Į Martyno Mažvydo giesmių viršukalnę (2)

Pradžia Nr. 16

Toliau kalbamės su dainininku Danieliumi Sadausku, kopinėjame dainuojamosios poezijos medų. ‘Mokslo Lietuvos’ pašnekovą galėtume pavadinti tikruoju šios poezijos bitininku.

Nežinau kodėl, gal dėl ypatingos muzikos kritikų tolerancijos, per savo muzikinę karjerą kritikos neišgirdau. Taip pat ir dėl Mažvydo giesmių. Žinoma, pats abejojau savo darbu, bet, kiek žinau, šias giesmes daug kas įtraukia į savo paskaitas studentams ir moksleiviams. Palankiai atsiliepė Jonas Bruveris, Jūratė Vyliūtė, Jūratė Baltramiejūnaitė, Rimantas Astrauskas, daugelis kitų atlikėjų ir kompozitorių. Buvo keista, kad patys muzikai labai mažai žino apie M. Mažvydo epochos muziką. Man pačiam teko domėtis tos epochos muzikine kultūra, kreipdavausi į kompozitorius dėl vieno ar kito dalyko, bet jie dažniausiai nė nežinodavo, kad yra išlikusių Mažvydo giesmių natų. Jiems tai būdavo didelė naujiena. Žinoma, abejonių ir liks. Netgi Mažvydas Katekizmą baigia žodžiais: ‘A šitą mana darbą ijr prakaita už gier preimtumbet, prašau/... Tadrin, jei rassy kaky paklidimą, pataisik be visakia užvidejima’.

Vadinasi, kultūros istorijos išmanymas yra menkas, apie tai reikėtų gerai pagalvoti už humanitarines studijas aukštosiose mokyklose atsakingiems asmenims. Kaip gali būti, kad rengdamos mūsų dainininkus, muzikus ir aktorius, aukštosios mokyklos nesuteikia studentams kultūros istorijos pagrindų?

Negalima sakyti, kad nesuteikia. Studentus profiliuoja. Mano kartos studentas turėjo gerai žinoti socialdemokratų, TSKP ir LKP suvažiavimų datas ir programas. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, kur jaunystėje mokiausi, už durų mokytojai slapta klausydavosi, ar negrojamas džiazas. Ir bausdavo. Leningrado konservatorijoje virš koncertinės scenos buvo šūkis: ‘Cećīäķ˙ ņū čćšąåųü äęąē, ą ēąāņšą šīäčķó ļšīäąų’( ‘siandien tu groji džiazą, o rytoj parduosi tėvynę’). Tarybinė ideologija nepripažino Čiurlionio, impresionistų ir t. t. Tad apie kokius kultūros istorijos pagrindus galima kalbėti. Mano karta dabar profesoriauja, o jų absolventai irgi jau dėstytojai. Toks paveldas. Nesunku atsiminti, kaip buvo žvairuojama į Bernardą Vasiliauską, kai jis vienas pirmųjų pradėjo groti vargonais. Nors vargonai išrasti III a. pr. Kristų Aleksandrijoje, jais vėliau būdavo grojama per gladiatorių kautynes ir mėtant krikščionis liūtams, užtat kelis šimtmečius patys krikščionys vargonus laikė pagonišku, nešvariu instrumentu, nes jais grodavo kankinant tikėjimo brolius. O tarybiniais laikais jų netoleravo kaip pagrindinio bažnytinio instrumento. Tokios tad tokelės ir istorinės metamorfozės.

Galima suprasti, kad religinė kultūra buvo svetima santvarkoje, iš kurios visi atėjome. Bet keista, kad lietuvių kultūros šaknims ligi šiol skiriama tiek mažai dėmesio. Tai kiekvieno inteligento, jau nekalbu apie meno žmones, atsakomybės reikalas.

Reikėtų didelį darbą pradėti nuo mokyklų, nuo švietimo sistemos. Jeigu į aukštąsias mokyklas įstoja studentai, nežinantys, kur rašyti nosinę ir kablelį, apie kokį jų pasirengimą galime kalbėti. Pirmiausia šeimoje ir mokykloje reikėtų išmokyti dorovės, paskui - išminties, nes be pirmo nebūna antro.

Vėlgi galėtume įžeisti ne vieną mūsų mokslo instituciją ir juo labiau tikrai pasiaukojančius kultūros tyrinėtojus ir kūrėjus. Žmonės dirba tyliai, sunkiai, už mažą atlygį. Tokių pažįstu daug. Bet valstybėje trūksta politinės valios jiems padėti. Tiksliau ne tik jiems, bet ir mums, visai Lietuvai, kuri yra lyg ąžuolas su nukapotom, sužalotom ir vėl atželiančiom šaknim. Manau, šiuo klausimu nemažai pasitarnaus Europos Tarybos programos Europos paveldo dienos. Tik gaila, kad jose irgi mažai jaunimo. O jie Lietuvą galėtų pamatyti kaip nuostabų, bet išdraskytą Sapiegų ansamblį, kur želia svetimi medžiai, pakeisti takai, pristatyti pasibjaurėtini pastatai, ir, lyg simboliška, dabar išpjauti ir pavogti autentiški laiptai, vedantys į antrąjį rūmų aukštą...

