Vilniui reikia Marijos Gimbutienės centro

Archeomitologijos pradininkės prof. Marijos Gimbutienės netekome 1994 m., tačiau jeigu jos pamiltosios deivės bus palankios, mokslininkė dar gali sugrįžti į savo gimtąjį miestą. Vilniuje norima kurti Marijos Gimbutienės muziejų, ir tai nestebina. Keista būtų, jeigu tokia idėja nekiltų. Šio sumanymo pagrindas – Jogailos gatvėje esantis gyvenamasis namas Nr. 11, kurio fasadą puošia ir atminimo lenta. Ji primena, kad šiame name gyveno Vilniaus gydytojas Danielius Alseika (1881 m. sausio 1 d. – 1936 m. gegužės 9 d.) ir akių gydytoja Veronika Janulaitytė-Alseikienė, po Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje organizavę lietuvių ligoninę, pagarsėjusią lietuvybės veikloje. Šiame name gyveno ir jų duktė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, tapusi pasaulinio garso mokslininke.

Žinantiems, kas buvo ir yra Marija Gimbutienė (1921 01 23, Vilnius – 1994 02 02, Los Andželas; perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse) tikriausiai nekyla didesnių abejonių, kad toks muziejus Vilniuje reikalingas. Bent kiek labiau susipažinę su mokslininkės tėvų gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų profesine ir visuomenine veikla, tarpukario Vilniaus gyvenimu, dar labiau įsitikiname, kad šios šeimos veiklos įamžinimas vilniečiams yra būtinybė, o pati idėja nusipelno kuo plačiausios visuomeninės sklaidos ir aptarimo.

Tiesa, kartais net ir geriausios idėjos sudūžta, susidūrusios su gyvenimiškos realybės uolomis, bet šis atvejis, atrodo, ne toks. Reikalai pajudėję ir toliau juda pirmyn. M. Gimbutienės vardo įprasminimo Vilniuje idėja, kaip kad dažniausiai ir būna, kilo iš apačios, kaip visuomenininkų iniciatyva. Ne mažiau svarbu, kad idėja įgytų ir „kojas“ – būtų kas varsto įvairių instancijų duris.

Šiuo atveju ir galvų, ir kojų, atrodo, pakanka. Tai patvirtino ir balandžio 8 d. mokslininkės vardo įamžinimo iniciatyvinės grupės narių susitikimas Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centre (direktorius Žilvinas Bieliauskas), kur surengta diskusija Marijos Gimbutienės įamžinimas Lietuvoje. Dalyvavo akademinės bendruomenės nariai, muziejininkai, dailininkai, kultūrininkai, visuomeninei veiklai neabejingų vilniečių grupė. Nė iš vieno kalbėtojo neišgirdome, kad toks muziejus ar ekspozicija nereikalinga, tačiau visi supranta, koks didelis atstumas skiria idėją, kad ir geriausią, nuo jos praktinio įgyvendinimo.

Santūrią poziciją išdėstė Vilniaus miesto savivaldybės kultūros ir meno skyriaus vedėjas Edmundas Žalpys. Apibūdinęs naujų muziejų steigimo Vilniaus mieste reikalus, paaiškino, kad tai esąs labai sunkiai pirmyn judantis dalykas, nes iš šiuo metu keturių ar penkių atrodytų reikalingiausių muziejų ar meno galerijų reikalai niekaip nepajuda iš mirties taško. Pavyzdys gali būti kad ir dailininko Antano Gudaičio galerija, kurios daug metų nepavyksta pastatyti dėl daugybės kolizijų ir ne vien finansinio pobūdžio. Todėl E. Žalpys siūlė steigti ne M. Gimbutienės muziejų, bet centrą, kuriame būtų ne tik saugomi daiktai, bet vyktų mokslinė veikla ir kultūrinio gyvenimo renginiai. Žodžiu, savivaldybės atstovas siūlė neskubėti ir su Marijos Gimbutienės muziejumi, bet panagrinėti kitas alternatyvas, nes muziejai iš oro neatsiranda.

