Asmenybės švytėjimas (2)

Pradžia Nr. 9

Kompleksinių kraštotyros ekspedicijų pradžia

Tolesniam pasakojimui iš prof. Norberto Vėliaus 70-osioms gimimo metinėms skirtos prisiminimų popietės Etninės kultūros globos taryboje pravers trumputis apibendrinimas. Kaip matyti iš dr. Aloyzo Vidugirio prisiminimų, XX a. 7-asis dešimtmetis buvo reikšmingas Lietuvos žmonių tautiniam sąmonėjimui, jam neabejotinos įtakos turėjo prasidėjusios kompleksinės kraštotyros ir tautosakos ekspedicijos, kurių pradininkas ir vienas iš aktyviausių organizatorių buvo Norbertas Vėlius. Ši mintis kilo N. Vėliui ir A. Vidugiriui 1963 m. dalyvaujant ekspedicijoje į Saratovo srities stepėse lietuvių ir jų palikuonių gyvenamus kaimus – Čiornają Padiną, Tolovką ir Litovką. Tuos kaimus statė ištremtieji 1863 m. sukilimo dalyviai ir jų palikuonys, pastarieji ir šiandien dar mena lietuvišką žodį, savo tėvų ir senelių dainuotų lietuviškų dainų posmus. Grįžus iš šios ekspedicijos ir Lietuvoje pradėta rengti panašias ekspedicijas, kurios išsiplėtė į labai reikšmingą judėjimą – kompleksines kraštotyrines ekspedicijas.

Būtent pirmojoje tokioje Kraštotyros draugijos kompleksinėje ekspedicijoje į Zervynų kaimą Varėnos rajone istorikas Antanas Tyla kiek nuodugniau ir susipažino su N. Vėliumi. A. Tyla tyrinėjo ankstyvesnį Lietuvos istorijos laikotarpį, tad jam neteko žmonių klausinėti apie tai, ko jie negalėjo prisiminti. Tačiau matė, kaip tai darė N. Vėlius, kaip Zervynose „apdorodavo“ senukus ir senutes, taip juos įtraukdavo dalintis pasakojimais ir prisiminimais, dainuoti dainas, kad ir iš šalies tiesiog malonu buvo stebėti. Tose ekspedicijose Norbertas bene geriausiai atsiskleisdavo. Žiūrėk, kiti ekspedicijos dalyviai jau išsisėmę, daugiau lyg ir nebeturėdavo ką daryti, o Norbertas ir toliau iš ankstaus ryto keldavosi pirmas, mat iš vakaro būdavo susitaręs susitikti su tautosakos pateikėjais. Vienas galėdavo tiems prisiminimams laiko skirti iš ankstyvo ryto, kitas po pusryčių jau užsiėmęs, tad reikėdavo prie kiekvieno prisitaikyti ir veikti.

Zervynose surinkta medžiaga išėjo N. Vėliaus iniciatyva parengtoje ir Vaciaus Miliaus redaguotoje rotoprintu 1964 m. išspausdintoje knygelėje Zervynos. Tai buvo pirmoji lokalinė monografija, nuo kurios prasidėjo ištisa šių leidinių serija. Po pirmosios kompleksinės ekspedicijos prasidėjo kitos, jų metu surinktos medžiagos pagrindu atsirado tokios lokalinės monografijos, kaip Ignalinos kraštas (1966), Dieveniškės (1968), Gaidės ir Rimšės apylinkės (1969), Raudondvaris (1969), Merkinė (1970), Eržvilkas (1970), Dubingiai (1971), Kernavė (1972).

Sykį užslinko juodas debesis: ideologinės instancijos labai susidomėjo tų ekspedicijų organizatorių, dalyvių ir knygų rengėjų darbu ir prasidėjo viso to plataus veiklos baro „blokavimas ir torpedavimas“. Paskutinės buvo 1970 ir 1971 m. parengtos monografijos Gervėčiai ir Dubičiai, bet jų leidyba įstrigo, išspausdintos tik 1989 m., kai atsileido ideologinis sovietinio režimo apynasris.

