Asmenybės švytėjimas

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Etninės kultūros globos taryboje balandžio 17 d. surengti Profesoriaus Norberto Vėliaus skaitymai, skirti tautosakininko, etnologo, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojo prof. Norberto Vėliaus 70-osioms gimimo metinėms paminėti.

Didieji talentai – nenuspėjama, neišmeldžiama dovana

Po Norberto Vėliaus (1938–1996 m.) mirties ir tragiškos Gintaro Beresnevičiaus netekties (2006 m.) tikriausiai ne vienas apgailestaujame: nebeturime jų darbų tęsėjų, prilygstančių šiems tyrinėtojams pagal įžvalgų gelmę ir minties aprėptį. Gal per mažas mūsų tautos kūrybinių jėgų išteklius sprogstamai kritinei masei susidaryti, gal ne visada palankios sąlygos tarpti išskirtinėms asmenybėms, o gal pačioje Gamtoje užkoduotos mums nežinomos taisyklės, ribojančios didelių talentų atsiradimą laike ir likimo mums padovanotame bei istorijos nulemtame Žemės taške. Aišku tik viena: didieji talentai yra nenuspėjama, neišprašoma ir neišmeldžiama dovana, aukštesnių jėgų nukreipta į mūsų žemės lopinį tada, kai labiausiai to reikia.

Viltingai nuteikia etnologės Gražinos Kadžytės pastebėjimas: daugelis apie Norbertą Vėlių tą dieną konferencijoje ir atsiminimų popietėje kalbėjusiųjų pripažindavo, natūraliai pabrėždavo, kad jų dėstomos mintys ir išvados išsirutuliojo iš Norberto Vėliaus darbų, tegul ir netiesiogiai. Vadinasi, sustojus Norberto Vėliaus gyvenimo laikrodžiui, nesustojo Laikas. Mes visi atsidūrėme Amžinajame laike, besisukančiame būties rate. To Laiko materialaus įprasminimo ženklus – Norberto Vėliaus knygas – galima buvo išvysti mokslininkui skirtame atsiminimų vakare.

Rami žvakės švieselė iš 12 metų nuotolio sugrąžino visiems susirinkusiesiems tokį gerai pažįstamą besišypsančio Norberto Vėliaus veidą, žvelgiantį iš nuotraukos ir iš anapusybės. Gal iš tenai tų knygų autorius matė ir šias knygas, parengtas ir išleistas jau po mirties savo mokinių.

Pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvių mitologijos tritomį ir fundamentalų keturtomį veikalą Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sumanytas ir pradėtas įgyvendinti Norberto Vėliaus. Deja, jam pačiam šio triūso vaisiais pasidžiaugti teko nedaug – buvo išleista tik po pirmąjį abiejų leidinių tomą. Užbaigti Gintaro Beresnevičiaus ir kitų N. Vėliaus darbų tęsėjų. Toje knygų sekoje yra ir Senovės baltų pasaulėžiūra, antrą kartą išleista jau po autoriaus mirties. Daugeliui ji yra atvėrusi ir ateityje daugeliui žmonių atvers pažinimo vartus į baltiškąjį pasaulį, kurio nemaža dalis glūdi mumyse ir šiandien, tik dažnai nepažadinta, neprikelta.

Atsiminimų vakaras Etninės kultūros globos taryboje (pirmininkas prof. Libertas Klimka) buvo antroji Profesoriaus Norberto Vėliaus skaitymų dalis, nors, laikantis chronologijos, pasakojimą reikėtų pradėti nuo pirmosios – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute surengtos konferencijos, kurios dedamosios – Mitologija ir religija, Švenčių mitologija, Mitai ir topografija, Simboliai ir motyvai – kaip tik buvo skirtos parodyti N. Vėliaus darbų tąsą etnologijos, mitologijos, religijotyros ir kituose tyrimų baruose. Skaitytieji pranešimai verti aptarimo, bet jie ir taip bus išspausdinti konferencijos pranešimams skirtame leidinuke, tad bent jau iš mokslinės apyvartos nedings.

