MOKSLASplius.lt

Skirta inkstų onkologijos naujovėms

Vilniuje, viešbučio Le Meridien Villon konferencijų centre, balandžio 25 d. vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija Inkstų vėžys: diagnostika ir multidisciplininis gydymas. Rengėjai – Lietuvos chemoterapeutų draugija kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos Urologijos centru. Pranešimus inkstų vėžio gydymo naujovių tema skaitė, patyrimu dalijosi medikai iš Belgijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos universitetinių ligoninių.

Svarbiausios konferencijoje nagrinėtos temos: inkstų vėžio epidemiologija ir patologija, inkstų vėžio chirurgija, biologinė taikinių terapija gydant metastazavusį inkstų vėžį. Konferencija skirta onkologams chemoterapeutams, onkologams radioterapeutams, chirurgams, urologams, radiologams, patologams.

Mokslo Lietuva kalbina konferencijos organizatorius – Lietuvos chemoterapeutų draugijos pirmininką dr. Alvydą ČESĄ ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrologijos ir chirurgijos klinikos Urologijos centro direktorių prof. Feliksą JANKEVIČIŲ.

Dėmesys multidisciplininiam gydymui

Mokslo Lietuva. Kuo ši konferencija aktuali mūsų trijų Baltijos šalių inkstų onkologijos specialistams?

Alvydas Česas. Atskirose konferencijose kalbama ir apie inkstų vėžį, tačiau jose ši problema nėra nagrinėjama nuosekliai nuo pradžios iki pabaigos.

Šių susirgimų nėra taip daug kaip plaučių ir krūties arba storojo žarnyno vėžio, tad ir šiai temai nėra skiriama tiek daug dėmesio. Bendraudami su Estijos ir Latvijos onkologais nutarėme, kad reikia sujungti jėgas, pastangas ir pasidalyti patyrimu – savo ir kitų. Mums atrodė svarbu pasikviesti ypač stiprių šios srities gydymo centrų specialistų, kad jie perskaitytų visiems mums aktualius pranešimus apie inkstų onkologijos naujoves, modernius gydymo metodus.

Į gydymo įstaigas ateina naujų technologijų, kurias konferencijoje pristatinėjo taip pat ir Lietuvos specialistai. Gydymo įstaigas pasiekia ir naujų vaistų. Jų gamintojai nori, kad mes juos tik girtume, bet mes jau pakankamai subrendę, kad taptume akademiški ir labiau vertintume mokslines išvadas, o ne firmų skambius žodžius ir pažadus. Aišku, su vaistų gamintojais ir kūrėjais medikai turi bendrauti, bet labai apibrėžtais tikslais.

ML. Vis dėlto gydytojas – tiek klinicistas, tiek daugiau atsidėjęs mokslui – tikriausiai labai priklausomas nuo vaistų kompanijų?

A. Česas. Reikia siekti, kad tai būtų dalykiškas bendravimas, bet ne abipusė priklausomybė. Mūsų konferencija taip pat neišsivertė be paramos, kvietėme dalyvauti fondus ir kompanijas, jos mus ir parėmė. Nė vienam iš rėmėjų konferencijoje nebuvo skiriama daugiau dėmesio negu kitiems, manau, kad tai etiškas požiūris.

Dalyvauja Talino ir Tartu universitetų onkologijos klinikos, Latvijos onkologijos centro ir P. Stradinio medicinos universiteto, Varšuvos universiteto, Gardino medicinos universiteto, Klaipėdos universitetinės ligoninės, Kauno medicinos universiteto, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto, Santariškių universitetinės klinikos, taip pat Šiaulių, Panevėžio atstovai. Vokiečiai ir belgai skaitys kviestinius pranešimus. Atvažiavo ir lenkų bei baltarusių onkologai, kuriems ši tema aktuali.Taigi atstovavimas gana platus.

Džiaugiuosi, kad idėją palaikė prof. Feliksas Jankevičius, nes norėjome, kad konferencija būtų įdomi multidisciplininei komandai – tiek urologams chirurgams, tiek onkologams ir diagnostams.

ML. Ar yra kas šiandien specializuotųsi inkstų onkologijos srityje?Profesorius Feliksas Jankevičius

Feliksas Jankevičius. Tokios išskirtinės ar specialios onkologų gydytojų grupės nėra. Inkstų navikus diagnozuoja, gydo ir, reikalui esant, atlieka operacijas urologai. Didelis ir radiologų indėlis į ankstyvą inkstų vėžio diagnostiką. Panaudoję inkstų sonoskopiją, kompiuterinę tomografiją ar magnetinio branduolinio rezonanso tyrimo metodus, jie sugeba diagnozuoti labai mažus inkstų navikus – tai visiškai pakeitė šios ligos gydymo taktiką.