Sunku pervertinti šių lokalinių monografijų mokslinę ir pažintinę vertę. Tai daugiau Rytų Lietuvai skirtos knygos. Šis regionas Pirmosios nepriklausomybės metais buvo okupuotas Lenkijos. Nors jo žmonės, pasak prof. A. Tylos, buvo mažiausiai orientuojami į Lietuvos istorinį pažinimą ir lietuviškojo identiteto įtvirtinimą, bet vėlesni įvykiai parodė, kad šio krašto žmonės per ištisus dešimtmečius saugodami lietuvybę buvo gal net sąmoningesni už kitų Lietuvos vietų gyventojus. Taigi kraštui, kuriam teko itin sunki istorinė dalia, ir buvo skirtos pirmosios kompleksinės ekspedicijos, o jų dėka buvo parengta ištisa leidinių serija. Norbertas Vėlius buvo vienas iš tų ekspedicijų organizatorių, kartais ir vadovų. Kitais vadovais pamečiui yra buvę A. Vidugiris, V. Milius ir kiti. Buvo keičiamasi pagal pasirinktas vietas.

Tose ekspedicijose dalyvavo, straipsnius lokalinėms monografijoms ir kitiems spaudiniams rengė daug ir kitų pagarsėjusių krašto tyrėjų: geografas Česlovas Kudaba, gamtininkas Rimvydas Kunskas, etnologas Antanas Stravinskas, kurie kaip ir V. Milius, A. Tyla ir A. Vidugiris jau nepriklausomybės metais už šią veiklą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija. Šia premija apdovanoti ir kraštotyros klubo Ramuva vadovai Jonas Trinkūnas ir Venantas Mačiekus. O štai Juozo Šliavo nespėta pagerbti – žymusis kraštotyrininkas tragiškai žuvo 1979 metais.

Subrendo Norberto
pasėtoji sėkla

Dar vienas bendros veiklos baras, kuriame A. Tylai su N. Vėliumi teko versti bendrą vagą, buvo Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių katedrų kūrimas jau po Nepriklausomybės paskelbimo ir šio universiteto atkūrimo. Rektorius Algirdas Avižienis pakvietė iš Vilniaus etnologą N. Vėlių, kalbininką Aleksą Vanagą, literatūrologą Vytautą Kubilių ir istoriką A. Tylą imtis kurti jiems artimo profilio katedras ir organizuoti doktorantūrą. Štai tada Norbertas ir buvo vienas iš tų, kurie pradėjo intensyvų etnologijos darbą Vytauto Didžiojo universitete: skubėdavo skaityti paskaitas, kurioms negailėdavo jam būdingo entuziazmo. Kartu su Lietuvių kalbos ir tautosakos institutu ir VDU organizavo etnologijos doktorantūrą. Tas darbas Norbertui sekėsi, jis sėkmingai profesoriavo, buvo VDU Senato narys, darbavosi savo pamėgtojo mokslo ir studentų labui.

Beje, kaip tik N. Vėliaus mokiniai ir skaitė pranešimus savo profesoriaus atminimui skirtuose Skaitymuose Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusioje konferencijoje, tad labai tikslus A. Tylos pastebėjimas: Norberto pasėtoji ir brandintoji sėkla subrendo mokslinėje dirvoje.

Ir vis dėlto A. Tyla pripažįsta, kad apie Norbertą kalbėti nėra labai paprasta, nes tai labai plataus mąstymo ir akylo žvilgsnio asmenybė, nepaprastai susitelkusi į tai, ką jis laikė savo gyvenimo svarbiausiu tikslu. N. Vėliaus pradėtieji rengti Baltų religijos ir mitologijos šaltinių tomai yra geriausias mokslininko vaisingo gyvenimo įrodymas. Į tą didžiulį darbą buvo įtraukti ir jauni mokslininkai, kitą kartą Vėliaus įprašyti ir už skvernų tempiami, kad parengtų vieną ar kitą publikaciją numatytam leidiniui.

Piliakalniai pažadino
jų dvasią

Norberto Vėliaus gyvenimo kelias A. Tylai daug kuo panašus į daktaro Jono Basanavičiaus kelią. Neatsitiktinai J. Basanavičiui prigijo tautos patriarcho vardas – visą savo gyvenimą jis susiejo su Lietuva ir lietuvių tauta. Anot vaizdingo profesoriaus pasakymo, padavęs lietuvių tautai ranką, Basanavičius visą laiką dirbo jos labui. Turėjo savo požiūrį į lietuvių tautos etnogenezę, sukūrė savitą lietuvių tautos kilmės teoriją ir visą gyvenimą buvo prigludęs prie jos. Savo autobiografijoje rašė, kad jam smalsumą ir susidomėjimą praeitimi sužadino Pajevonių piliakalnis, kuris kaip užversta knyga – nebyliai kalba apie praeitį; tik kaip dabar tą knygą išskaityti? Parudaminio, Pajevonio piliakalniai ir pažadino Basanavičiaus vaizduotę, pastūmėjo domėtis Lietuvos tautos praeitimi, istorija, etnologija, kultūra.