MOKSLASplius.lt

Jėgos šaltinis: žinojimas ir laikymasis principo – neprieštarauti faktams (4)

 

Pradžia 2007 m. Nr. 21,
2008 m. Nr. 1, 3


Sprendžiant iš visko, Vilius Bražėnas, jei ir turi autoritetų, prieš kuriuos sutiktų lenktis, tai tik du: visu gyvenimu patikrintą tiesą ir žmogaus veiklumą, neduodantį jam aptingti. Balandžio 6 d. didžiuliame bendraminčių pulke Vilniaus karininkų ramovėje sutikęs savo 95-ąjį gimtadienį pasakė, kad tik dabar pradės senti. Tuo sunku patikėti, nes Viliui Bražėnui senti – visiškai nebūdingas kompromisas su visa ryjančiu laiku. Kompromisų nepripažinęs visą gyvenimą, jis įgijo daugybę draugų JAV ir Lietuvoje, bet ne mažiau ir priešų. Bet tai netrikdo veterano. Juk tai ir yra jo gyvenimo esatis – būti karštos polemikos ne šiaip dalyviu, bet aktyviu veikėju, skatintoju kiekvienam žmogui imtis asmeninės iniciatyvos ir veikti.Vilių Bražėną su gražia sukaktimi sveikina Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti generalinis sekretorius Algirdas Endriukaitis; toliau – prof. Romualdas Grigas, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narė Elona Vaišnienė bei Juozas Dingelis


Tema, kurios dar nesame aptarę

Gerbiamasis Viliau (taip kreiptis pats liepėte, todėl tai nėra familiarumas), kokių Jums rūpimų ir visuomenei reikšmingų temų dar nesame aptarę?


2007 m. vasarą viename susirinkime buvau susidūręs su amerikiečiu, kuris keliauja per pasaulį ir labai gerai pristatinėja homoseksualų judėjimą.


Tai tema, kurios su Jumis išties dar nesame aptarę. Ką gerbiamasis mano pašnekovas mano apie visą šią homoseksualizmo idėjų transportaciją į Marijos žemę?


Pirmiausia pasakysiu, kad tas amerikietis labai tiksliai pristatė visą reikalą. Dar gyvendamas Amerikoje su tais planais buvau susidūręs. Tai štai tame susirinkime pasakiau: neleiskime primesti mums terminą. Homoseksualams sąvoka homoseksualizmas tapo neparanki , nes žmonės susidarė apie tai prastą vaizdą. Tad jie pradėjo naudoti kitą sąvoką – gėjus.


Ir tai jau geriau? Kažkas iš esmės pasikeitė?


Gėjus angliškai yra linksmas, linksmuolis. Ką linksmo galima rasti tame šlykščiame akte, tegul sprendžia patys homoseksualai. Paplito ir dar vienas terminas – žydruoliai, žydrieji. Juk irgi gražus žodis. Bet aš siūlau juos vadinti žodžiu, kuris jiems nepatinka – homoseksualai. Nepasiduokime jų norui keisti sąvokas. Amerikiečiai jau seniai susidūrė su tais klausimais. Kol tai buvo privataus gyvenimo reikalas, liko privačių pažiūrų srityje. Tačiau tada, kai mažuma, propagandos tikslais didindama savo skaičių, pradėjo daugumai „lipti ant sprando“, reikalai pasikeitė. Ypač, kai garsiai skanduodama „demokratiją“ (daugumos valią) mažuma pradėjo reikalauti ne teisių, o privilegijų.

Homoseksualai neaugina vaikų, neleidžia jų į mokslus, todėl turi daugiau laisvo laiko, mažiau rūpesčių, sutaupo lėšų. Todėl aktyviau gali reikštis savo veikloje.


Homoseksualai teigia, kad jie turi savotišką geną, vadinasi, nėra iškrypėliai, bet tokie yra iš prigimties. Kuo Jums atrodo pavojingas šis judėjimas?


Jų „manifeste“ skelbiama, jog ištvirkins mūsų sūnus, iš moterų atims vyrus, nes pavers homoseksualais. Keista. Juk tai prieštarauja jų teiginiui, kad tai yra įgimtas dalykas. Vadinasi, tai yra įtakos ir įpročio reikalas – homoseksualai patys sau prieštarauja.


Kur tą manifestą galima rasti?


Buvo paskelbusi dr. Rūta Gajauskaitė XXI amžiuje. Ką homoseksualai skelbia, tą ir daro. Siūlau tai vadinti prieš valstybę ir tautą nukreipta veikla, nes homoseksualizmo įpročių skleidimas yra tolygus idėjos kastruoti tautos vyrus ir moteris skleidimui. Juk tai tautos naikinimas.

Tiesą sakant, niekur apie tokį požiūrį neteko skaityti ar su juo susidurti. Dabar ši mintis man ir kilo.


Manoma, kad vadinamasis „gėjų manifestas“ (Gay Revolutionary) buvo parašytas radikalios pakraipos gėjų žurnalo „Gay Community News“ užsakymu kaip satyrinis, neva, „įrodymas“, kad gėjų sąmokslas egzistuoja. Parodija patikliems skaitytojams.


Minėtas prieštaravimas ir kelia įtarimą, kad tas „manifestas“ gali būti dirbtinas vienos ar kitos pusės „dokumentas“, skirtas ką nors sukompromituoti. Kad ir kaip ten būtų, homoseksualų veikla patvirtina jo teiginius.