Pažengusių ligos stadijų atvejais šiandien į gydymą aktyviai įsijungia chemoterapeutai, kurie geriausiai žino naujų biologinių vaistų veikimo ypatumus. Svarbi visa gydytojų komanda, todėl ir kalbame apie multidiscipliniškumą.

Kada auglio geriau neliesti

ML. Tikriausiai žodžiu „vėžys“ vadinama daugybė gan skirtingų ligų, kurių šiandieninė medicina dar nelabai sugeba išskirti. Nors jei tai skirtingos ligos ar jų atmainos, tai skirtingai reikėtų ir gydyti.

F. Jankevičius. Deja, taip. Esant skirtingoms inkstų vėžio stadijoms, skirtingas turėtų būti ir ligonių gydymas. Ankstyvųjų stadijų inkstų vėžį dažniausiai gydo chirurgai urologai, pažengusiose stadijose įsitraukia chemoterapeutai, bet tai taip pat ne viskas. Šiandien jau žinome, kad net ir ankstyvas mažo dydžio navikas gali turėti skirtingą agresyvumo arba piktybiškumo potencialą. Ir čia svarbu nuspėti, kurį ligonį nuo ankstyviausios stadijos reikia pradėti gydyti agresyviu būdu, o kuriam galima panaudoti modernias minimaliai invazyvias technologijas.

ML. Ar turite omenyje chemoterapines priemones, ar švitinimą?

F. Jankevičius. Visai ką kita. Diagnozavus mažesnius nei 4 cm navikus, radikalus naviko šalinimas su visu inkstu nebūtinas. Atliekame organą išsaugančias operacijas: minimalias inksto rezekcijas arba naudojame modernias gydymo technologijas – kriodestrukciją, aukšto dažnio ultragarsinį poveikį, radiodažninę termoabliaciją. Radiodažninė termoabliacija šiandien jau atliekama ir Lietuvoje. Visos šios technologijos skirtos gydyti mažai agresyviems ankstyvos stadijos navikams. Didžiausias menas nuspręsti, kaip kurį ligonį vienoje ar kitoje ligos stadijoje reikia gydyti.Docentas Alvydas Česas

Pasakysiu dar daugiau. Yra tokių ligonių, kurių ankstyviausiose stadijose išvis nereikia gydyti. Šiandien konferencijoje išklausėme pranešimą apie tai, kad jeigu navikas mažesnis kaip 2 cm ir jo augimo tempai yra lėti, tai tokį ligonį galima tik stebėti. Turime patikimų stebėjimo priemonių.

ML. Kitaip tariant, žmogus nuo kitų ligų ar senatvės numirs anksčiau, negu fatališkai pasireikš vėžys?

A. Česas. Visko gali būti. Klausėte, kas turi gydyti įvairias skirtingų organų navikų atmainas. Neatsitiktinai į šią konferenciją pakvietėme imunologus, labai gerą pranešimą perskaitė Imunologijos instituto atstovas. Mes į imunologiją jau brendame giliau, todėl teisus prof. F. Jankevičius: ištyrę paciento biologiją kartais turėtume palikti jį ramybėje, neliesti augliuko, kuris turėdamas nedidelę augimo potenciją per 20 metų daugiau gal nė neužaugs. Apie tai mes taip pat turime žinoti, todėl šioje konferencijoje ir siekiama išnagrinėti įvairias inkstų navikų gydymo galimybes. Svarbu taikyti pažangiausius ir kolegų naudojamus gydymo būdus, todėl juos ir pasikvietėme. Baltijos šalių onkologai diskusijose su užsienio specialistais galės aptarti daug aktualių problemų. Ir vieną svarbiausių – ką mes su savo šiandieninėmis galimybėmis privalėtume padaryti.

Gelbėjimas kitų sąskaita

ML. Kaip tas turimas galimybes vertinate?

A. Česas. Be brangių medikamentų ir moderniausių gydymo technologijų būtų naivu tikėtis aukščiausios kokybės gydymo, kuris prieinamas pažangiausioms šalims.

