Skirta lietuviškam žodžiui ir knygai

Knyga telkė ir išsaugojo tautą

Ekspozicijoje didžiavyriai neužgožia tautos, veikiau tampa pačios tautos išugdytomis viršukalnėmis. Tautą pristato trys išdidintos nuotraukos, labai vykusiai įkomponuotos į Lituanistikos židinio tarpsnius tarp langų. Nuotraukoms nereikia komentarų – tokios jos iškalbingos ir visiems suprantamos. Ir vis dėlto sunku susilaikyti, nes asociacijos – ne toks dalykas, kurio galėtum nepaisyti.

Karo muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Janina Karosevičiūtė buvo teisi sakydama: visi žinome, kad spaudos draudimo metu vaikus skaityti ir rašyti mokė daraktoriai, tačiau lietuviškos mokyklos spaudos draudimo metu neįmanoma įsivaizduoti ir be lietuvės motinos. Mamos, paprastos kaimo moterys, mokė savo vaikus skaityti, pratino prie knygos, o juk tai ir buvo pats tikriausias tautos gyvybingumo perteikimas.

Tautiniais drabužiais apsitaisiusi moteris moko sūnų skaityti. Iš nuotraukos sklinda stebėtina šiluma ir šviesa: akivaizdu, kad tai šventadienis, atlėgis nuo kasdienių darbų. Be jokių nurodymų iš aukščiau, tik iš savo giliausių vidinių paskatų motinos darė tai, ką ir privalėjo daryti – tamsai priešinosi šviesa, kurią šiuo atveju suvokiame kaip knygą. Neįtikėtinas ir jaudinantis fenomenas, labai gaila, kad ir šiandien beveik nežinomas plačiajam pasauliui.

Knyga berniuko rankose įgauna gal tik patiems lietuviams suprantamą sakralumo prasmę. Per orią ir madoniškai iškilmingą Motinos ir ateities viltį teikiančią Vaiko figūras kelias veda į knygą, lietuvišką žodį, amžinąsias tautos dvasines vertybes. Puikus pamatinių tautos vertybių perdavimo, perėmimo ir išlikimo istoriniame laike įvaizdis. Knyga įgyja dviejų kartų jungiamosios grandies simbolio prasmę. Iš šio vyksmo išdygs pirmieji modernios lietuvių tautos daigai, pradėsiantys naują tautos gyvavimo etapą, kuris atves ir į Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 metais.

Kitos dvi triptiko nuotraukos dar labiau sustiprina tokios interpretacijos galimybę, nors kiekvienas parodos lankytojas ras jose ir kitų dalykų. Visų trijų nuotraukų jungiamoji grandis yra Knyga, įgyjanti ne šiaip simbolio, bet ir – teneužpyks žinovai – tarsi savotiško gyvybės medžio prasmę. Lietuvių vaikų santykis su knyga tose nuotraukose ypatingas. Moderni lietuvių tauta XIX–XX a. sandūroje formavosi iš ypatingos knygos vertės pajautimo. Parodoje šią mintį atspindi nuotraukos, kur įamžinti vaikai su knyga rankose. Knyga – tarsi šventenybė, tautos gyvasties šaltinis. Atimk knygą – ir subyrės šio pasaulio dermė, išnyks tauta.

Tik tauta, kuriai spausdintas žodis, knyga buvo įgijusi tokią ypatingą vertę, galėjo pajusti ir valstybės atkūrimo viltį. Nieko nuostabaus, kad mes savaip žvelgiame į spausdintą žodį, lietuvišką knygą, nes už teisę į Žodį ir Knygą mūsų tautai teko sumokėti nepaprastą kainą. Tačiau tik tokia kaina leido tautai išlikti ir atkurti valstybingumą.

