Mokslininkų sociumas: balansuojant tarp tragedijos ir komedijos (3)
Pabaiga, pradžia Nr. 14, 15.
Kartu su Vytauto Didžiojo universiteto docente, mokslo sistemų transformacijos tyrėja dr. Ina Dagyte tęsiame temą apie dabarties iššūkius mokslo bendruomenei. Kolegė žvelgia į visavertės mokslo sociumo raidos ir mokslo finansavimo kaitos problemas, jų sprendimą kaip į vienodo lygio prioritetus, pabrėžia tikslingos ir kokybiškos mokslo personalo vadybos svarbą. Ši problematika yra mokslo transformacijų tyrėjų, vadybininkų profesinėje erdvėje, tačiau ne mažiau aktuali ir kitų mokslo sričių atstovams, nes šiandieninis institucionalizuotas mokslas yra visų mokslininkų namai.
Stebime, kad mokslo žmonės paprastai noriai ir dosniai dalijasi buvimo akademinėje erdvėje patirtimi, bet dažniausiai ne viešai. Juos galima suprasti, nes žodis žvirbliu išskrenda, o gyventi reikia savo katedroje, laboratorijoje, kasdienėje aplinkoje, kuri turi savo įpročius, ypatingus susiklosčiusius santykius. Tačiau laikas diskusijoms pribrendo, gal jau net gerokai pavėluota. Sokratiškojo imperatyvo, kad tiesa svarbiau ir už draugystę, atrodo, niekas dar nepaneigė. Bent jau mokslinio pažinimo kelyje.
Palyginkime Paskutinio pokalbio metu sutarėme pasidalyti kai kuriais pastebėjimais. Žurnalistinis smalsumas skatina formuluoti iš įprastinio kelio vedančius klausimus, pasukti juos netikėtu kampu. Čia paskatos motyvas geranoriškas, padedantis tolti nuo sustabarėjusių stereotipų. Taigi penktą amžių gyvuojanti Vilniaus Alma mater ir vos į antrą gyvavimo dešimtmetį įžengęs Šiaulių universitetas. Kuo skiriasi šių universitetų mokslininkų sociumai, jų nuostatos, idealai ir t. t.?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad apibendrinimai gali išplaukti tik iš moksliškai pagrįsto tyrimo. Jo nėra. Ta proga noriu dar kartą priminti, kad Lietuvos mokslo sociumo kokybiniai pokyčiai, tarp jų ir vertybės, nuostatos, sutelktumas, kiti svarbūs, tačiau darbui imlūs parametrai, nesusilaukė mokslinių programų ar projektų iniciatorių, sudarytojų ar užsakovų dėmesio. Mokslo bendruomenė plačiąja ir siaurąja prasme tebelieka daugiau metafora. Galiu pasidalyti tik vienu kitu pastebėjimu ir kaip tyrėja, ir kaip žmogus, turintis darbo įvairiose mokslo organizacijose, patirties.
Vilniaus universitetas iš tiesų yra mūsų mokslo istorinis epicentras. Nūdienos kontekste jis gana nevienalytis. Vieni fakultetai labai stiprūs, jie ir kuria arba tęsia tą Alma mater aurą, kuri visuomenėje matoma ir vertinama, o yra katedrų ar fakultetų ‘autsaiderių”, kurie irgi ‘plaukia’ tuo pačiu farvateriu. Tikros mokslinės mokyklos, kuriomis teisėtai didžiuojasi fizikai, baltistai, medikai ir kai kurių kitų sričių atstovai turi didelį autoritetą, taip pat tarptautinį. Perfrazuojant Marselio Prusto romano pavadinimą, žydinčių autoritetų pavėsyje nemaža ir tokių, kurių veikla toli nuo idealių mokslo šaukinių.
Įdomu, kaip žmonės pasiduoda vienokiam ar kitokiam veiklos būdui, kaip įgyvendina savo siekius, kokias ‘technologijas’ taiko. Pasitaiko, kad ir objektyviai priimtini mechanizmai panaudojami subjektyviems interesams įgyvendinti. Pavyzdžiui, rinkimai, kurie ten, kur nėra pozityviai stipraus mokslininkų sociumo, tampa imitacine veikla. Gerbiu ir vertinu tuos Vilniaus universiteto sociumo narius, kurie puoselėja vieną pagrindinių aukštojo mokslo idealų - harmonizuoti save ir artimiausią aplinką. Tarp jų ir mano mokytojai. Beje, Vilniaus universitetas pirmasis iš Lietuvos aukštųjų mokyklų prisidėjo prie Didžiosios Europos universitetų chartijos. Tai įpareigojanti maksima.