Į užžėlusį Lietuvos kultūros tvenkinį akmenuką numes Lietuvos vardo 1000-mečio minėjimo programa. Gal suraibuliuos jo bangelės. Ir vėl, kodėl raibuliuos tik 1000-mečio kultūrinis tvenkinys? Negi Lietuvai 1000 metų? Jeigu Lietuva paminėta tada, tai dar nereiškia, kad jos nebuvo anksčiau. Paminėjimo tikslas taurus, bet gali duoti ir atvirkštinių rezultatų, bent jau pačiai visuomenei, jos savigarbai, jei tokia yra.

Mažvydo giesmės - ne vienadienio minties malonumo kūriniaiAtkurdamas Mažvydo giesmes, norėjote atkurti ir tos epochos dvasingumą, siekėte, kad Jūsų klausytojai pajustų ir dvasinius, dorovinius reikalavimus, kurie skleidžiasi iš tų giesmių. Tie reikalavimai telpa į Dešimt Dievo įsakymų. Ar nesibaiminate, kad šis aukštų vertybių siekimas mūsų visuomenėje gali būti suprastas kaip labai nešiuolaikiškas ir dabarties gyvenime visiškai nenaudingas dalykas? Kai politikai taikosi prie auditorijos, o ne prie aukštų moralės reikalavimų, kai populizmas tampa gyvenimo norma, apie kokias dvasines vertybes galima kalbėti? Kas darytina, kad aukšti idealai būtų madingi, šiuolaikiški, kaip kad buvo romantizmo laikais? Adomas Mickevičius ir jo aplinkos Vilniaus studentai svajojo ne apie didelius turtus, bet apie tai, kaip tėvynei grąžinti laisvę, kaip nusimesti tironijos jungą.

Yra daug nelengvų klausimų. Jei būtų lengvi, seniai būtų išspręsti. Aš nebijau būti ‘balta varna’, bet jeigu publika nori, visada padainuoju ir populiarų kūrinį, nes savo repertuare jų turiu pakankamai. Jei publiką užvaldo emocijos, aš mielai atlieku tokį kūrinį. Gera žmonėms suteikti estetinį malonumą. Svarbu neprieiti iki ribos, kai viskas yra pramoga, kuri veda prie tokių akcijų, kaip ‘surink tūkstantį alaus kamštelių’, o nepasakoma, kiek kainuos inksto persodinimas. Koliziejuje dėl pramogos buvo nužudyta apie 900 tūkst. žmonių. O Mažvydo giesmės - tai ne minties malonumo, bet švietėjiškos veiklos kūriniai. Vienas iš Dievo įsakymų liepia gerbti tėvą ir motiną. Dabar tai nemadinga, taip pat kaip ir tėvynės meilė. Tačiau galima rasti auditoriją, kurią pavyks pažadinti, kaip kad mane pažadino M. Mažvydo 1947 m. išspausdintas Katekizmas su giesmių natomis. Kartais ir vienas menininko žodis gali žmogų paskatinti giliau domėtis svarbiausiais dalykais.

Ne vien M. Mažvydo giesmėse, bet ir liaudies dainoje matomi giliausi dorovinio ir moralinio pagrindo klodai. Panagrinėję liaudies dainą Oi, lekia lekia gulbių pulkelis pamatytume, kad ji labai susijusi su Dešimčia Dievo įsakymų. Iš Katekizmo reikalavimo gerbti tėvą ir motiną išauga ir pagarba Tėvynei, nes tėvas yra tėvynės sinonimas. Juk - ‘lekia lekia gulbių pulkelis, tėvynės ginti ragin brolelius’... Visi nujaučia, kad jie žus, net saulutė sesutėms sako: ‘aš jums padėsiu gedėt brolelio, devynis rytus migluže eisiu, o šį dešimtą nė neužtekėsiu’. Štai devyni Dantės pragaro vartai. Nors užtems Lietuvos padangė nuo gedulo, bet tėvynės gynimas lietuviui šventas. O ir Kristus Jeremijo ašaromis verkė prie sugriautų Jeruzalės vartų. J. S. Bachui Jėzus buvo humaniškumo pavyzdys, kuris Chaose kūrė priešingybę - Didžiąją tvarką.

Visa daina atausta pagarbos tėvui, motinai ir tėvynei jausmu - tai Dešimt Dievo įsakymų tautosakoje. Jei suvoki tuos dalykus, visai kitaip imi vertinti pačią dainą. Ne veltui ją harmonizavo M. K. Čiurlionis.

