MOKSLASplius.lt

Vilniui reikia Marijos Gimbutienės centro

E. Atkočiūno prisimintais pavyzdžiais galima būtų neapsiriboti – jų labai daug, nes daugelis lietuvių savo gyvenimo svetur prasmę suvokia ir kaip likimo jiems padovanotą galimybę padaryti gerą darbą savo gimtojo krašto labui.

Didžioji dalis mokslinio Marijos Gimbutienės palikimo yra Santa Barbaros universitete. Kaip tvirtina E. Atkočiūnas, universitetas mielai leistų daryti M. Gimbutienės rankraščių ir dokumentų kopijas. Atrodo, kad tas archyvas nėra nejudinamas, nes karts nuo karto vis pasirodo M. Gimbutienės darbai, naudojantis archyve saugoma medžiaga.Laima Žukauskaitė: „M. Gimbutienės centras turėtų vienyti išeivijos lietuvius“

Užsiminėme, kad Los Andželo universitete M. Gimbutienė įkūrė Indoeuropiečių katedrą. Aurelijus Vijūnas iš Ukmergės, mokydamasis Los Andželo universitete dirbo M. Gimbutienės įkurtoje katedroje, dėstė lietuvių kalbą ir apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu A. Vijūnas lietuvių ir anglų kalbas dėsto Taivane, nacionaliniame Kaohsiungo universitete. Dar pasakysime, jog tame pačiame į geriausių pasaulio universitetų dešimtuką patenkančiame Los Andželo universitete studijavo ir E. Atkočiūno žmona Gerimanta Stankutė (pavardės nepakeitė).

Pastebėsime, kad 2007 m. spalio mėn. Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Dialogai su vikingų epocha, skirtoje pažymėti lygiai prieš 200 metų išleistam Vilniuje pirmajam Lietuvos skandinavistikos veikalui – tai Joachimo Lelevelio lenkų kalba perpasakotas tautosakos kūrinys Edda – dalyvavo ir Aurelijus Vijūnas iš Taivano. A. Vijūnas iš islandų į lietuvių kalbą yra išvertęs Gudberguro Bergsono knygą Paralyžiuotosios mokytojos, XII–XIV a. gyvavusios literatūros rinkinys Mimiro šaltinis, Nlafuro Gunarsono romaną Kirvis ir žemė ir kitas knygas.

Gali atrodyti, kad nutolstame nuo mums rūpimos pagrindinės temos, bet yra ne taip. Tiesiog norime parodyti, koks mažas yra Žemės rutulys ir kaip esame vienas su kitu susiję.

Kas Vilniuje padaryta, kad tas M. Gimbutienės paveldas galėtų būti priimtas? Pati M. Gimbutienės muziejaus ar centro kūrimo idėja tebėra brandinimo stadijoje, tačiau juk nuo idėjos visi dideli darbai ir prasideda. Kai kurie konkretūs žingsniai padaryti ir toliau daromi. Antai iniciatyvinės grupės susitikime dalyvavusi istorinio klubo Prūsa pirmininkė dr. Milda Janiūnaitė susirašinėjo su M. Gimbutiene, saugo jos laiškus. Todėl Beatričės Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus fondų saugotoja Laima Žukauskaitė kreipėsi į susitikimo dalyvius su prašymu paskatinti ir kitus su M. Gimbutiene susirašinėjusius asmenis būsimajam muziejui padovanoti jos laiškus ar kitas su mokslininkės vardu susijusias relikvijas. Galėtų būti svarbus įnašas to paveldo išsaugojimui, gal ir būsimosios ekspozicijos dalis.