Dabar apie Šiaulių universitetą. Jo viso nepažįstu, galiu kalbėti tik apie jo dalį - Socialinių mokslų fakultetą. Matau norą ir pastangas tobulėti. Beje, į mokslo vadybą orientuotame kurse mes suradome pasiteisinusį veiklos formatą šios mokslo bendruomenės pokyčiams tirti, sukūrėme konkurentišką aplinką, dirbome komandomis, atlikome universiteto darbuotojų - ne tik profesorių, dėstytojų ir studentų, bet ir bibliotekininkų, kito aptarnaujančio personalo - apklausą. Mane nustebino, kaip pagarbiai aptarnaujantis personalas žvelgia į studentus, dėstytojus. Paslaugiai, geranoriškai. Pati prisimenu vieną kitą atvejį. Kai kartą atvažiavau į Šiaulių universitetą druska aplipusiu automobiliu, man raktą paduodamas budėtojas pasakė: ‘Jūsų nauja mašinėlė, bus gaila, jei druska nuės - aš nuplausiu’. Klausiu, kiek man tai kainuos, o žmogus sako: ‘Nieko nekainuos, aš greitai, o pro langą savo postą matysiu’.
Mane tai nustebino, nes ne taip dažnai pasisiūloma padėti. Dėstytojas - profesorius, docentas, lektorius - visuose baruose dažniausiai dirba be talkininkų. Tad ir paprastas žmoniškumas sušildo.
Labai gražu. O kaip mokslinė veikla, dėstymo lygis ir viso to galutinis rezultatas - studento gaunamo diplomo svoris?
Nereikėtų nuvertinti mažesnių universitetų, jų vadinti provincija. Per tris valandas galima nuvažiuoti nuo vieno iki kito Lietuvos krašto. Provincija - žmogaus dvasios, o ne geografinė sąvoka. Visur galima rasti žmonių, kurių akiratis ne toks platus, kaip galėtų būti. O minėtame fakultete džiugina aktyvėjanti mokslinė projektinė veikla, stiprėjantys ryšiai su valstybės ir savivaldos institucijomis, verslo organizacijomis. Vis gerėjančios auditorijos, kabinetai, biblioteka, pagaliau dėmesys fakulteto raidos strategijai, fakulteto kasdienybės ir švenčių tradicijos. Man visai patiko, kaip pasakė vienas Šiaulių universiteto katedros vedėjas: ‘Kodėl kai kas nepalankiai žvelgia į mus, juk tarp mūsų kolegų tie patys Vilniaus ir Kauno dėstytojai. Nemanau, kad jie Šiauliuose skaito paskaitas kitaip negu sostinėje’. O studento gaunamo diplomo svoris priklauso nuo daugelio komponentų.
Apie laisvę Kalbame apie atvirą visuomenę. Ji - viena iš žinių visuomenės prielaidų. Atvirumas ir laisvė gali būti suvokiami kaip tam tikri sinonimai. Kaip Jums atrodo, kiek laisvos dvasios yra mūsų aukštosios mokyklos ir jose dirbančios asmenybės?
Tarp laisvės deklaravimo ir realios laisvės dažniausiai galime stebėti nemenką tarpą, talpinantį įvairius nuokrypius. Jų atsiradimo prielaidos įvairios. Greičiau subjektyvios, neretai grindžiamos trivialiuoju ‘kas man iš to’. Prisipažinkime, juk laisvos asmenybės, turiu omenyje tik kūrybiškai ir kultūringai laisvas asmenybes, gana nepatogios aplinkiniams. Todėl ir šiandien populiaresni intelektualai, kurie labiau pasitiki savo ausimis nei akimis.
Man visada patiko laisvos dvasios asmenybės. Tačiau be destrukcijos požymių. Gebančios ne kalbėti apie laisvę, kūrybą, o pasiekiančios ryškių rezultatų. Ypač savarankiškų. Nes ne taip sunku ‘iš ten’ paimti ir adaptuoti informaciją. O ką transliuojame ‘į tenai’? Mūsų mokslininkų sociumo diskusijų nebuvimas labai mažina mūsų galias, sutelktumą veikti globalioje erdvėje. Dabar dirbame kaip maži ‘uabai’: vienas mokslininkas ir keli jo ‘įrankiai’. Dažnai apsiribojama savais magistrantais ar doktorantais. Vienu kitu bendro ‘klano’ kolega. Dabartinio konkurencingumo sąlygomis net nenorima atskleisti, ką koks ‘uabukas’ veikia. Net vienos katedros darbuotojai nežino, ką veikia jų kolega, kokiuose projektuose dalyvauja. Nebent baigus projektą iš pateiktos literatūros sąrašo galima susidaryti vaizdą.
