Jėgos šaltinis: žinojimas ir laikymasis principo – neprieštarauti faktams (4)
Patikimas jėgos šaltinis Tai kodėl labdaros principas taip smarkiai diegiamas dabartinėje Lietuvoje? Ką mes girdime iš Briuselio? Cukrinių runkelių nesodinkite, karvių laikykite kuo mažiau, nes didesnių pieno kvotų negausite. Žvejybos laivus atiduokite į metalo laužą, o už tai gausite išmokas iš Europos Sąjungos, dirbamą žemę apsodinkite mišku – gausite išmokas. Kaimo žmonės mokomi nedirbti, gyventi iš išmokų ir, matyt, tikėtis labdaros.
Pasakysiu, kaip Amerikoje veikia socialinio aprūpinimo sistema. Jeigu jaunai šeimai su vaikais sunkiau pragyventi negu atskirai gyvenantiems pašalpas gaunantiems nesusituokusiems asmenims, tai kam jiems tuoktis ir rūpintis vaikais? Amerikoje gana dažni atvejai, kai su tėvais nesutarianti šešiolikametė ar net keturiolikmetė išeina iš namų, „pasigauna“ vaiką, o valdžia jai parūpina butą, duoda pašalpą ir maisto kortelių. Kuo daugiau vaikų turės, tuo geriau gyvens. Bet tai juk šeimos kaip tokios draskymas. Normalių šeimų vis mažėja, o be jų nelieka ir tradicinių vertybių. Tokioje politikoje matau prieš tautą ir valstybę nukreiptą veiklą.
Tačiau būtina remtis kiek įmanoma patikrintu žinojimu. Girdėjau įspėjimą: už nežinojimą daugiau žalos daro „žinojimas“ to, ko nėra.
Kur matote jėgos šaltinį, kuriuo galėtume remtis? Tai žinios?
Žinojimas ir principo neprieštarauti faktams laikymasis. Žinantys žmonės turi organizuotis, burtis, dalytis žiniomis ir mėginti veikti. Dažnai naudoju Palaimintojo Jurgio Matulaičio šūkį: „Rikiuokitės ir burkitės!“ Tai vienintelis būdas ką nors pakeisti, kitų gudrybių niekas nesugalvojo. Stenkis žinoti, skleisk žinojimą, savyje neužgniaužk ir burkis su kitais bendrai veiklai.
Politikoje Žemė dar daug kam atrodo plokščia Žmogui būdinga klysti, bet kone kiekvienas klystantis įsitikinęs, kad jis žino, o klysta kiti. Kaip išvengti sau pačiam pasispendžiamų spąstų?
Reikia lyginti žinias su tikrove. Jeigu vienas, antras ir trečias niekina tautą, akivaizdu, kad tauta jiems yra kliūtis. Tai gal pažiūrėkime, kaip tai paniekai užkirsti kelią, nes tauta privalo priešintis savo niekintojams. Gaunamas žinias būtina lyginti su kitomis žiniomis ir tikrove.
Panašų klausimą man buvo uždavę Amerikoje vyresniųjų klasių gimnazistai. Sakau jiems: „Jūsų gimnazijos bibliotekoje neradau daugelio reikalingų knygų. Kad ir apie Jungtines Tautas mačiau tik pačios šios organizacijos leidinius, o kur yra priešingos pozicijos leidiniai, t. y. JT vertinančių asmenų parašytos knygos. Mačiau žurnalų kairiosios pakraipos, bet neradau jiems prieštaraujančių leidinių iš dešinės. Turėtų būti abiejų pusių leidinių, kad jaunimas galėtų lyginti ir rinktis.“ Manęs paklausė: „Jeigu skaitysiu dešiniųjų knygą ar žurnalą, iš kur žinosiu, kad jie nemeluoja?“ Sakau: „Nežinosi, bet palygink su tuo, kas kitaip teigia. Tik tada galėsi sužinoti. Palygink su kitaip manančiaisiais ir su tikrove.“
Jau žmonės susitaikė su tuo, kad Žemė nėra plokščia, bet politikoje dar daug kam Žemė atrodo plokščia. Labai svarbu yra žinojimas ir organizuotas žinių naudojimas, t. y. perdavimas kitiems.