Trapesnė ir laiko labiau pažeidžiama gali būti atsiminimams skirta dalis. Ji gali likti tik popietėje dalyvavusiųjų atmintyje ir kino dokumentininko Algirdo Tarvydo įamžintoje vaizdo medžiagoje. Gaila, kad daugelio renginių užfiksuota medžiaga dažniausiai neįgauna dokumentinių filmų pavidalo (to gal ir neįmanoma tikėtis), tad plačiau nepaskleidžiama, žmonėms lieka nežinoma, nebent gali būti lobis ateities tyrinėtojams ir kūrėjams. Būtų gaila, jeigu mūsų žmonės nesužinotų, ką N. Vėliui skirtame atsiminimų renginyje pasakė Donatas Sauka, Krescencijus Stoškus, Viktorija Daujotytė, daugelis kitų kalbėtojų ir prisiminimų autorių. Todėl bent kai kurioms mintims neleisime nugulti į užmarštį. Nors joms papildomų sparnų nereikia – ir taip sparnuotos, bet palankus vėjas praverčia net iškiliausioms mintims. Laikraštis šią kuklią užduotį gali ir turi atlikti.

Trys epizodai

Galima suprasti renginiui vadovavusią Gražiną Kadžytę: nuo ko pradėti? Norberto Vėliaus asmenybė tokia turtinga ir gyva kone visų atsiminimų popietėje dalyvavusiųjų atmintyje. Gražina atsparą rado chronologijoje ir tikriausiai tą padaryti jai nebuvo sunku, nes šalia sėdėjo prof. Donatas Sauka, į kurio rankas ateidavo daugelis Vilniaus universitete klausančių tautosakos kursą studentų. Atėjo ir Norbertas Vėlius, vienas talentingiausių Donato Saukos mokinių, kurio tolesnis jau kaip mokslininko kelias per tautosaką vedė ir į baltų religijos bei mitologijos pažinimo gelmes.

D. Sauka N. Vėlių prisimena kaip nepaprastai eiklų, entuziastingą žmogų. Tai tiesiog simbolinė figūra profesoriaus ir daugelio žmonių atsiminimuose. Jis tarsi įprasmino aukštus ir kryptingus siekius, nuolatinę veiklą, o tos veiklos vaisiai ir dabar prieš mus skleidžiasi, sukelia daugybę jausmų ir minčių. Taip ir norisi mąstyti, kur esame nuėję, ką pasiekę ir ko nepasiekę.

Siekdamas neišsiplėsti, profesorius savo atsiminimus pamėgino sutalpinti į tris epizodus, kurie puikiai apibūdina N. Vėliaus asmenybę.

Dar prieš aštuonias valandas ryte važiuodamas Antakalnio gatve pro buvusius Vileišių rūmus N. Vėliaus lange jau matydavo šviesą: Norbertas jau triūsdavo savo darbo vietoje. Ką pats turėdavo padaryti, visada laiku suskubdavo nei girdamasis, nei garsindamasis. Mat padaręs jam skirtus ar paties užsikrautus darbus galėdavo laisva galva ir laisvomis rankomis atsidėti viešajai ir jo širdžiai mielai veiklai.

Antras epizodas. Baigdamas savo susiplanuotus darbus N. Vėlius taip pat gyvai įsitraukdavo į švietimo veiklą. Regis, tuo metu buvo Etninės kultūros draugijos pirmininkas. Labai stengėsi, kad etninei kultūrai būtų suteikta reikiama vieta naujai sudaromose vidurinės mokymo grandies programose. N. Vėliui to padaryti nepavyko, jo siūlymams erdvės nebuvo suteikta. Dėl to dabar kremtasi dabartinės švietimo reformos vedliai.