Ar galima ‘užsislėpusiam’ sociumo nariui priekaištauti, jeigu jis veikia tokiomis sąlygomis? Konkurencija, ir dar iškreiptomis sąlygomis, verčia elgtis būtent taip.
Kuo asmenybė turtingesnės dvasios, tuo jos konkurencingumas tiek lokalioje, tiek globalioje erdvėje didesnis. Visada prisimenu savo mokytojus, kurie niekados negailėjo dalytis idėjomis. Nes tai nebūdavo jų paskutinė idėja.
Ne amžius lemia Tačiau mūsų jaunimas kitoks? Išaugęs nepriklausomoje Lietuvoje, nepatyręs kolaboravimo viruso, tik iš knygų žinantis, kas yra visuotinis melas, žmonių kvailinimas, idiotiškiausi lozungai.
Natūraliai prieiname prie tokios mokslininkų sociumo dalies kaip jaunimas. Pats jaunimo buvimo faktas mokslinėse grupėse ar katedrose pozityvus tik vienu požiūriu: jeigu išmirs senieji, tai bus kas juos pakeičia. Tačiau moksle ne amžiaus veiksnys lemia pats savaime. Amžiaus veiksnio nereikėtų perdėti. Galima išvardyti daug garbaus amžiaus mūsų mokslininkų, kurie moksle reiškiasi labai našiai. Ir atvirkščiai. Prisimenu jauną absolventę, kuri sakėsi norinti imtis disertacijos dėl to, kad ištekėjo, o vyras užsienyje, ir jai liūdna sėdėti vienai namie su katinu, tema - nesvarbu, gal kas pasiūlys... Žinia, vienas kitas pavyzdys išvadoms prielaidų nesudaro. Tačiau jaunystė - greitai prabėgantis laikas. Siekti ‘pozicijų’, jas užimti nepakanka, ateina objektyvios pjūties metas - konkrečių darbų, konkrečių rezultatų. Kas dešimtmetį verta turėti atsiradusių pokyčių matricas. Sveikintinas jaunystės ryžtas įnešti į akademinį pasaulį naujo vėjo, kuris neapsiribotų savęs pozicionavimu, o pasižymėtų pozityvia paradigmų kaita.
Į mano užrašų knygutę patenka vienas kitas pastebėjimas, vėliau kartais nukeliaujantis ir į mano tekstus. Norėčiau pratęsti savo Kuriančios kasdienybės tekstus - ši knyga pasirodė 2003 metais. Antrajai daliai kaip tik paranki minčių dėstymo forma tarp komedijos ir tragedijos, su šypsena, humoro, kartais satyros blyksniais, nes, žinia, juokas sveikatos prideda. Tas tariamas, imitacinis rimtumas niveliuoja tikrą, moksle labai reikalingą rimtumą.
Apie piktavalių naudą Pratęsiant šią logiką, tame sociume turi būti visko: taip pat ir juodųjų genijų, intrigos meistrų ir t. t.
Nė karto mūsų pokalbyje nenuskambėjo: atsisakyti, neleisti, išmesti... Priešingai, kalbėjau, kad mokslininkų sociumo pilnatvė neeliminuoja įvairiausių briaunų spindėjimo.
Kolega parašė eilėraštuką, kuriame sako, kad stiprus yra tas, kuris išlaiko. Bet tai nereiškia, kad tą stiprumą reikia nuolat bandyti, ant to žmogaus karti visus šunis ir žiūrėti, kaip jis išlaikys. Realiame gyvenime yra visko. Reikia išmokti gyventi ir veikti ne tik komforto, bet ir diskomforto sąlygomis.
Ar ne nuo šios ‘pilnatvės’ norisi bėgti, kur akys veda ir kojos neša?
Dažnai norėdami imituoti tam tikras savo pastangas, sakome, kad mums kažko neleido, nedavė ar kitaip sutrukdė. Aš manau priešingai: mokslininkų sociumas turi būti grindžiamas savikūra, o išorinės veiklos taisyklės - neperžengti konstruktyvių ribų.
Beje, tos taisyklės neturi būti taip dažnai kaitaliojamos, kaip kad dabar Lietuvoje. Nuolatinis taisyklių ir reikalavimų kaitaliojimas - tai iš mokslininkų sociumo varginimo repertuaro. Žmogus pradeda daryti darbą ir tuojau pakeičiami jo darbo vertinimo kriterijai - tai tas pats Eglės žalčių karalienės modelis, aprašytas prof. Vytauto Kavolio. Viskas turi būti pasiekiama nepaprastomis pastangomis, įveikiant neįveikiamas kliūtis. Ir tą sunkumą būtinai norime pritaikyti ne sau, bet artimam savo.