Ž. Bieliauskas papasakojo apie savo pokalbį su Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėju prof. Aleksiejumi Luchtanu, kuris rengėsi vykti į Afganistaną, ten tęs archeologinius tyrinėjimus, tad visuomenės atstovų susitikime dalyvauti negalėjo. Profesoriaus nuomone, daugiau naudos atneštų tyrimų centras, o ne vien muziejus. Jis galėtų būti centro dalis. Žinant, kad M. Gimbutienės tyrinėjimai paskatino daugelį idėjų, kūrybinių minčių įvairių sričių kūrėjams, taip pat senųjų religijų tyrinėtojams ir feministinio judėjimo aktyvistams, tikriausiai nepavyks išvengti ir tolokai nuo akademinių interesų esančių visuomenės grupių įtakos tokio centro veiklai. Jeigu centrui vadovautų tvirtų akademinių nuostatų asmenys, galėtų vykti ir tokio pobūdžio seminarai, diskusijos ar parodos.

M. Gimbutienės centro kūrimo idėją palaikė ir archeologas Vilniaus universiteto doc. Algimantas Merkevičius, įspūdingai pristatęs Marijos Gimbutienės archeologinių ekspedicijų laimėjimus, jos parašytas knygas. A. Merkevičiui teko klausytis M. Gimbutienės paskaitų Vilniaus universitete, kai praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje profesorė atvažiuodavo ir skaitydavo didžiulį susidomėjimą sukeldavusias paskaitas. Sueidavo klausytojų iš miesto, tad net studentai vos tilpdavo. Vėliau atvykusi taip pat skaitydavo paskaitas visuomenei. Su Vilniaus universitetu M. Gimbutienė buvo užsimezgusi labai glaudžius ryšius.

Laimai Žukauskaitei, atrodo, labai svarbu, kad toks centras taptų išeiviją buriančiu dariniu, megztų ryšius su užsieniuose gyvenančiais lietuviais kūrėjais, įsigytų jų darbų ar bent kai kurių vertingiausių dokumentų, rankraščių ir pan. kopijų. Labai svarbu, kad tas kūrybinis palikimas būtų prieinamas Lietuvos visuomenei. Šiuo metu ryšys su išeivija yra labai silpnas, mūsų tautiečiai nesijaučia esantys reikalingi ir svarbūs Lietuvai. Gyvas bendravimas padėtų kaupti informaciją apie jų gyvenimą ir kūrybą. Taigi, šia veikla M. Gimbutienės centras ir galėtų užsiimti. E. Atkočiūnas pritarė šiai minčiai ir tuoj išvardijo keletą konkrečių pavardžių: Arvydą Kliorę, kurį teko sutikti NASA, Birutę Galdikas (Indonezijoje); šie ir kiti pasaulyje pagarsėję lietuviai mokslininkai tikriausiai turėtų kuo praturtinti tokio centro fondus.

Apie Dailiųjų menų klubo Santa Monikoje veiklą kalbėjo Kęstutis Šalavėjus, jis tame mieste studijavo magistrantūroje. Klubo nariais buvo M. Gimbutienė, A. Gustaitis, B. Brazdžionis ir daugelis kitų iškilių išeivijos veikėjų – dailininkų, istorikų, literatų. Pačiam K. Šalavėjui teko tyrinėti išeivijos istoriją, yra daug archyvinės ir kitokios medžiagos, tad reikėtų kurti ne vieną tokio pobūdžio centrą. Juolab, kad daugelis vyresnio amžiaus žmonių miršta, lieka užmarštyje, nes laiku nebuvo aprašyti, aptarti, dažnai išbarstomi ir jų archyvai. Tai problema užsienyje mirusiems tautiečiams, bet, pasak Šalavėjaus, ne ką mažesnė egzistuoja ir Lietuvoje. Išeivijos centras Kaune, deja, kol kas neatlieka savo funkcijos. Turėtų būti suformuota bendra valstybės politika tokių archyvų atžvilgiu.