Europos Sąjunga kone per jėgą mums perša ne tik pakantumą seksualinėms mažumoms, bet kone sankcijomis grasina tiems, kurie drįsta pasisakyti prieš homoseksualus ar pasipriešinti jų renginiams kad ir Vilniuje.


Pirmiausia nereiktų leisti Europos Sąjungai priimti tokios Konstitucijos ar jos pakaitalo, per kurį šios bjaurastys galėtų būti diegiamos. Jeigu mūsų valdžios vyrai skatinta balsuoti už panašias konstitucijas, tai turi būti traktuojama kaip Tėvynės išdavimas. Pokario partizanai kovojo ir žuvo už Nepriklausomybę, žmonės buvo tremiami į Sibiro lagerius, nes kovojo arba pasisakydavo už laisvę. Dabar gavome laisvę, bet ją kuo greičiau norime atiduoti dėl prieš tautą nukreipto judėjimo, homoseksualų ir įvairių kitų spaudimų. Tada gal atsisakykime Seimo, kitų savo valdžios institucijų – kai kam gal to ir norėtųsi. Kurgi ne, juk sutaupysime lėšų, bent iš pradžių. Nereikės Konstitucinio Teismo, nes Lietuvos Konstitucijos neturėsime. Apskritai Lietuvoje nereikės teismų, nes būsime prižiūrimi ir teisiami iš Briuselio ar Strasbūro. Tai už kiek eurų mes parduosime nepriklausomybę?


Istorija klastojama iš pasiutimo

Pasiutęs sumaterialėjimo virusas apsėdo mūsų tautą – ar taip buvo ir Pirmosios Respublikos laikais?


Kad niekas tokių dalykų mūsų tautai nesiūlė.


Užtenka mesti akį į dabartines televizijos laidas: žaidimai, siūlymai laimėti, kūniškų malonumų nežabota pasiūla ir vartojimo šišas – ar ne tokiame pasaulyje mes gyvename?


Kažkur esu rašęs, jog apie 1920-uosius vienas turtingas fondas buvo nusamdęs mokslininkus, kad jie nustatytų, kokiu būdu lengviausia pakeisti visuomenės mąstyseną ir nuotaikas. Atsakymas buvo labai konkretus: karu ir istorijos pakeitimu, t. y. suklastojimu.


Patikimas būdas išmušti atramą iš po žmogaus ir tautos kojų?


Du pasauliniai karai XX a. sunaikino ne šiaip daugybę vyrų ir apskritai žmonių, bet ir gyvybės vertę. O istorija klastojama iš pasiutimo. Karai atvedė prie nihilizmo, vertybių reliatyvizmo. Juk žmonės bėgo nuo įprasto gyvenimo, o pabėgo nuo tikėjimo, moralės. Juk labai lengva žmones veikti – tik stumtelėk, ir vyksta griūtis.


Tai ne vien globalistų pastangų vaisiai, bet ir jų „nuopelnų“ esama, kad visa tai įvyktų.


Mano manymu, Romos Katalikų Bažnyčios II suvažiavimas vyko dvasiškai kritišku momentu, ir kai kas tai panaudoja Katalikų Bažnyčios įtakai sumažinti. Žmoniją veikia labai daug veiksnių, o žmonėms būdinga ieškoti lengviausios išeities. Žmogui įgimta savimeilė, o nesant deramo auklėjimo šeimoje, nuosmukis vis labiau pastebimas. 50 metų marksizmo ir komunizmo ideologijos nedingo be pėdsako. Vieni taip ir neišsivadavo iš baimės, daug kur visuomenėje pakirstos moralės šaknys.

Apie visa tai galiu kalbėti ir iš savo asmeninės patirties, tiesa, kiek kitokios. Mes, karo metais pasitraukusieji į Vakarus, Vokietijoje gyvenome pabėgėlių stovyklose 4–5 metus, kol gavome leidimą vykti į JAV. Amerikoje teko ieškotis buto, darbo. Staiga pamatėme, kad atpratome nuo tokių rūpesčių, o bendro katilo neliko.


Vokietijoje pripratote prie dyko buvimo?


Tikrai taip. Vokietijoje buvome prisigalvoję užsiėmimų, bet nereikėjo užsidirbti duonos. Su skardine nuėję gaudavome po samtį košės ir jau nebūdavome alkani. Todėl grįžti prie normalaus darbo ir gyvenimo ritmo nebuvo labai lengva.

Savo pokalbyje buvome prisiminę Romos popiežių Leoną XIII, kuris oponuodamas brutaliam kapitalizmui palaikė darbininkus, 1891 m. paskelbė encikliką Rerum Novarum. Jis pabrėžė teisės į privatinę nuosavybę svarbą. Bet darbininkų reikalavimai darbdaviams nuėjo taip toli, kad jie savo įmones pradėjo griauti reikalaudami vis daugiau ir daugiau. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus Annus 100-osioms Rerum Novarum metinėms drįso pareikšti, kad žmoniškas kapitalizmas yra geriausias būdas daugumai žmonių aprūpinti pragyvenimu ir pasisakė prieš labdaros valstybę, kuri tik paikina žmones ir pažeidžia jų orumą.