiso van Houtės.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Šią tikrą sensaciją Anglijoje sukėlusią 90 m ilgio, 44 m pločio ir 18 m aukščio oranžeriją suprojektavo ir pastatydino sodininkas Džozefas Pakstonas lordo Kavendišo užsakymu

Nuo tokios „Oncidium papilo“ rūšies orchidėjos Anglijoje prasidėjo orchidėjų manija; ją į Europą atgabeno Trinidado salos britų kolonijos gubernatorius seras Ralfas Vudvortas