MOKSLASplius.lt

Asmenybės švytėjimas

Lituanisto kelias jį nuvedė į tautosakos, mitologijos, etnologijos tyrinėjimų kelią, o studijų metais tai buvo labai draugiškas vaikinas. Nebuvo iš tų, kuris iškart labai tvirtai stojasi ant profesinės raiškos kojų. Išbandė retų kalbų filologinį žavesį: užsidegęs mokėsi sanskrito ir senovės graikų kalbos (ko nedarė net kai kurie būsimieji kalbininkai), mėgino nerti į kitas studijų, vėliau ir tyrinėjimų kryptis, kol surado tai, kas jo sielai buvo mieliausia. Ištikimesnio ir labiau atsidėjusio savo tyrinėjimo sričiai specialisto E. Jakaitienė tvirtina nematanti ir šiandien.

Jau baigęs mokslus susirado dailininkę Ramunę, su ja ir susiejo savo likimą. Šilti Norberto santykiai su savo žmona ir vaikais – dukra ir sūnumi – darė įspūdį juos pažinojusiesiems. Nuoširdumo ir gerumo pavyzdys. Šitaip jautriai išgyventi savo šeimos rūpesčius rūpestėlius – kito panašaus vyro E. Jakaitienė sakėsi nežinanti. Be galo geras žmogus – tokį jį prisimins visada.


Kaip senutes kalbinti


Vytautas Visockas su Norbertu Vėliumi bendravo nuo 1957 m. iki jo mirties, kone iki paskutinės jo gyvenimo dienos. Kurį laiką buvo kurso draugai, antroje gyvenimo pusėje jau kaip Norberto ir kai kurių kraštotyrinių knygų Gervėčiai, Merkinė ir kitų leidėjas. V. Visockas daug padarė, kad pasirodytų atsiminimų knyga Norbertas Vėlius.

Prisimena, kaip iš kažkurio universiteto kurso vyko į tautosakos ekspediciją. Dauguma to kurso studentų buvo kilę iš kaimo, o V. Visockas – iš Alytaus, taigi Dzūkijos sostinės. Nelabai mokėjo su kaimo žmonėmis bendrauti. Su bendrakurse mėgino vieną senutę prakalbinti, bet aiškiai nesisekė – tai nemokanti dainų, tai nežinanti ar nenorinti žinoti, ko jos klausia. Vieną dieną teko poroje su Norbertu senutes kalbinti. Ligi šios dienos V. Visockas jaučiasi sužavėtas kurso draugo gebėjimu bendrauti su kaimo žmonėmis. Ir dabar tarsi matytų, kaip Norbertas įeina į nepažįstamą trobą, bemat susiorientuoja, kas ir kur, kokie paveikslai kabo, kas ant stalo padėta ir panašiai. Tuomet jau pats kalbą užveda, pataiko į temą – senukai ar senutės Norbertą tuojau priima kaip savą. Toks atmintyje šis tautosakos rinkėjas ir išliko. Vytautas Visockas neslepia, kad ir pats mėgino naudoti Norberto senučių prakalbinimo būdus, sėmėsi iš jo bendravimo su kaimo žmonėmis patirties.

Alytuje teko su Norbertu atlikti pedagoginę praktiką. Baugino artėjanti pirmoji savarankiška pamoka, jaudulio niekaip nesisekė suvaldyti, o Norbertas jautėsi visiškai ramus, nes jau buvo ragavęs mokytojo duonos. Vėliau leisdamas atsiminimus apie N. Vėlių (sudarytoja Irena Seliukaitė) V. Visockas kone sušuko: „Dieve, koks jis ten mokytojas galėjo būti – visiškai jaunutis“. Regis, mokė vaikus anglų kalbos.

V. Visockas prisiminė N. Vėliaus bene devintokams skaitytą literatūros pamoką apie poetą Liudą Girą. Buvo laikai, kai literatūroje rašytojų vaizdas būdavo perteikiamas toks, koks turėjo būti, o ne toks, koks buvo iš tikrųjų. Visockas ir kiti tos pamokos klausytojai buvo išsigandę: Norbertas gali prisišaukti nemalonumų, pabrėždamas to meto režimui labai nemielus Liudo Giros bruožus. Laimei, tąkart audros debesys virš Norberto galvos nesusikaupė. Nors to negalima pasakyti apie visą jo gyvenimą: iš įvairių budrių instancijų susilaukdavo daugybės nemalonumų. Dalį iš Ramunės sužinotų N. Vėliui tekusių išmėginimų V. Visockas vėliau panaudojo ir savo atsiminimuose apie bendrakursį.

