0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (3)
Pavyko rasti šaltinių, kur tie dalykai buvo publikuoti. Dažniausiai prie aprašomų orchidėjų yra parašyta: atrasta Varševičiaus. Toliau geras paragrafas vokiškai pedantiškai aprašyta, kaip ta orchidėja atrodo, kokiai rūšiai priskirtina ir t. t.
Maždaug tuo metu, kai Varševičius Leipcige su prof. Reichenbachu aprašinėjo orchidėjas, mėginama jį įkalbėti dirbti Krokuvos botanikos sode. Šio botanikos sodo direktorius prof. Ignacas Rapolas Červiakovskis (Ignacy Rafał Czerwiakowski) stengiasi, kad Krokuvos Jogailaičių universitetas pasikviestų J. Varševičių, nes Krokuvos botanikos sodui toks darbuotojas būtų buvęs tikras radinys. Bet Varševičius ir šio, atrodytų, tokio viliojančio pasiūlymo atsisako.
Džiunglių trauka Jį traukia džiunglės, ir nieko čia nepakeisi?
Vos pasitaisė sveikata, nė metų neištvėręs Europoje, Varševičius jau dairosi, kaip vykti į naują kelionę. Jau buvo atpratęs nuo sėslaus gyvenimo būdo. Jam vienam vaikščioti po Pietų Amerikos džiungles buvo daug įdomiau negu sėdėti Berlyne ar Leipcige ir sisteminti rastuosius augalus. Kelionėse jis pats sau ponas, nors džiunglėse ar Andų kalnuose ištisą mėnesį nė vieno kito žmogaus gali nesutikti. Tiesa, kartais jis keliaudavo su palydovu.
Varševičius – tipiškas keliautojas, mokslininkas vienišius?
Panašūs buvo ir kiti orchidėjų rinkėjai. Dažniausiai tai būdavo žmonės be šeimos, nesibaiminę rizikos. Kelionių aistra jiems buvo stipresnė už sėslumo jausmą. Tokie žmonės turėjo sugebėti bendrauti su čiabuviais, būti gabūs kalboms. Gyvenimas kupinas daugybės pavojų.
Gavęs Londono karališkosios sodininkystės draugijos (Horticultural Society of London) pasiūlymą vėl vykti į Pietų Ameriką (mat draugijai reikėjo augalų rinkėjo ar parūpintojo), Varševičius anglų pasiūlymui vis dėlto atsispyrė. Gal todėl, kad būtų reikėję pasirašyti sutartį ir įsipareigojimą augalus siųsti tik šiai draugijai, o jis norėjo būti laisvas, pats rinktis kelionės maršrutus.
Draugija susirado jos sąlygas priėmusį vokietį Karlą Teodorą Hartvegą (Karl Theodor Hartweg, 1812–1871), beje, gimusį tais pačiais metais kaip ir Varševičius. Augalus Hartvegas privalėjo siųsti Karališkajai draugijai, ypač nežinomus augalus. Tiesa, jam buvo leista augalų dublikatus ir pačiam pardavinėti.
Londono karališkosios sodininkystės draugijos pasiūlymui mūsų kraštietis atsispyrė, gal tai nulėmė dar labiau viliojantys gundymai?
Varševičius atsisakė vykti draugijos lėšomis, nes tai būtų varžę jo laisvę. Jam būtų nurodytas maršrutas ir ką rinkti. O Varševičius pasižymėjo gera uosle ir tiesiog jautė, kur „slepiasi“ geriausios ir rečiausios orchidėjos. Šį savo talentą ir siekė realizuoti.
Džiunglėse pats sau ponas
1851 m. J. Varševičius išsirengia į antrąją savarankišką savo kelionę po Pietų Ameriką. Šį kartą niekieno nevaržomas – pats sau ponas. Atvyksta į Kartaginos uostą Kolumbijoje. Keliauja po Šiaurės Kolumbiją, nuvyksta į rytus, keliauja po Venesuelą ir Britų Gvianą, ir pasukęs į pietus įžengia į Brazilijos Amazonės džiungles. Ten keliauja vis į pietus, kol pasiekia Rio Negro upę.
