Ar dar įmanoma esminė aukštojo mokslo reforma?

Olga Suprun,
Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentė,
piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ narė

Skambiai deklaruota aukštojo mokslo reforma (toliau – AM reforma), pasirodo, tėra būdas Lietuvos aukštosiose mokyklose jau praktikuojamą mokestį už vakarines ir neakivaizdines studijas įteisinti ir dieninėse studijose. Tai rodo AM reformai pasitelkiamos priemonės – konstatuotas faktas, kad aukštosioms mokykloms trūksta finansavimo ir siūlomas primityviausias sprendimas – tegul studentai už studijas susimoka patys. Finansavimo trūkumą sukėlusi priežastis – išpūsta, nesubalansuota ir neefektyviai veikianti povidurinio švietimo sektoriaus sistema – nutylima.

Išpūsta povidurinio švietimo sektoriaus sistema

Ką reiškia „išpūsta, nesubalansuota ir neefektyviai veikianti povidurinio švietimo sektoriaus sistema“? Visų pirma tai, kad studentų ir aukštųjų mokyklų skaičiumi Lietuva lenkia pažangiausias Vakarų pasaulio šalis – pažangiosiose Vakarų šalyse 1 mln. gyventojų tenka vidutiniškai vienas valstybinis universitetas, Lietuvoje 3 mln. gyventojų tenka 22 universitetai, iš kurių 15 yra valstybiniai. Studentų skaičius neproporcingai paskirstytas tarp profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų: pagal Statistikos departamento duomenis, 2006 m. Lietuvos universitetuose mokėsi 143 tūkst., kolegijose – 56,3 tūkst., profesinėse mokyklose – 45,4 tūkst. jaunuolių, o pagal 2007–2008 m. duomenis, universitetuose mokėsi jau 144,3 tūkst., kolegijose – 60,1 tūkst. jaunuolių. Pažangiosiose Vakarų šalyse studentų paskirstymas povidurinio švietimo sektoriaus pakopose yra kardinaliai priešingas: profesinėse mokyklose studijuoja daugiausia jaunuolių, o universitetuose – mažiausia. Taigi Lietuvos švietimo sistema primena apverstą piramidę, kurią reiktų pataisyti.

Nėra užtikrinti ir kreditų įskaitymai pereinant iš vieno švietimo sistemos sektoriaus į kitą, todėl abiturientai, taupydami laiką, visų pirma stoja į universitetus; į aukštąsias mokyklas pernelyg dažnai stojama ne dėl žinių, o dėl diplomų; į universitetus priimami studentai, kurie pagal savo sugebėjimus neatitinka universiteto lygio; stagnacinis aukštųjų mokyklų valdymas; neretai apgailėtina studijų kokybė; šalies poreikių neatitinkančios studijų programos ir pan. – visa tai devalvuoja studijų kokybę, diplomo vertę ir smukdo Lietuvos universitetų reitingus pasaulyje.

Universitetai – prekybos diplomais centrai

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų vadovybė, tikėdamasi studentų skaičiui proporcingo valstybės finansavimo, sankcionavo studijų programų plėtrą ir ėmė nevaržomai plėsti priimamų studentų skaičių, todėl Lietuva tapo visuotinio, dažnai nekokybiško mokslo šalimi, o universitetai virto visuotines nekokybiškas studijas laiduojančiais centrais, kai studijos traktuojamos kaip universiteto teikiama paslauga. Valstybinio finansavimo didinimo tempas gerokai atsiliko nuo studentų skaičius augimo tempų, todėl dabar bandoma eiti lengviausiu, bet ne perspektyviausiu keliu – Lietuvos aukštųjų mokyklų finansavimo problemas išspręsti verčiant studentus savo lėšomis padengti studijų kaštus. Tačiau tai tik sudarytų prielaidas Lietuvos universitetams sėkmingai vykdyti prekybą diplomais ir už mokestį teikti visuotinių nekokybiškų studijų paslaugas, kai tuo tarpu reikalinga esminė AM reforma.

KT nutarimas prieštarauja LR Konstitucijai?

Buvo nemažai ginčytasi, kokia turėtų būti AM reforma, kokie turėtų būti universitetų valdymo bei finansavimo modeliai, tačiau visus ginčus nustelbė LR Konstitucinio Teismo (toliau – KT) nutarimas, kuris yra galutinis, neginčijamas ir jį reikia tuojau pat vykdyti. Teigiama, kad KT nutarimu buvo siekiama paprasčiausiai išspręsti Lietuvos aukštųjų mokyklų finansavimo trūkumo bėdas, leidžiant joms priimti studentų, pasiryžusių savo lėšomis sumokėti visą studijų kainą. Tačiau įsigilinus į KT nutarimą aiškėja nemalonios detalės, iš kurių viena yra ta, kad KT teisėjai sugebėjo taip išaiškinti LR Konstituciją, kad jos aiškinimas ėmė prieštarauti pačiai Konstitucijai.