Prisimena jų bendravimą, kai teko būti leidėju. Daug metų po leidyklų lentynas buvo mėtomas kraštotyrinės knygos Gervėčiai rankraštis, o Minties leidykloje jį pavyko išleisti. Panašiai buvo ir su kitomis knygomis, taip pat su N. Vėliaus Lietuvos mitologija.Tai tik dalis Norbertui Vėliui skirtos atsiminimų popietės dalyvių

V. Visockas didžiuojasi, kad apie tokią iškilią asmenybę jis gali sakyti labai paprastai – Norbertas, išvengdamas visų titulų. Nors tame lituanistų kurse buvo daug talentingų asmenybių, bet Norbertas buvo vienas talentingiausių.


Saratovo srities kaimai jį prisimena


Pertraukusi kurso draugų prisiminimų seką, Gražina Kadžytė klausytojus nukėlė į Saratovo sritį, kur 1990–1992 m. su Lituanikos jaunimo bendrija jai teko dalyvauti kraštotyros ekspedicijoje į kadaise lietuviškus kaimus – Čiornaja Padina, Litovka, Tolovka. Ištremtųjų 1863 m. sukilimo dalyvių palikuonys dar prisiminė savo prosenių ir senelių iš kartos į kartą perpasakotas istorijas apie „miatežių“ Lietuvoje. Išliko ir buvo užrašyta daina apie trijų seselių brolelį, į didį karą išleistą ir nesulauktą. Bet mūsų atsiminimų popietės temai svarbiausia – tai tuose Saratovo srities kaimuose išlikę prisiminimai apie du jaunus mokslininkus iš Lietuvos, kurie 1963 m. buvo atvykę užrašyti tų žmonių prisiminimus ir jų savitos tarmės ypatumus. Vienas tos kelionės dalyvių buvo Norbertas Vėlius. Antrasis – kalbininkas dr. Aloyzas Vidugiris dalyvavo atsiminimų renginyje. Praėjus 100 metų po sukilimo prieš caro valdžią, sugebėjo įtikinti visas mokslines institucijas ir nemokslines instancijas, kaip svarbu surengti tokią ekspediciją, kol dar Saratovo srityje yra gyvų lietuviškai šnekančių ir lietuviškais atsiminimais gyvenančių žmonių. Jiedu surinko ir užrašė ištremtųjų lietuvių palikuonių iš tėvų ir senelių perimtas liaudies pasakas, dainas, pasakojimus. Atvežė į Lietuvą tikrą kalbinį lobį. Tie rinkiniai saugomi Lietuvių tautosakos archyve. N. Vėlius leido ta surinkta medžiaga pasinaudoti G. Kadžytei, kai ji rašė knygelę Volgos vanduo „Lietuvių tvenkiny“. Ji neabejoja, kad ateis laikas ir bus išleista visa abiejų tyrinėtojų surinkta medžiaga.

Paskutinį kartą Saratovo srities lietuvių kaimuose G. Kadžytė buvo 2004 metais. Daug kas jau spėjo iš kaimo žmonių atminties išblukti, bet tuodu jaunus vyrus prisimena. Juk tai jie ten kalbino kiekvieną žmogų, kiekvienam sugebėjo įteigti, kad tai, ką lietuviško savyje išlaikė, yra nuostabu ir labai vertinga.


Pirmasis, surengęs tautosakos ekspedicijas


Grįžkime į 1963 m., kai buvo organizuojama ekspedicija į Saratovo sritį. Aloyzas Vidugiris buvo tik pradėjęs dirbti tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute, bet jau buvo spėjęs Zietelą apmynioti, užrašyti daug šios lietuviškos salos Gudijoje kalbos reliktų. Vartydamas senus laikraščius aptiko žinių apie ištremtus į Saratovo guberniją lietuvius, kad Čiornaja Padina kaime 1902 m. pastatyta katalikiška bažnyčia ir ten kunigavo Stupas.

Turėjo ir vieną asmeninę paskatą. Kai mama buvo maža, kažkoks giminaitis buvo jų šeimą aplankęs iš Saratovo gubernijos tremtinių palikuonių. Vilniaus universitete dirbęs prof. Bronius Pranskus-Žalionis A. Vidugiriui patvirtino, kad jam dėstant „rabfake“ Maskvoje ten mokėsi keletas lietuvių tremtinių palikuonių iš Saratovo srities, vadinasi, ten tikrai gyvenama lietuvių.

Žinoma, viso to žinojimo buvo per maža, norint organizuoti tokią ekspediciją. A. Vidugirio laimei, jo mokslinio darbo vadovas Leningrade buvo prof. Borisas Larinas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Jis tuoj užsidegė šia idėja, nes Saratove dirbo jo mokiniai, pranešė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriui Kostui Korsakui, kad reikia į tokią ekspediciją komandiruoti keletą mokslininkų.