ML. Prieš šį pašnekesį naujame Lietuvos onkologų draugijos žurnale „Onkologija“, žurnalo „Internistas“ priede, perskaičiau straipsnį apie inkstų vėžio gydymo atvejį. Po inkstų auglio pašalinimo operacijos praėjus 7 metams ir pacientui atlikus krūtinės ląstos kompiuterinę tomogramą, nustatyta daugybinių smulkių metastazinių židinių plaučiuose. Pradėta gydyti interferonu. Pastebėta ligos progresija, gydymas interferonu nepasiteisino. Po ilgų peripetijų išsiunčiamas prašymas į Valstybinę ligonių kasą dėl sorafenibo skyrimo kompensacijos. Gavus vaisto, ligonio savijauta gerėja. Išsiunčiamas pakartotinis prašymas kompensuoti sorafenibą (Nexavar) II gydymo etapui. Sunkiai, bet kompensacija skiriama – ligonio būklė gerėja.

Ir taip penkis kartus šiaip ne taip per Valstybinę ligonių kasą tą kompensaciją pavykdavo gauti ir tęsti efektyvų gydymą. Tačiau kiek ligonių tos kompensacijos laukia ir nesulaukia? Ligoniai tampa prastos finansinės būklės šalyje įkaitais.

A. Česas. Labai opi problema, tačiau šiuo metu gal net nereikėtų jos eskaluoti. Patekę į Europos Sąjungą mes šiandien norime gauti viską, kas prieinama labiausiai išsivysčiusioms pasaulio šalims. O juk kai kurios valstybės iš ES lėšų kol kas spėjo atnaujinti nebent savo kelius, deja, savo medicinos politikos modernizuoti nesuspėjo, nes tai padaryti sunkiau negu nutiesti kelią. Aišku, mes turime siekti geriausio, bet ne viską galime padaryti. Žmonės dabar apsišvietę, skaito ir daug sužino, tad ateina pas mane ir reikalauja geriausio pasaulyje gydymo ir vaistų. Tačiau valstybė šiuo metu gali garantuoti tiek, kiek įstengia.

Kartais labai praverčia daug pigesnių gydymo priemonių ir operacinių technologijų taikymas – kriodestrukcija, aukšto dažnio (ultragarso) taikymas ir kt. Sunaikinus ligos židinį pavyksta ligoniui suteikti paliatyvų gyvenimą. Su metastazėmis plaučiuose ligonis gali gyventi ir 10 metų. Kokybiško gydymo, kaip ir gyvenimo kokybės, dalykai gerokai sunkiau pamatuojami. Vienas tą kokybę sieja su nuosavu mersedesu, o kitas džiaugiasi, kad dar gali savo kojomis pėdinti.

Taip pat noriu pabrėžti, kad mes atstovaujame akademinei bendruomenei ir tai gydytojų daliai, kurie nori ieškoti tiesiausio, geriausio gydymo kelio. Suprantame valstybės sunkumus, bet ir žinome, kaip yra pasaulyje, aiškiname, kad mums reikia tam tikrų vaistų, naujos įrangos, bet tikrai nesitikime gauti to paties kaip Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos gydymo įstaigos. Esant tokiam Lietuvos sveikatos apsaugai skiriamam finansavimui, tai nerealu. Apie tai ir šiandien rytą diskutavome su prof. Patriku Šovskiu (Patric Schoffski) iš Belgijos. Galime didžiulius valstybės pinigus skirti kažkuriam sunkiai sergančiam pacientui, bet tada negaus būtiniausių vaistų kiti ligoniai. Ar mes galime taip elgtis? Apie tai diskutuosime ir su kitais konferencijos dalyviais. Turime mąstyti ir veikti, kaip pridera mokslo žmonėms: pasakyti, ką galime padaryti ir ko negalime. Pati visuomenė turi iš valdžios reikalauti daugiau pinigų sveikatos apsaugai – taip yra Vakarų šalyse. Dabar girdžiu reiklius balsus, reikalaujančius išgelbėti visas krūties vėžiu sergančias moteris, bet pamirštama, kad tas gelbėjimas galimas tik likusių 80 proc. vėžiu sergančių ligonių sąskaita.

Kodėl mažai šaliai reikia fundamentinio mokslo

ML. Suprantu, kad tai labai sudėtingi klausimai, į kuriuos vienareikšmių atsakymų nerasime. Todėl pasukime kitos problemos link: kokio ilgio kelias šiandien veda nuo akademinio mokslo iki klinikos? Nuolat girdime džiugias naujienas iš fundamentinio mokslo žmonių, tačiau, kol tie atradimai virs klinikoje pritaikomais gydymo metodais ar naujais vaistais, praeis daug metų... Gal gerbiamieji pašnekovai gali nudžiuginti tvirtindami, kad atotrūkis tarp naujausių mokslo laimėjimų ir klinikos trumpėja?