LR Konstitucija skelbia, kad gerai besimokantiems studentams laiduojamas nemokamas mokslas, o pagal KT nutarimą nuo šiol valstybės finansavimą gaus tik tie studentai, kurie atitiks abu šiuos kriterijus: paklius į studijų vietas pagal valstybinį užsakymą bei atitiks „gerai besimokančio“ studento sąvoką, kuri turi būti apibrėžta įstatymu. Vadinasi, studentas, įstojęs į mokamą studijų vietą, netgi labai gerai besimokydamas bus priverstas padengti studijų kaštus savo lėšomis, o tai prieštaraus LR Konstitucijai, pagal kurią gerai besimokantiems laiduojamas nemokamas mokslas.

Nemenką galvosūkį KT teisėjai uždavė ir nurodę įstatymu apibrėžti „gerai besimokančio“ studento sąvoką. O juk šis apibrėžimas be galo svarbus, nes nulems daugelio studentų likimą – tik šiems išrinktiesiems iš visų studijuojančių pagal valstybės užsakymą tarpo bus skirtas valstybinis finansavimas! Mokslo ir studijų ekspertai, nenuilstamai siūlę esminės reformos modelį, ir šįkart netylėjo ir pasiūlė valdžios institucijų tarnautojams išspręsti šį galvosūkį paprastai – „gerai besimokančiais“ laikyti tuos studentus, kurie sugebės pabaigti valstybės akredituotas studijų programas, turint omenyje, kad reiktų optimizuoti valstybinių universitetų tinklą, mažinti studentų skaičių universitetuose ir kelti studijų kokybę. Juk tokiu būdu, konkuruodami dėl valstybinio finansavimo, į universitetus stotų geriausiai besimokantys abiturientai, kurie vystytų mokslo plėtrą. Tačiau mūsų valstybės tarnautojams toks sprendimas kažkodėl netinka. Ilgai laužę galvas, galiausiai jie siūlo „gerai besimokančio“ studento sąvoką leisti apibrėžti pačioms valstybinėms aukštosioms mokykloms. Taigi dabar aukštosios mokyklos galės manipuliuoti ir subjektyvaus vertinimo negalinčia išvengti „gerai besimokančio“ studento sąvoka, siekdamos padidinti arba sumažinti studijuojančių savo lėšomis studentų skaičių.

Esminė AM reforma atsidūrė aklavietėje

LR Konstitucinio Teismo teisėjai, savo nutarimu įstūmę esminę AM reformą į aklavietę, ir sudarė prielaidas AM reformai pagal KT nutarimo užsakovų užgaidas. Dabar, pagal KT nutarimą, Lietuvos valstybinės aukštosios mokyklos galės pačios nustatyti studentų skaičių ir nederindamos su Švietimo ir mokslo ministerija nustatyti studijų kainas, kurios gali būti skirtingos tiek kiekvienoje aukštojoje mokykloje, tiek ir pačios aukštosios mokyklos studentams. Iš esmės valstybinės aukštosios mokyklos yra plėšikiškai išplėšiamos iš valstybės įtakos – valstybei paliekama nebe funkcija reguliuoti valstybines aukštąsias mokyklas, o funkcija tenkinti valstybinių aukštųjų mokyklų finansines užgaidas – kiek valstybinės aukštosios mokyklos užsiprašys, tiek valstybė turės pakloti pinigų, pasiskaičiavusi, kokį specialistų kiekį ji būtų pajėgi įpirkti. Galima mąstyti ir taip – kam valstybei vargintis finansuojant specialistų rengimą, jeigu studentai gali patys susimokėti už studijas (bankai to tik ir laukia!), o pabaigę mokslus, norėdami nemirti iš bado, vis tiek ieškos darbo. Tik kažin, ar Lietuvoje...

Dabar aukštosios mokyklos galės nevaržomai manipuliuoti studentų skaičiumi ir studijų įmokų dydžiais ir taip tik didinti aukštojo mokslo devalvaciją, kai iš tikrųjų aukštosios mokyklos turėtų priimti tik pažangiausius abiturientus ir pritraukti finansavimą vystydamos mokslą, didindamos mokslinių tyrimų apimtis ir kokybę, generuodamos pažangiausias idėjas ir t. t. Pavyzdžiui, net privačiame Harvardo universitete studentų įmokos tesudaro apie 17 proc. viso universiteto finansavimo! Finansavimas gaunamas per vykdomus mokslinius tyrimus ir teikiamas mokslines paslaugas, o ne surenkamas iš studentų. Tik tokia aukštojo mokslo reformos kryptis išties skatintų mokslo ir studijų kokybę. O dabar Lietuvos valstybiniai universitetai galės priimti visą studijų kainą mokančių studentų ir sėkmingai vykdyti prekybą diplomais.