Bene ryškiausias pačiam D. Saukai į atmintį įstrigęs trečiasis epizodas, kuriame visu gražumu atsiskleidžia N. Vėliaus asmenybės švytėjimas. Graži salė, o joje įvairiausių sričių šviesiausių žmonių auditorija klausosi N. Vėliaus paskaitos. Jis dėsto savo baltiškosios visuomenės trijų dalių gyvavimo schemą, klausytojai įsijautę į tą Norberto idėją. Ore tvyro mokslinio susikaupimo ir nušvitimo energija, labai reta net geriausių paskaitininkų gyvenime. Kone kiekviena N. Vėliaus paskaita susilaukdavo tokio švytėjimo, jis sugebėdavo uždegti savo klausytojus ir laikyti juos ypatingoje įtampoje, kurią sukelti duota tik ypatinga Dievo ar Gamtos dovana apdovanotiesiems.

D. Sauka tose auditorijose atkreipė dėmesį į ryškiausią ir labiausiai sutelktų klausytojų būrelį – dailininkus. Tai grafikas Algimantas Švažas, tapytojai Vytautas Ciplijauskas, Algirdas Steponavičius ir Birutė Steponavičienė (Janina Žilytė), žinoma, Tarabildos ir daugelis kitų. Žodžiu, įsižiūrėjus įdėmiau, visi labai panašūs žmonės, o panašiausi tuo, kad jie žiūrėdami į dangų ir remdamiesi į žemę, mažiausiai rūpinosi materialiomis vertybėmis. Tai D. Saukos išvada. Ją profesorius padarė artimai pažinęs visus šiuos dailininkus. Gal iš tiesų buvo gimę, o gal priešindamiesi to meto aplinkai formavosi kaip savotiški „Dievo paukšteliai“. Visi šios kartos idealistai savo kailiu dar spėjo pajusti mirštančios ir vis nenumirštančios Stalino ir totalitarinės epochos smurtą, patyčių ir melo atmosferą.

Deja, šiandieniniame pasaulyje matome ne ką geresnius dalykus, nes į avansceną išeina visai kitokio plauko vaidintojai. „Groteskas ir absurdiškas vaidinimas“, – štai mūsų tikrovė; čia D. Sauka pacitavo vieną olandų filosofės ir rašytojos mintį.

Dabartinė realybė verčia D. Sauką formuluoti paradoksalią mintį apie „kraupiai gražius laikus“, kai materialėjimui kai kas dar siekė priešinti savo asmeninį idealizmą. Išsivadavimą jie matė daug didesnėje ir ryškesnėje šviesoje, kurią sklindant gal net pasąmoningai jautė ir iš Norberto Vėliaus dėstomų dalykų. Ir patį Norbertą toje savo paties skleistoje šviesoje šiandien prisimena Donatas Sauka. Matė jį tarsi stovintį tarp dviejų pasaulių, todėl aukščiausia kaina vertina šios asmenybės veiklą ir paliktus darbus.

Jį vedė lituanisto kelias

Ne vien dailininkams tinka prof. D. Saukos pritaikyta sąvoka – idealistai. Tai idealistų kartai būtų teisinga priskirti Norbertą Vėlių ir jo kurso draugus Vilniaus universitete. Atsiminimų popietėje jų buvo trys: kalbininkė prof. Evalda Jakaitienė, vertėjas ir leidėjas Vytautas Visockas ir filosofas, visuomenės veikėjas Romualdas Ozolas. Nė vienas iš jų nesikratė jiems apibūdinti skirtos idealisto sąvokos, priešingai, ja didžiavosi. Vis dėlto E. Jakaitienė pripažino, kad to, ką širdyje išnešiojo ir visiems mums atskleidė jų kurso draugas Norbertas, niekas kitas negalėjo padaryti. Kiekvienas ėjo savo keliu, daug nuveikė, bet nė vieno darbai neprilygsta Norberto darbams. Ko gero, tinka pasakyti ne vien apie šį lituanistų kursą, bet ir visą kartą.