Savivaldybės lygmeniu tam tikrų praktinių žingsnių imtasi: svarstyti buvusio Alseikų buto Jogailos gatvėje įsigijimo klausimai, tartasi su patalpų dabartiniais šeimininkais. Miestas norėtų tas patalpas įsigyti muziejinėms reikmėms. Preliminariai tartasi su gydytojų Alseikų ir M. Gimbutienės buvusio buto dabartiniais savininkais, vienas savininkų tuo reikalu du kartus buvo susitikęs su Vilniaus miesto meru Juozu Imbrasu.

Kokios akimirkos minėtinos kalbant apie Marijos Gimbutienės atminimo įprasminimo galimybes? Esama realių galimybių, kad Marijos Gimbutienės kai kurie daiktai gali būti persiųsti į Vilnių iš JAV. Apie tai iniciatyvinės grupės susitikime išdėstė Lietuvių, gyvenusių Amerikoje, visuomeninės organizacijos Sugrįžus narys Edmundas Atkočiūnas.

E. Atkočiūnas su šeima 12 metų gyveno Santa Monikoje, tad turėjo progų susitikti ir bendrauti su M. Gimbutienės dukromis. 1995 m. vos atvykęs į Majamį, Santa Monikoje aplankė M. Gimbutienės namą Malibu, deja, jau be mokslininkės. Tuose namuose dabar gyvena profesorės duktė Rasa. M. Gimbutienė buvo pasistačiusi tris namus dykumos oazėje, kur vykdavo įvairūs susitikimai, rinkdavosi lietuviai ir nelietuviai, žodžiu, buvo kultūrinės traukos centras. Visiems toje oazėje apsilankiusiesiems ten patikdavo. Kadaise ten aplinkui gyveno ir daugiau lietuvių, bet jie po truputį ėmė keltis arčiau jūros. Tad keičiasi pati aplinka, kurioje dar taip neseniai gyveno mokslininkė. Po M. Gimbutienės mirties tuos namus dykumoje jos duktė Živilė buvo priversta parduoti, nes neįstengė išlaikyti. Netoliese nusipirko namuką, įsisūnijo sūnų Martyną ir ten gyvena.

Trečioji M. Gimbutienės duktė Danutė gyvena kitoje valstijoje ir turi sūnų Dainių. Deja, jis atsiskyrė nuo tėvų ir išsikėlęs į Jutą tapo mormonu. Neatrodo, kad norėtų turėti reikalų su Lietuva ir močiutės M. Gimbutienės paveldu.

Mamos palikimu ypač rūpinasi Živilė, apie tai galime spręsti ir iš jos sudarytų M. Gimbutienės atminimui skirtų knygų. Živilė sudarė sąrašą M. Gimbutienės namuose likusių daiktų, kuriuos sutinka savo lėšomis atsiųsti į Vilnių, jeigu čia būtų steigiamas muziejus ar ekspozicija. Tai gobelenai, audiniai, skulptūros, paveikslai, keramika, knygos, vaizdajuostės, albumai, skaidrės ir t. t. – tie daiktai galėtų sudaryti būsimojo muziejaus pagrindą. E. Atkočiūnas neabejoja, kad Los Andželo universitete M. Gimbutienės įkurtoji Indoeuropiečių katedra būtų neabejinga tokiam M. Gimbutienės vardo įprasminimui Lietuvoje. O tai jau reikštų ir tarptautinį mokslininkės vardo įprasminimą.

Tarp iniciatyvios grupės narių buvo ir Lietuvių, gyvenusių Amerikoje, visuomeninės organizacijos Sugrįžus prezidentas dr. Daumantas Matulis ir viceprezidentė Giedrė Ieva Šipailaitė Tautiečių sugrįžimo prasmę į tėvynę šios organizacijos nariai, atrodo, supranta daug giliau, negu vien fizinį sugrįžimą. Tai ir jų Amerikoje sukaupto kultūrinio lobyno, lietuviškojo paveldo svarbios dalies grįžimas į Lietuvą. Šios organizacijos narys E. Atkočiūnas priminė atvejus, kai mūsų tautiečiai patys pasirūpino, kad jų per gyvenimą sukauptas paveldas rastų kelią į Lietuvą. Antai, Kazys Karuža iš Los Andželo viską parsivežė į savo gimtąjį Vilkaviškį. Algirdas Gustaitis, Holivudo spaudos atstovas, sukūrė savo muziejų viename iš Panevėžio vidurinių mokyklų, įkūrė fondą, o dalį sukauptos medžiagos perdavė universitetui.