1993 m. M. Gimbutienės atvykimą į Lietuvą filmavo žinomas kino operatorius ir kino dokumentininkas Algirdas Tarvydas. Jis apgailestauja, kad kino juosta buvo griežtai limituojama, kino studijos duodama tik 1000 metrų. Ją visą Tarvydas išfilmavo, o 600 m panaudojo dviejų dalių dokumentiniam filmui Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Tai vienintelė jo filmuotoje medžiagoje įamžintoji M. Gimbutienė. Vėliau Tarvydui teko lankytis Amerikoje, pakeliauti M. Gimbutienės keliais, pabuvoti mokslininkės stepėje, kur stovėjo jos nameliai. Deja, jos dukrų nebuvo, tad į vidų Tarvydui patekti nepavyko. Geriau sekėsi Santa Monikoje, ten M. Gimbutienės namuose pasisekė nufilmuoti jos kambarius, daiktus, paveikslus, paimti interviu iš mokslininkės dukros Rasos. Aplankė ir universitetą, kur saugomi į dėžes sudėti M. Gimbutienės darbai. Buvo draugiškai sutikti, vietos mokslininkai komentavo tų dėžių turinį, Tarvydas filmavo. Iš viso toje kelionėje į Ameriką Tarvydas nufilmavo 3–4 val. M. Gimbutienei skirtos išties įdomios medžiagos.

Turėjo svajonę sukurti filmą. Svajonė išliko, bet tam reikia atiduoti visą save, nes priešokiais tokio filmo nesukursi. Reikia studijų, gilaus atsidavimo, pagaliau ir laiko. Tik tada gali gimti meninis sumanymas, tinkama archeologijos mokslininkės minčių pateikimo forma. Šiemet Tarvydas pasišovęs tą Amerikoje nufilmuotą medžiagą sutvarkyti, sumontuoti ir pateikti. Padarė bandymus Lietuvos televizijoje, kur pripažinta, kad tą VHS formatu nufilmuotą medžiagą techniškai bus įmanoma parodyti per televiziją.

Apie būsimąjį muziejų ar centrą Tarvydas mano štai ką: Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra ištisas Archeologijos skyrius, būtų galima kaupti ir tirti visą su M. Gimbutiene susijusią medžiagą. Kai bus sukaupta pakankamai eksponatų, mokslinės ir kitokios medžiagos, galima bus plėstis, galvoti apie muziejų ar centrą. Pasak Tarvydo, vienintelis Nacionalinis muziejus yra kvalifikuota ir kompetentinga institucija, turinti reikiamų aukštos kvalifikacijos specialistų ir tokio darbo patirties. Kasmet muziejuje rengiami Marijos Gimbutienės skaitymai, per kuriuos Lietuvos archeologai daug dėmesio skiria ne tik žymiosios mokslininkės idėjų propagavimui, bet pateikia ir savo pastarųjų metų reikšmingiausių tyrinėjimų. Taigi į tokią veiklą įsitraukęs muziejus atliktų ir jam priklausančią profesinę pareigą.

Dabar labai svarbu kaupti geras idėjas, nes toks svarbus objektas neturėtų apsiriboti tik iniciatyvinėmis grupėmis, kad ir kokios veiklios ir kūrybingos jos būtų. Tai turi būti plačiosios visuomenės rūpesčio objektas ir tas jau daroma: keliuose tinklalapiuose jau kreiptasi į visuomenę teikti pasiūlymus, mezgasi pirmos diskusijos, koks tai turėtų būti mokslininkės atminimo įprasminimo darinys.

Diskusijos dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje pritarė Marijos Gimbutienės centro steigimo jos gimtajame bute Jogailos g. Nr. 11 idėjai. Siūloma į centro kūrimą įtraukti kuo daugiau mokslo, kultūros ir visuomenės narių, populiarinti M. Gimbutienės vardą ir jos darbus. Siūloma surengti M. Gimbutienės mokslinių tyrimų inspiruotų meno kūrinių parodą. Marijos Gimbutienės centro kūrimo idėja bus pateikta diskusijoms Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui, vyksiančiam lapkričio mėnesį Čikagoje.


Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:
Kadras iš kanadiečių filmo „Ženklai už laiko ribų. Pasakojimas apie archeologę Mariją Gimbutienę“
Laima Žukauskaitė: „M. Gimbutienės centras turėtų vienyti išeivijos lietuvius“