F. Jankevičius. Palietėte labai svarbią ir skausmingą temą. Globaliu mastu vertinant, ta praraja mažėja. Tą rodo net ir šios konferencijos tema, skirta naujiems biologiniams vaistams inkstų vėžiui gydyti. Kiek metų ir dešimtmečių įvairių universitetų laboratorijose buvo nagrinėjamos inkstų vėžio biologinės, angiogeninės savybės ir pagaliau turime vaistus, kurie jau atėjo į kliniką, mes juos naudojame. Taip, tai ilgas kelias, bet jeigu tų fundamentinių tyrimų nebūtų buvę atlikta, mes šiandien neturėtume ir tų vaistų, mūsų pacientai jų negautų.

Tačiau Lietuvoje praraja tarp fundamentinio mokslo ir klinikos dar pakankamai gili. Daug kartų esu sakęs, kad vienas didžiausių mūsų šalies urologijos ir onkologijos ribotumų – fundamentinių tyrimų stoka. Ar verta tokioje mažoje šalelėje kaip Lietuva užsiimti fundamentiniais mokslais? Mano atsakymas tvirtas – taip. Jeigu mes liausimės atlikinėję mokslinius tyrimus, nemokėsime įvertinti kitų pasaulio mokslo centrų rezultatų, jų įsisavinti, būsime labai prasti naujų gydymo metodų taikytojai.

Taigi labai svarbu toliau plėtoti klinikinį fundamentinį mokslą, nes tik jo pagrindu galima mokyti ir ruošti jaunus žmones – kad jie greičiau įstengtų perimti labai sudėtingą gydymą, apie kurį mes šiandien čia ir diskutuojame. Tai gydymas biologiniais vaistais, kuriam reikia būti pasirengus. O pasiruošti reikia rezidentūroje, aspirantūroje, doktorantūroje. Atsivežę iš kitų gydymo ir tobulinimosi centrų naujas žinias mūsų jaunieji medikai bus imlūs ir naujausiems pasaulyje atliekamiems tyrimo metodams. Tik taip naujausią mokslą bus galima atnešti į Lietuvą.

Kuo galime ir kuo negalime didžiuotis

ML. Kaip vertintumėte šiandienes Lietuvos onkologijos mokslo galimybes? Mintyje turiu tiek materialines sąlygas ir aparatūros galimybes, tiek ir intelektines. Pagaliau būtų įdomu mūsų galimybes palyginti su kaimynų estų, latvių, lenkų galimybėmis.

A. Česas. Atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos metu estai mus buvo keleriais metais aplenkę, tačiau Estijos valstybės politika šiai sveikatos apsaugos sričiai nebuvo labai palanki. Estai atsiliko ir Lietuvos onkologijos padėtis šiandien neabejotinai geresnė.

Latvijai buvusioje Sovietų Sąjungoje visada tekdavo antra vieta onkologijoje, ortopedijoje ir daugelyje kitų medicinos sričių (po Maskvos ir tuometinio Leningrado gydymo įstaigų), bet dabar latviai gan smarkiai atsiliko. Latviai guodžiasi, girdi, Lietuvos onkologai gali rinktis vieną ar kitą gydymo būdą, o jie, latviai, net mąstyti negali apie kokį nors pasirinkimą. Panašiai ir estai. Kalbu ir apie klinikinį gydymą, ir mokslą, nes klinikose vystomas ir mokslas.

Su lenkais nedrįsčiau lyginti, nes jų galimybės, aprūpinimas yra daug geresnis – tai didelės valstybės ypatybė. Lenkijoje prieš 10–15 metų buvo investuoti dideli pinigai, kuriant krūties vėžio tyrimų grupes, lenkai išvystė išties pavydėtiną veiklą. Dabar bendrose onkologijos konferencijose Europoje lenkai groja pirmaisiais smuikais, jie visur kviečiami, yra pagrindinių pranešimų skaitytojai. Jų šalies padėtis onkologinių ligų gydyme labai pasikeitė į gera. Prof. Janas Niklinskis (Jan Niklinski) ir kiti tapo savo sričių pripažintais tarptautiniais autoritetais. Lenkijoje daug ligonių, onkologijai skiriamos solidžios lėšos – iš valstybės ir įvairių fondų, tad mums su lenkais būtų sunku varžytis.

Baltarusius mes lenkiame, ten valstybė finansuoja ir mokslus, ir kliniką. Jei kuriais metais tai sričiai skiriamas geras finansavimas, tai puiku, bet niekas nėra užtikrintas, kad ir kitąmet gaus.