Suprantu, kad daug kur susidurdavote su žmonių gal savotišku proto tingumu, nenoru žinoti? Pagaliau kai kurios temos lyg ir nepatogios.
Man tenka nemažai skaityti, esu apsikrovęs įvairiais straipsniais ir knygomis. Neseniai tarp savo popierių atradau straipsnį apie žinomą amerikiečių politologą Zbignevą Bžezinskį (Zbygniew Brzezinski), buvusį JAV prezidento Džimio Karterio (Jimmy Carter) patarėją nacionalinio saugumo klausimais. Tą straipsnį prieš 30 metų buvau atidėjęs į šalį, kad perskaityčiau atėjus laikui. Dabar tas laikas atėjo.
Straipsnio autorius visiškai „išrengia“ Bžezinskį kaip globalistų tarną. Kaip ir Henris Kisindžeris (Henry Kissinger), Bžezinskis – puikus sovietologas, labai gerai abu suprato Sovietų Sąjungos esmę. Bet ką su tomis savo žiniomis jie abu darė? Laikėsi politikos duoti dar daugiau sovietams Amerikos ir Kanados grūdų, kitų būtiniausių prekių. Tada, girdi, sovietai pasikeis. Užuot stabdę pagalbą, jie palaikė sovietų ekonomiką ir karo mašiną. Tai buvo nemorali politika, pirmiausia sovietų pavergtų tautų atžvilgiu. Palaikykime jų gyvastį, tik neleiskime plėstis, – tokia buvo Kisindžerio ir Bžezinskio politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Ją 1952 m. suformulavo JAV ambasadorius Maskvoje Džordžas Kenanas (George Kennan) kaip vadinamąją sovietų „sulaikymo“ nuo plėtimosi politiką. Ši politika nesustabdė plėtimosi, nes Sovietų Sąjungos įtaka išplito iki Kubos, Nikaragvos, o ką jau kalbėti apie Afrikos valstybes.
Todėl globalistais tikėti nereikėtų. Kai kurie naivūs žmonės nesupranta, kas pasaulyje vyksta, o kiti gudresni suvokė, kad sovietai juk irgi siekė labai panašių tikslų – sukurti pasaulinę valdžią.
Vilniaus universitetas Bžezinskiui suteikė garbės daktaro laipsnį. Vadinasi, taip aukštai įvertino jo nuopelnus.
Prisimenu tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rolando Pavilionio pasakytus žodžius: „Bžezinskis Maskvai siūlė atsikratyti Baltijos kraštų.“ Tikrai siūlė. Ir Michailas Gorbačiovas labai apsiriko nepriėmęs to siūlymo. Būtų atsikratęs Baltijos kraštų, jokių ryšių su Sovietų Sąjunga Lietuva, Latvija ir Estija nebūtų nutraukusios. Tada ir apie nepriklausomybę nebūtume prakalbę. Bet M. Gorbačiovas nesuprato globalistų tarno Bžezinskio.
Imperinis mąstymas pernelyg įsišaknijęs. Vis dėlto, kodėl tą pagalbą grūdais ir technologijomis Amerika teikė sovietams?
Ne visai suvokiu, kam Vakarų globalistams reikėjo gelbėti SSRS nuo subyrėjimo. Spėju, jog jie bijojo, kad sovietams žlugus, JAV atgis 1945 m. tarp patriotų pasireiškęs „Amerikos šimtmečio“ siekimas, o tada įklimptų ir globalistų, per JTO siekiamos pasaulinės valdžios utopija.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
Vilių Bražėną su gražia sukaktimi sveikina Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti generalinis sekretorius Algirdas Endriukaitis; toliau – prof. Romualdas Grigas, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narė Elona Vaišnienė bei Juozas Dingelis