Nereiktų manyti, kad keliavimas per džiungles – tai vien egzotika ir turistiniai malonumai. Anaiptol. Mūsų laikų keliautojas entomologas prof. habil. dr. Rimantas Puplesis, Amazonės džiunglėse maždaug tais pačiais takais ėjęs kaip ir Varševičius savo antrojoje kelionėje, štai ką sako apie džiungles:
„Karšta ir tvanku – kasdien +35 - +37 oC. Džiunglės – pirties garinė. Viskas drėgna ir pūva. Aplink – spygliuoti medžių ar lianų kamienai, aštriabriauniai nuodingųjų augalų lapai ir tas šleikščiai salstelėjęs puvėsio kvapas <…> Baiminamės, kad tik vėl mūsų kūne neįsiveistų parazituojančios musių lervos dermatobijos (taip jau buvo atsitikę Belize, Centrinėje Amerikoje).“
„Tačiau pirmiausia tenka susidurti su nesuskaičiuojama gausybe erkių, kurios įsiveisia po oda, sukeldamos nepakeliamą niežulį ir šimtus kraujuojančių pūlinių visose kūno vietose, poros centimetrų ilgio musių lervomis, kurios graužia jus gyvus, įvairiomis ligomis (maliarija, geltonuoju drugiu, visceraline ar odos leišmanioze ir t. t.). Čia gausu vorų paukštėdų, skorpionų, akiplėšų beždžionių. Net tas padarėlis, kuris jums pasirodys labai simpatiškas – grakšti, spalvinga medlaipė varlytė, užšokusi ant jūsų peties, – gali sukelti staigią ir neišvengiamą mirtį, jeigu šitą malonų padarėlį paimsite į rankas, o jūsų delne bus odos įbrėžimų. Pietų Amerikos medlaipių varlių odos išskyros – vieni stipriausių šiuo metu žinomų nuodų, kuriais sumaniai naudojasi vietiniai indėnai.“ (Mokslas ir gyvenimas, 2005 m. Nr. 10, p. 24–25)
Tai žiupsnis įspūdžių iš mūsų laikų Lietuvos mokslininko kelionių po džiungles. Galima įsivaizduoti, kad prieš 150 metų Varševičiui buvo tikrai ne lengviau.
Toliau mūsų orchidėjų medžiotojas keliauja į pietus ir patenka į Rio Negro upės regioną, paskui ir į Maranon upės regioną. Pasiekia Amazonės upę. Pasuka į vakarus, neišsigąsta Andų kalnų. Arčiau Andų priekalnių – aibė snaudžiančių ar retsykiais išsiveržiančių vulkanų. Kaip patyręs alpinistas kopia per kalnų perėjas, išvysta įspūdingiausią 6384 m aukščio Čimborazo (Chimborazo) ugnikalnį. Šis milžinas jau tris kartus buvo nušlavęs nuo žemės paviršiaus kalnų indėnų miestą Latakungą. Čimborazas Varševičių taip traukia, kad nepaisydamas sunkumų jis užkopia kone į šio ugnikalnio viršūnę. Būtent šio ugnikalnio papėdėje jis aptinka vieną reikšmingiausių savo radinių – bene originaliausią orchidėją, kuri buvo pavadinta jo vardu. Beje, kaip ir daugelis kitų mūsų kraštiečio atrastųjų orchidėjų.
Laimės kūdikis
Nuo Andų kalnyno Varševičius leidžiasi žemyn į Ekvadoro pajūrį, kur jau yra buvojęs savo pirmosios kelionės metu, pasiekia Gvajakvil (Guayaquil) uostą. Prie uosto Varševičių užpuola ir apvagia plėšikai. Atėmė pinigus, darbo įrankius, daiktus ir visą turėtą augalų kolekciją. Ačiū Dievui, kad patį paliko gyvą.