ML. Ką ši konferencija konkretaus duos nuo inkstų vėžio gydantiems medikams, klinikoms?

F. Jankevičius. Multidisciplininė konferencija, skirta įvairiems inkstų vėžio diagnostikos ir gydymo aspektams – tai koncentruota galimybė visapusiškai įsigilinti į problemą: iš chirurgo, chemoterapeuto, radiologo ir bendrosios praktikos gydytojo pozicijų. Tik telkdami pastangas, suprasdami vieni kitus galime veiksmingai formuoti bendrą mokslo ir gydymo kryptį. Svarbiausia – gerai suvokti gydymo pobūdį skirtinguose ligos vystymosi etapuose. Mintyje turiu urologus ir chemoterapeutus, nes jie yra svarbiausi šios ligos gydymo organizatoriai. Svarbu gerai žinoti visą inkstų vėžio vystymąsi – nuo patologinės anatomijos, ankstyvos diagnostikos iki vėlyvos, pažengusios ligos.

Labai laiku organizuota konferencija, nes sergamumas inkstų vėžiu Lietuvoje auga. Lietuva Europoje pagal sergamumą šia liga užima liūdną antrą vietą – kasmet suserga apie 700 naujų ligonių.

ML. Tačiau Jūsų kolega tvirtino, kad, lyginant su plaučių ir krūties vėžiu, inkstų vėžys dar nėra taip baisiai plintantis.

F. Jankevičius. Ačiū Dievui, inkstų vėžys Lietuvoje kol kas retesnis nei plaučių ir krūties vėžys, tačiau, lyginant su kitomis Europos šalimis, inkstų vėžys Lietuvoje kelia didelį susirūpinimą. Pavojaus varpas skamba. Svarbu nagrinėti plintančios ligos priežastis, būti pasirengus priimti vis daugiau šia liga susirgusiųjų. Matau dvi svarbiausias inkstų vėžio paplitimo priežastis: per didelis mūsų žmonių nutukimas ir rūkymas.

ML. Nutukimas? Čikagoje tai bent nutukę žmonės, jiems per siauri šaligatviai. O Lietuvoje dar tų nutukėlių lyg ir ne tiek daug.

A. Česas. Jeigu panagrinėtume masės indeksus – raumenų ir riebalų, kaip ir reikėtų daryti, tai įsitikintume, kad lietuvaičiai čia nėra pavyzdys.

F. Jankevičius. Neseniai Vilniaus universitete buvo atlikta doc. Gintauto Brimo habilitacijos procedūra, kurioje buvo pateikti duomenys, kad nutukimas Lietuvoje sparčiai progresuoja, tapome vienais iš Europos lyderių. Su Čikaga dar nesirungiame, bet tas laikas ne už kalnų. Šiaip reikia daugiau informacijos, kas vyksta gretimoje klinikoje ar laboratorijoje. Moksle, taip pat ir visoje sveikatos apsaugos sistemoje, nemokame kooperuotis, telkti pastangas, panaudoti vieni kitų galimybes. O tai galėtų būti didžiausia paspirtis ir jėga. Maža šalelė, privalome turėti idealią statistiką, bet ir tuo negalime pasigirti.

A. Česas. Europoje tik dabar pradedami kurti nacionaliniai vėžio registrai, investuojami didžiuliai pinigai, o mes tą turėjome.F. Jankevičius. Labai svarbu įvairių sričių epidemiologinės studijos, išsiaiškinti ligos veiksnius, nustatyti, kas labiausiai kenkia – rūkymas, nutukimas ar kitos priežastys. Žinoma, labai svarbu ir genetinis paveldėjimas, kuris gali inspiruoti vėžinius susirgimus.

A. Česas. Lietuvos chemoterapeutų draugijos priedermė organizuoti, jungti žmones, universitetus ir akademinę bendruomenę, klinicistus artinti prie mokslo problematikos. Man labai nepatinka klinicistai, kurie skeptiškai nusiteikę mokslininkų atžvilgiu. Labai svarbu sutelkti klinicisto praktiko ir mokslininko teoretiko jėgas. Pirmoji šios dienos konferencijos dalis ir buvo lyg jungiamoji grandis. O popietinėje dalyje iš prof. F. Jankevičiaus išgirsime, ką turėtume daryti ir kaip veikti mūsų ligonių labui.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukose:

 

Profesorius Feliksas Jankevičius

Docentas Alvydas Česas