Ekspozicijoje svarbi ir Petro Rimšos skulptūra Lietuvos mokykla 1864–1904, kuriai tiktų daug kas iš to, kas jau pasakyta. Skulptorius šį bene įspūdingiausią savo darbą lipdyti ėmėsi 1906 m., jam pozavo jo motina. Šiuo atveju gal nelabai tinka žodis pozavo, motinai užteko būti šalia, prisiminti, kaip visus savo vaikus, taip pat ir Petrą, prie ratelio išmokė skaityti. Kamerinis pagal sumanymą, bet savo esme ir meniškumu didingas darbas.

Žodis ir knyga sujungė Didžiąją ir Mažąją Lietuvą

Svarstant lietuvio santykį su knyga, svarbu neužmiršti dar vieno dalyko. Daugelis tautų knygą ypatingai gerbia, gali pateikti ypatingų tos pagarbos ženklų ar net reiškinių. Bet vargu ar daug tautų sugebėtų pateikti įtikinamų įrodymų, kad tas ypatingas santykis su knyga buvo persmelkęs visą tautą, pradedant šviesuoliais inteligentais, bręstančios tautos elitu ir baigiant paprastais kaimo žmonėmis, sodiečiais.

O juk tai lietuviška knyga buvo atiminėjama, konfiskuojama, areštuojama, kalinama. 40 metų tremties lietuviškam spausdintiniam žodžiui ir knygai. Herojiškas tautos istorijos periodas, nes su prievarta nebuvo susitaikyta. Ieškota ir rasta būdų, kaip akivaizdžiai neteisybei pasipriešinti. Paroda suteikia progą prisiminti Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus susitarimą su Varmijos vyskupu, kad lietuviams būtų leidžiama Prūsijoje spausdinti lietuviškas knygas ir nelegaliai gabenti per sieną į Lietuvą. Lietuviškas žodis XIX a. antrojoje pusėje vėl sujungė Didžiąją ir Mažąją Lietuvą, davusią Martyną Mažvydą ir Kristijoną Donelaitį. Rasime parodoje ir senųjų lietuviškų laikraščių, spausdintų Prūsuose ir knygnešių dėka rasdavusių kelią ir į atokias lietuvių sodybas carinės priespaudos dusinamoje Lietuvoje.

Eksponuojamos lietuviškos naginės, pasiūtos iš kiaulės odos, ir paprastos sodiečio vyžos. Apavas, kurį avėdavo ir mūsų knygnešiai, nešusieji savo tautiečiams šviesą. Nemokėjo sakyti iškilių žodžių, nes ne jų tai buvo priedermė, užtat darė savo kasdienį darbą – nešė uždraustas lietuviškas knygas iš Prūsų Lietuvos į Didžiąją Lietuvą. Be Lietuvos knygnešių šiandien kalbėtume svetima kalba, o apie lietuvius kalbėtume kaip apie prūsus, jotvingius ar galindus – tarsi kadais gyvavusią, bet kintančio laiko išbandymų neišlaikiusią tautą.

Vyžotieji nešė savo tėvynainiams šviesą – skamba paradoksaliai, gal labiau būdingai romantiško laikotarpio retorikai, tik mums ir suprantamai. Panašiomis vyžomis, tik mažesnėmis, avėdavo ir daraktorinių mokyklų mokiniai. Šimtmečiais niokoto, plėšto ir engto krašto etnografinis palikimas – vyžos, kurias ironiškai šypsodamasi mums paliko ponia Istorija, kitoms tautoms tuo metu dovanojusi didingus rūmus ir turtingas muziejų ekspozicijas. Ar pagalvojame, ar žinome, kad daugybė tų pasaulį žavinčių vertybių yra ir mūsų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo – išplėšto, išgrobto, iššvaistyto, praūžto – dalis?

Bet tai jau būtų įspūdžiai iš kitos ekspozicijos ir visai kito pokalbio tema.

Gediminas Zemlickas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius plk. ltn. Gintautas Surgailis, Lietuvos archyvų departamento direktorius
Vidas Grigoraitis ir muziejaus LDK karybos istorijos skyriaus vedėjas Eduardas Brusokas per parodos atidarymą

Vyžos, naginės ir medinė mokinuko kuprinė