Pavargom nuo pačių savęs Pasaka ‘Eglė žalčių karalienė’ kaip tik ir atveria mums tą lietuviškojo mentaliteto klodą, iš kurio aiškėja, kad malamės toje pačioje ‘sunkumų įveikimo’ erdvėje, kurią pakeisti gali tik paties mokslininkų sociumo fizinės ir mentalinės pastangos. Bet kas pakeis esamą mentalitetą? Uždaras ratas.
V. Kavolis sakė ir ką kita, jis pastebėjo, kad lietuviai turi daug pasakų, ne tik tą vieną. Su kokia pasaka mes save tapatiname, kuri labiausiai išreiškia mūsų dvasią, tą modelį mes ir diegiame gyvenime.
Ar nemanote, kad jeigu mokslininkų sociumo nariai ką nors veiksmingo ir daro, tai pirmiausia sau?
Pirmiausia savo moksliniame darbe darome tai, kas mums atrodo svarbu, įdomu, teisinga. Mokslo žmonėms tai įprasta vertybinė norma. Keisčiau atrodytų nuolatinės aukos, komandų vykdymo motyvacija. Mokslininkų sociumo tolesnės raidos vadybiniai scenarijai priklausys nuo to, kaip mes įvertinsime savo padėtį. Lapkričio mėn. sukanka 17 metų, kai įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga, bet ar kas tyrinėjo, kaip per tuos visus metus vyko mokslininkų sociumo transformacija ir raida. Vertinama maždaug pagal tokį požymį: arba prisitaikei, arba iš to sociumo iškritai. O juk kas yra tie sociumo nariai? Iš tiesų - labiausiai išsilavinusi visuomenės dalis. Nemanau, kad labai sveika nuolat save žeminti, kartojant, kad mūsų provincinis mąstymas, labai žemas lygis ir panašiai. Nereikia ir kitų žeminti, laikytis bent jau neutralaus tono. Juk patys konstruojame savo socialinę tikrovę. Tikiuosi, be realybės šou įtakos.
Mokslo autoriteto reikalingumasKą manote apie mokslo autoriteto reikšmę, apskritai, ar jis reikalingas?
Manau, kad mokslo bendruomenės tapsme svarbus mokytojo ir mokinio santykis. Kol kas šio santykio padėtis labai neaiški. Mokslo autoritetas reikalingas, tačiau ne iš jėgos pozicijų, bet intelektinis, moralinis, etinis autoritetas, gyvenimo stiliaus pavyzdžio ir idėjinis autoritetas.
Nuo autoritetų sudievinimo ir prasideda autoritarizmas, taip pat moksle. Jums taip neatrodo?
Iš tiesų yra nemažai autoritetų, kurių autoritarizmas ir pasireiškia fizinio spaudimo jėga. Bet negaliu džiaugtis ir mūsų padoriaisiais. Mūsų padorieji yra nepadorūs savo nuolankumu, aplink vykstančių akivaizdžiai neteisingų dalykų nutylėjimu, pasitraukimu į šalį - tai yra nedovanotini mokslininkų sociumo bruožai. Prisipažįstu, ir į mano vidų po truputį įsibrovė ši yda.
Noriu grįžti prie mokytojo ir mokinio santykių. Tikrai daug ką dariau prieš akis turėdama savo mokytojų pavyzdį. Rasti laiko tiems, kurių akyse šviečia pažinimo troškulys. Pasikalbėti apie knygas ir anapus knygų, drauge pasivaikščioti ne tik po Vilniaus senamiestį, bet ir mokslo istoriją, saikingai ritualizuoti buvimą akademinėje erdvėje. Jeigu mano pačios gyvenime tokio bendravimo su savo dėstytojais, profesoriais nebūtų buvę, ligi šiol nežinočiau tokio bendravimo tradicijų.
Manau, kad nepadoru, kai buvęs doktorantas į savo profesorių žvelgia abejingai, menkina jo darbus. Man visiškai nepriimtina, kai mokinys pasinaudoja mokytojo nuoširdumu, pasiekia administracinės veiklos aukštumą ir pamiršta savo mokytoją, nevertina jo pastangų. Man patinka Evos Kuniavskos knygos pavadinimas: Mokslą kuria žmonės. Tiksliai pasakyta. Žmoniškumo šulinys gilus.