A. Vidugiris buvo numatęs, kad be jo, kalbininko, į tokią išvyką būtinai turi vykti tautosakininkas ir etnografas. Deja, etnografo Vaclovo Miliaus Lietuvos istorijos instituto direktorius Juozas Žiugžda neišleido, nes jam tuo metu reikėjo dalyvauti kitoje ekspedicijoje. A. Vidugiriui į pagalbą buvo paskirtas tik ką į institutą paskirtas dirbti jaunas tautosakininkas Norbertas Vėlius. Šiedu lietuviai ir išvyko į Saratovą. Ekspedicijai turėjo vadovauti pats prof. Borisas Larinas, bet Saratove laukė nemaloni žinia apie profesorių ištikusį infarktą. A. Vidugiris gavo telegramą su įpareigojimu vadovauti ekspedicijai.

Saratove apsistojo pas B. Larino mokinę docentę M. Borisovą, ji lietuviams aprodė Saratovą. Vakare išvažiavo traukiniu ir, įveikę 200 km, rytą pasiekė rajono centrą Jeršovą. Ten buvo laukiama atvažiuojant prof. B. Larino, tad atvykėliai buvo pasitikti su Volga. Ja ir buvo nuvežti į lietuviškus kaimus už 50 km nuo Jeršovo. Važiavo per stepę, javuose padarytu plačiu keliu – vien stepė be jokio medžio ar krūmo horizonte.

Ištremtieji lietuviai iš pradžių gyveno žeminėse. Paskui įsikūrė, pasistatė trobas. Čiornaja Padinoje buvo apie 200 trobų, bet dalis lietuvių, apie 30 šeimų, buvo iškelti į Tolovką. Darbams samdydavo „burliokus“ – taip vadino rusus. Sodybas tvėrėsi aukšta mūrine tvora nuo stepių vilkų. Ilgainiui pasistatė bažnyčią ir mokyklą. Velykų ar Kalėdų švęsti važiuodavo dažniausiai į Pavolgį pas vokiečius. Į vieną pusę kelionė gerais arkliais trukdavo tris dienas ir tiek pat reikėdavo grįžti – 200 km atstumas skyrė lietuvius nuo Volgos.

Darbštūs lietuviai tremtyje kūrė mišrias šeimas, prasigyveno. 1902 m. Čiornaja Padina buvo 102 lietuvių sodybos, gretimoje Tolovkoje gyveno apie 60 šeimų, Litovkoje – 25 šeimos. Turėjo bažnyčią ir kunigą, nuo 1870 m. – ir mokyklą. Mokytojai buvo lietuviai.

Bolševikmečiu lietuviai buvo išbuožinti, bažnyčia paversta grūdų sandėliu. Kadaise būta gražių lietuvių kapinių, kurioms aptverti iš Pavolgio vokiečių buvo nupirkta labai graži metalinė tvora. Tačiau atvykusieji iš Vilniaus kapinėse pamatė išvartytus paminklus, o gražioji tvora buvo išvežta į rajono centrą Jeršovą ir panaudota miesto parkui aptverti. Dalis lietuvių grįžo į Lietuvą 1920–1922 metais. Galima priminti, kad Čiornaja Padina kaime 1918 m. gimė verslininkas ir mecenatas Juozas Kazickas. Jis ten savo lėšomis yra pastatęs bažnyčią. 1963 m. A. Vidugiris ir N. Vėlius dar rado 41 šeimą – apie 100 žmonių, vyresnioji karta dar kalbėjo lietuviškai.

Toje kelionėje A. Vidugiris ir N. Vėlius labai susidraugavo. Būtent ten jiems ir kilo mintis panašias ekspedicijas rengti Lietuvoje. Ir tas judėjimas prasidėjo, nes pūtė laisvėjimo vėjai. N. Vėlius buvo pirmasis, pradėjęs rengti kompleksines kraštotyros ir tautosakos ekspedicijas, kurių metu buvo renkama unikali lietuvių kultūrinio palikimo medžiaga. Laisvėjimas tęsėsi neilgai, nes pradėti persekioti tų kelionių, žygių, ekspedicijų organizatoriai ir dalyviai.

Dar ir dabar prieš A. Vidugirio akis tebestovi į Rusijos stepes ištremtųjų tautiečių savitas gyvenimas.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:

Prof. Norbertui Vėliui skirtoje atsiminimų popietėje: etnologė Gražina Kadžytė, kultūrologė Elvyra Usačiovaitė, Lietuvos MA bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Povilas Saudargas, prof. Donatas Sauka, filosofas Krescencijus Stoškus, N. Vėliaus žmona dailininkė Ramunė Vėliuvienė ir duktė dailininkė Rūta Vėliūtė

Tai tik dalis Norbertui Vėliui skirtos atsiminimų popietės dalyvių