Gyvas liko per 1831 m. sukilimą, perkopė Andus, nepasiklydo Amazonės džiunglėse, laimingai išsigelbėjo nuskendus laivui Magdalenos upėje. Nežuvo ir plėšikams užpuolus. Laimės kūdikis.
Įtariu, kad kartais orchidėjų medžiotojus „medžiodavo“ jų konkurentai, norėdami pagrobti jų kolekcijas. Jas sukaupti reikėjo didžiulių fizinių ir dvasinių pastangų, tos kolekcijos kainavo Europoje didžiulius pinigus, tad visai galimas dalykas, kad kai kuriuos rinkėjus užpuldavo konkurentų pasamdyti plėšikai. Paprasti plėšikai paimtų pinigus, bet iš Varševičiaus buvo pagrobti jo instrumentai.
Tačiau tai tik Jūsų spėjimas, kad Varševičius galėjo būti tyčia užpultas, kaip nepageidautinas konkurentas?
Taip, nėra jokių įrodymų, ir tikrai Varševičius gali būti pavadintas laimės kūdikiu, kad jis buvo apiplėštas tik kartą, nes čekų kilmės keliautojas ir orchidėjų rinkėjas Benediktas Roezlas (Benedict Roezl, 1824–1885) buvo užpultas ir apiplėštas net 17 kartų. Tiesa, po Pietų Amerikos džiungles ir Andų kalnus jis braidžiojo ištisus 40 metų, taigi puspenkto karto ilgiau už Varševičių.
Išeitų, kad Benediktui Roezlui natūralus būvis – būti užpultam ir apiplėštam?
Kuboje jam dar labiau nepasisekė, nes ten neteko rankos. Buvo ištobulinęs mašiną, kurią naudojo išgauti iš vietinių augalų medžiagų, reikalingų siūlų ir audinių gamybai. Mašina jam smarkiai sužalojo ranką, todėl vietoje jos Benediktas Roezlas įsitaisė metalinį kablį. Atrodė kaip labai įspūdingas piratas.
Kartą plėšikai norėjo užmušti B. Roezlą, bet užuot radę pinigų ar kitų gėrybių aptiko tik maišą su gėlėmis. Plėšikai pagalvojo, kad tai vargšas pamišėlis, su kuriuo neverta teptis rankų.
Jūsų paties vaikystė ir jaunystė praėjo Kolumbijoje. Ar tikrai Pietų Amerikoje tokie pavojingi tie vietiniai žmonės?
Žmonės kartais būna pavojingi, bet gamta gal dar pavojingesnė. Ji buvo nuolat pavojinga. Žymiai daugiau augalų rinkėjų žūdavo paslydę nuo uolų, paskęsdavo keldamiesi per upes ar keliaudami per nepažįstamas ir pavojingas vietoves. Jų darbas buvo labai rizikingas, tad reikia džiaugtis, kad Varševičius liko gyvas per visus jam tekusius likimo išbandymus. Pats Varševičius vos nežuvo plaukdamas garlaiviu Kolumbijoje. Magdalenos upė, ypač potvynio metu, labai pavojinga. Garlaiviu leisdamasis mūsų keliautojas vos nepaskendo, kai laivas apsivertė atsitrenkęs į didžiulio medžio kamieną. Varševičius vos išsigelbėjo, bet prarado pusę savo botanikos rinkinių.
Vietiniai žmonės gali būti pavojingi, ir plėšikų atsiras visur. Svetimšaliams, kaip Varševičiui, reikia greitai prisitaikyti prie čiabuvių papročių, kitaip visai netyčia galima nusižengti ir pažeisti gyvenimo taisykles. Mūsų Varševičius šį egzaminą išlaikė puikiai, nes jo gyvybė buvo patikėta šimtams vietinių žmonių visoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje.
Bus daugiau