Išties galima tik stebėtis, kiek išminties glūdi liaudies kūryboje, o juk ją kūrė ne universitetus baigę žmonės. Jie poetiniu žodžiu išreiškė savo santykį su artimuoju, su kitais žmonėmis, savo gyvenamąja aplinka, su gimtine ir tėvyne... Visa tai įprasminta poetinėmis metaforomis, kurių talpumas, jose užkoduota tautos patirties gelmė stebino ir tebestebina ne vien lietuvius, bet ir kitų tautų vertintojus - I. Kantą, V. Gėtę, J. G. Herderį.

Vydūnas yra pasakęs: jeigu tauta žūna, ji dar ilgai gyvena savo dainose. Jose glūdi tas tautos dvasinis klodas, kuris lieka gyvas ir po tautos žūties. Štai prūsiškos dainos tebegyvena, nors neliko senosios prūsų tautos. ‘Ak, kur dingot, jūs / Lietuviškos gadynėlės, / Kai dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo...’ - sakė Kristijonas Donelaitis.

Vadinasi, estetinės vertybės gyvena tarsi visai savarankišką gyvenimą, kuris gali būti tvaresnis už pačią valstybę ir tautą. Valstybės ir tautos žūna - dainos išlieka. Bet noriu grįžti prie Mažvydo laikų, to meto lietuviškosios raštijos, kaip tam tikros lietuvių tautos savivokos formos. Tauta, pradėjusi spausdinti savo knygas, atsistoja ant visai kitos kultūrinės pakopos. Vis dėlto Mažvydo laikų lietuviškos giesmės tikriausiai nėra visai savarankiškas poetinis ir muzikinis kūrinys. Galiu įtarti, kad tai to meto vokiečių, o gal net ir prancūzų kompozitorių sukurtos giesmės, kurios buvo perimtos, pritaikytos Mažvydo aplinkos kunigų. Tai kitų tautų muzikinės įtakos lietuvių kultūroje. Bet čia žodis Jums, gerbiamasis Danieliau, nes tas giesmes esate gerai ištyrinėjęs.

Mažvydo giesmyne galima rasti vokiečių, čekų, lenkų ir kitų tautų paveldo pėdsakų. Skaitant literatūrą, gilinantis į tų giesmių genealogiją, visa tai pradeda aiškėti. M. Mažvydo raštuose iš 460 slavizmų apie 140 yra polonizmai (J. Palionio teigimu). 1547 m. Katekizme daugiausia giesmių išversta iš lenkų Jono Sekluciano 1547 m. lenkiško giesmyno, J. Maleckio 1546 m. Katekizmų knygoje naudoti ir lotyniški vertimai, pora giesmių, išverstos iš vokiečių kalbos, galbūt ne Mažvydo, nes jis nemokėjo vokiškai. Katekizmą tyrinėjo daug mokslininkų - J. Safarevičius, A. Bezzenbergeris, Z. Zinkevičius, P. U. Dinis, J. Gerulis, Ch. S. Stangas, G. Ostermejeris, L. Rėza, D. Kaunas, A Jovaiša, I. Lukšaitė ir kiti - visų neišvardysi, yra daug šiuolaikinių gerai žinomų mokslininkų darbų. Mažvydo palikimas pradėtas tyrinėti po 30 metų nuo jo mirties. Bet reikia pastebėti, kad atidžiau ir moksliškiau jo fenomenu pradėta domėtis tik 19 a. pabaigoje. Muzikinis palikimas tyrinėtas, šifruotas nedaug. Darbas sudėtingas ne tik dėl stiliaus - nėra sužymėti taktai, tempai, metras, ritmas. Natos menzūrinės - longa, brevis, semibrevis, minima, semiminima. Esu dėkingas likimui, kad leido prisiliesti prie jų ir branginu a. a. vyskupo Jono Kalvano padovanotą vardinį (Nr. 855) pilniausią Mažvydo darbų rinkinį Katekizmas, išleistą 1993 m., skirtą Mažvydo Katekizmo 450 metų jubiliejui.

Ko gero, Jums tai ir buvo tam tikra atspirtis, stengiantis tas giesmes prikelti antram gyvenimui? O gal ir tas įtakas pradėjote suprasti daug vėliau, kai pradėjote Mažvydo giesmes giedoti?

Jūsų klausimas retorinis. Aišku, kad atvirkščiai nebūna. Daug kartų pasijunti nieko lyg ir nežinąs, lyg ir dirbantis ne savo darbą. Bet kūrybinis atradimų džiaugsmas suteikia vilties ir jėgų. Juolab, kad mirtingasis perskaitei Leonardo da Vinčio užrašų sąsiuvinyje: ‘Saulė nejuda. 1508.09.12’

Svarbu ir turėti sąžinę, ir nenusigiedoti, kaip 1977 m. Pirmosios lietuviškos knygos pratarmėje - ‘Nepaisant jo religinių elementų, šiandien maža mus dominančių, šios knygos didžiulė reikšmė yra ta, kad ji davė lietuviškos spaudos pradžią’. O juk M. Mažvydas Katekizmo pratarmėje rašė: ‘Jei kas šventa giesme nar giedati, mane po akimis savo tur turėti’, o ant Giesmes Chrikszoniškas viršelio - Soli Deo Gloria.

Bus daugiau