Iš esmės šiuo nutarimu KT galutinai įteisino „privačiai valstybinį“ Lietuvos aukštųjų mokyklų hibridą, kai šalia studijuos valstybės finansuojami studentai ir studentai, kurie mokės už studijas savo lėšomis. Pažangiosiose Vakarų šalyse viskas kitaip – ten studijuojantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose užtikrinamas vienodas studijų prieinamumas, pasireiškiantis tuo, kad visi studentai, įstoję į valstybines aukštąsias mokyklas, gauna valstybės finansavimą ir už studijas savo lėšomis nemoka arba visi moka vienodą studijų įmoką, garantuojančią vienodą studijų prieinamumą pagal sugebėjimus. O norintiems studijuoti savo lėšomis egzistuoja privatus aukštųjų mokyklų sektorius.

Studijų prieinamumui užtikrinti – skolos bankui kilpa ant kaklo

Studijų apmokestinimo Lietuvoje entuziastai vadovaujasi klaidinga prielaida, kad mokesčio už studijas įvedimas skatintų studijų kokybę, ir negali paneigti argumento, jog mokesčio įvedimas paprasčiausiai įteisins prekybą diplomais ir vers būsimus studentus pasiskaičiuoti, kurios mokyklos diplomą jie pajėgs įpirkti – juk taip studijų prieinamumas taps priklausomas ne tik nuo asmens sugebėjimų, bet ir nuo piniginės storio, o tai pažeistų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, kad studijos turi būti vienodai prieinamos kiekvienam pagal sugebėjimus. Teigiama, jog studijų prieinamumui užtikrinti bus sukurta efektyvi bankų paskolų sistema, tačiau juk ne visi išdrįs ant kaklo užsinerti skolos bankui kilpą – tokie asmenys bus priversti dirbti, o tai kenks studijoms ir taip pat ribos studijų prieinamumą.

Konkurencija ar genocidas?

Galiausiai reikia nepamiršti, kad Lietuvos universitetai, manipuliuodami studijų kainomis ir studentų skaičiumi, konkuruos ne tik tarpusavyje, bet su visais Europos Sąjungos ir net viso pasaulio universitetais. Mokesčio už studijas įvedimas skatins jaunimą studijoms rinktis užsienio aukštąsias mokyklas, kurios ne tik pagal pasaulinius reitingus gerokai lenkia mūsų šalies aukštąsias mokyklas, bet ir siūlo kokybiškas nemokamas studijas. Neretai išvykus studijuoti į užsienį ten pasiliekama ir gyventi. Būtent todėl mokesčio už mokslą įvedimas prieš tai nereformavus išpūstos ir nesubalansuotos povidurinio švietimo sistemos pagrįstai įvardinamas kaip tautos intelektualinio potencialo naikinimas ir tautos genocidas.

Kam naudingas politinės valios trūkumas?

Dažnai pradėjus kalbėti apie esminę reformą pasigirsta valdančiųjų dejavimas – „trūksta politinės valios“. Tačiau politikas be valios – tarsi chirurgas be skalpelio. Iš tikrųjų tai situacija kiek kitokia – valia yra, bet yra tik ten, kur yra privatus, o ne valstybės interesas, kur yra siaurų grupuočių, o ne tautos ir visuomenės interesas.

Belieka pridurti, jog šiuo metu Seime yra svarstomas ir įstatymas dėl valstybinių aukštųjų mokyklų nekilnojamojo turto perdavimo aukštosioms mokykloms. Tačiau kas garantuos, kad turto perdavimas aukštųjų mokyklų elitui, prieš tai nepakeitus aukštųjų mokyklų valdymo modelio, kai valdymas būtų patikėtas iš sąžiningų ir atsakingų visuomenės veikėjų sudarytoms taryboms, nesudarys sąlygų aukštųjų mokyklų turto grobstymui?! Galima tik stebėtis, kodėl Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų vadovai neapdairiai rizikuoja užsitraukti valstybės turto grobstytojų šešėlį? O gal apsimoka būti verslo plano „UAB Aukštasis mokslas“ dalyviais? Juk garbė tapo nebereikalinga senų laikų liekana...

Ar dar įmanoma esminė aukštojo mokslo reforma?

O į klausimą „Ar dar įmanoma esminė aukštojo mokslo reforma?“ galima atsakyti tik atsakius į vieną iš šių dviejų klausimų: „Ar valdantieji galų gale maloniai nustebins tautą, pademonstruodami ilgalaikius tautos interesus ginančią politinę valią ir sukurs sąlygas panaikinti LR Konstitucinio Teismo nutarimus, laisvamaniškai interpretuojančius valstybinių Lietuvos aukštųjų mokyklų autonomijos sąvoką, – ne kaip užtikrinančią akademinę laisvę, o kaip ūkinę ir finansinę nepriklausomybę nuo valstybės?!“ arba „Ar ras jėgų studentai ir visuomenė pabusti iš snaudulio ir pasipriešinti valdančiųjų savivalei?“

Juk ne veltui Lietuvos himne yra žodžiai:

Tegul Tavo vaikai eina

Vien takais dorybės,

Tegul dirba Tavo naudai

Ir žmonių gėrybei.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje studentai diskutuoja apie aukštojo mokslo reformą