Ne pasiimti, bet kartu kurti Sovietmečiu fizikai juokėsi ir išliko. Dabar nebesijuokia, nes nuo reformų pavargo. Kas tokio yra mūsų gyvenime, kas trukdo juoktis ir juokauti?
Juokas sunkmečiu buvo ir liko vienu iš gelbėjimosi būdų. Man atrodo, kad mokslininkai galėtų labiau būti dėmesingi juoko terapijai.
Atėjus paskutiniajai?
Tai jau ne komedija, o tragedija, kai žmonių veidus amžiams palieka šypsena.
Iš pavienių atvejų pavojinga daryti plačius apibendrinimus, nes yra ir vienokių, ir kitokių pavyzdžių. Ir visada bus.
Naudojant biografinį metodą, galima turėti tam tikrą vaizdą, kokiame būvyje esame. Kodėl kalbu apie scenarijus? Todėl, kad esama reiškinių tarp komedijos ir tragedijos. Mums reikia apsispręsti: jeigu mes ir toliau tęsime komediją, tai ilgainiui ji virs tragedija. O toliau plėtodami tragediją, pasieksime komedijos lygmenį.
Ką siūlote?
Reikia kalbėti ir kalbėtis. Viešojoje erdvėje ir viešai erdvei priimtinais būdais. Jeigu konferencijose klausytojams nekyla klausimų, po konferencijos nekyla diskusijų, tai gal nereikia ir tokių konferencijų. Jeigu daugėja katedrų, kuriose neliko dalykiškų posėdžių, konstruktyvaus bendravimo, ir mokslo tarybų, kuriose svarstomi tik ūkiniai klausimai, jei mokslo žmonės menkai reflektuoja valstybei, visuomenei svarbius dalykus, tai apie kokią akademinės bendruomenės kokybę galima kalbėti? Neretos mokslo organizacijos eiliniam nariui susidaro įspūdis, kad visi klausimai deleguojami kažkokiam galingam centrui. Bet mokslininkų bendruomenė turi būti decentralizuota, tik tada ji veiks. Linksmai, tačiau nereiškia, kad nerimtai, verta prisiminti komunikacijos teiginį apie tai, kad dalyvavimas - vienas iš ilgiausiai besitęsiančių malonumų. Ir palinkėti vienas kitam kokybiško dalyvavimo mokslo sistemos funkcionavime siekinių.
Turi būti grąžinta individuali darbo vieta ir pagarba svarbiai kokybę užtikrinančiai studijų ir mokslo figūrai universitete - dėstytojui/tyrėjui (ir profesoriui, ir docentui ar lektoriui) . Ta vieta turi būti veiklai. Pageidautina, kad kuo skubiau atsirastų prielaidos - ir su gero humoro doze - mažėti ne taip retai pasitaikantiems svaiginimosi profesoriaus ar kuriuo kitu vardu ar laipsniu atvejams. Ir tai neprieštarauja tezei apie visų studijų ir mokslo proceso dalyvių svarbą. Išties neteisinga pervertinti, kaip ir nepakankamai įvertinti administratoriaus ar studento vaidmenį.
Viešųjų ryšių skyrių atsiradimas universitetuose nuteikia optimistiškai. Tikėkimės, kad jie reikšmingai prisidės prie informacijos apykaitos bei komunikacijos procesų gerinimo tiek universiteto išorėje, tiek viduje. Kad dirbs profesionaliai. Kad augs jų kompetencija. O kol kas ir mums visiems pravartu susipažinti su viešųjų ryšių glausta teorija. Kad ir apie egzistuojančias manipuliavimo technikas. Beje, du žaismingi prancūzai savo opusą apie manipuliavimo technikas pavadino manipuliacijos vadovu padoriems piliečiams...
Nuolat girdžiu rektorius teigiant, kad pagrindinė jų universiteto figūra - studentas.
Ir jie nėra teisūs. Universitetas - ne kirpykla, kur klientas visada teisus. Kai studentas nuteikiamas, kad jis labai reikšmingas, už jo įmoką jam kažin kas ypatingo turi būti duodama, visi jo norai turi būti tenkinami, formuojama neteisinga nuostata. Kaip ir atvirkščiai - jeigu perdėtai akcentuojamos pareigos, užmirštant teises. Dėstytojai ir studentai turi dirbti kartu, petys petin, kurti akademinę universiteto dvasią, siekti kokybiško kognityvinės ir emocinės intelekto veiklos rezultato. Į universitetą ateinama ne pasiimti, bet kurti ir veikti drauge. Tiesa, neužmirštant, kas kelyje į žinių visuomenę yra vedlys.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
